Nekarksėt, sakote. Oi, ne, nekarksiu. Aš tiesiog žinau. O žinau todėl, kad jūs šį rytą neatsargiai nubraukėte trupinius nuo stalo. Ke? Ne, ne, ne ke, o taip jau yra. Užėjo noras pasijuokti iš manęs? Nagi, nagi, juokitės, juokitės, vakare verksite, oi, kaip verksite. Ir tuomet tikrai jau prašom nekaltinti manęs, aš čia ne prie ko – nereikėjo juoktis.
Beje, apsidairykite aplinkui – matote? Ten, jo, ten, kampe. Kas tūno? Aha, voras. O matot, kiek dabar valandų? Dešimta vakaro? O žinot ką tai reiškia? Ogi tai, kad jums gresia didžiulė nelaimė. Siūlyčiau nebesijudinti, o taip ir likti sėdėti kėdėje. Maža ką, atsistosite staigiai, ištiks koks infarktas ar insultas ir bus jums šaukštai po pietų.
Beje, mano draugelis – et, skamba nesolidžiai, bet palikime šįkart taip, žodžiu, mano draugelis yra draudimo brokeris ir jis draudžia žmones. Siūlo ten visokius draudimus nuo nelaimingų atsitikimų ir taip toliau. Ir žinote ką? Gerai, kad yra budrių žmonių, kurie jį viešai demaskuoja, na, rūpinasi, kad kiti nepatektų į jo pinkles.
Mat visi žinome – tik spėk apsidrausti ir lauk nemalonumų ir tų visokių nelaimingų atsitikimų. Na, tokie jau tie dėsningumai – žmonės sako, žmonės žino. Ir išlaiko blaivų protą, nesidraudžia, nemėto veltui pinigų.
