Kurjerio darbas žavi dėl laisvės
Prieš dvejus metus Linas nusprendė laikinai atvykti į Vilnių ir, kol ieškos stabilaus darbo, padirbti kurjeriu, vežančiu maistą iš restoranų. Vis dėlto sostinėje vyras užsibuvo ilgiau, nei planavo.
„Ne kartą girdėjau istorijų iš kolegų, kaip jie meta vadinamus geresnius darbus ir pradeda dirbti kurjeriais. Matyt, vilioja darbo specifika“, – svarsto Linas.
Kaip vieną didžiausių tokio darbo pliusų, traukiančių kitus čia dirbti, Linas išskiria laisvę, kadangi kurjeriai patys nusprendžia, kada nori pradėti ir baigti darbą. Be to, jei norima pailsėti ar turima reikalų, galima be jokių papildomų leidimų atsijungti nuo programėlės.
„Vis dėlto turi bent kažkiek dirbti, kad gautum pajamų, – priduria Linas. – Kita vertus, nepaisant to, jog darbas yra nekvalifikuotas, jis nėra blogai apmokamas. Ne veltui anksčiau buvo labai daug norinčių dirbti.“
Pats Linas yra pasirinkęs visą etatą, todėl kasdien išdirba apie 10 valandų. Vyras į darbą kimba apie 11 valandą ir po miestą važinėja iki vidurnakčio, tačiau jei jaučiasi pavargęs, namo pasuka anksčiau.
„Svarbūs keli niuansai – pavyzdžiui, piko valandos, kai būna daugiausia užsakymų. Tai yra pietų metas ir vakaras, kai žmonės grįžta iš darbo. Pasibaigus didžiajam antplūdžiui, lieka mažiau kurjerių, o aš važinėju toliau, tad būna nemenka apkrova, – pasakoja Linas. – Kai dirbi ilgai, būtų sunku atsikelti anksti. Be to, reikia skirti laiko artimiems žmonėms, buičiai.“
Atrodo, ateina 23 valanda ir būtų gerai jau važiuoti namo, bet tuomet pradeda kristi užsakymai.
Anot Lino, piko metu kone nebūna momentų, kai reikėtų stovėti ir laukti, kol ateis užsakymas. Be to, įtakos turi ir ruduo, dėl kurio žmonės dažniau užsisakinėja maisto.
„Vasarą, kai dauguma išvažiuoja iš Vilniaus, atostogauja, būna, kad reikia palaukti, kol įkris užsakymas“, – sako kurjeris.
Kaip aiškina Linas, programėlė automatiškai priskiria užsakymus atsižvelgdama į kurjerio buvimo vietą.
„Programa nusprendžia, kuris kurjeris yra tinkamiausias ir gali greičiausiai nuvežti užsakymą, – teigia Linas. – Žmonės naudoja kelių tipų transporto priemones, o joms taikomi tam tikri apribojimai. Pavyzdžiui, dviračiams yra vienas kilometražas, motociklams – kitas, automobiliams atstumai neribojami.“
Programa nusprendžia, kuris kurjeris yra tinkamiausias ir gali greičiausiai nuvežti užsakymą.
Linas yra užsibrėžęs dienos pajamų tikslą, tad kasdien vidutiniškai atlieka apie 30 užsakymų – tai yra apie tris užsakymus per valandą, o piko metu būna ir daugiau.
„Būna, kad kelias dienas nedirbi, tada norisi pasivyti planą, – šypsosi vyras. – Daug lemia ir oro sąlygos. Kai lyja, būna daug darbo, nes dalis kurjerių nenori arba negali dirbti, tad mes gauname didesnį krūvį.“
Dirbdamas jaučia azartą
Kai esi pats atsakingas už savo darbo laiką, neretai sustoti būna gana sudėtinga – anot Lino, nemažai kurjerių, priimdami užsakymus, jaučia azartą, tad darbas gali užsitęsti.
„Atrodo, ateina 23 valanda ir būtų gerai jau važiuoti namo, bet tuomet pradeda kristi užsakymai. Galvoji, kad paimsi dar vieną, o kitas jau tikrai bus paskutinis. Jei neturi konkrečios priežasties atsijungti, visada svarstai, ar padaryti dar vieną užsakymą, ar užteks, – šypsosi Linas. – Kartais būna, kad mūsų paprašo padirbti ilgiau, nes pernelyg sumažėjo kurjerių.“
Atlikdamas užsakymą, Linas niekada nežiūri, koks yra jo turinys. Paimdamas maišelį su maistu, jis tik patikrina, ar yra įdėtas reikiamas kiekis gėrimų ir patiekalų.
„Tik pastebiu, ar vežame picą, ar maišelį su maistu. Anksčiau pica būdavo dažnesnis pasirinkimas, o dabar jos užsisakoma rečiau, – sako kurjeris. – Daug priklauso nuo vietos – centre būna kitokie patiekalai, ten brangesni restoranai, o kitur daugiau greito maisto.“
Kurjerius Linas skirsto į dvi kategorijas: tuos, kurie dirba tik su viena transporto priemone, ir tuos, kurie jas keičia. Pats vyras save priskiria antrai grupei, kadangi išbandęs yra kone viską.
„Pasirinkimą lemia nuovargis, traumos, oras, galų gale, noras. Vieną dieną galiu dirbti su motoroleriu, kitą – su dviračiu, trečią – su automobiliu“, – tikina Linas.
Linas atskleidžia, kad per visą darbo dieną, neatskaičius mokesčių, galima uždirbti apie 80–120 eurų.
Anot jo, jeigu pagrindinis kurjerio tikslas yra užsidirbti kaip galima daugiau, geriausia dirbti su dvirate transporto priemone.
„Tuomet esi mobilus, galima lengviau laviruoti spūstyse. Tačiau kartu yra ir minusų: greičiau pajaučiama drėgmė, nuovargis“, – teigia Linas.
Linas atskleidžia, kad per visą darbo dieną, neatskaičius mokesčių, galima uždirbti apie 80–120 eurų. Būtent tai, pasak jo, daugumą vilioja, kadangi uždarbis yra nemažas.
„Reikia turėti omenyje, kad pajamos yra patrauklios dirbant kasdien su mažai laisvadienių. Pavyzdžiui, dirbant 30 dienų, galima gauti apie 3 tūkst. eurų neatskaičius mokesčių“, – atskleidžia kurjeris.
Būtina gerai pažinoti miestą
Dirbdamas kurjeriu, Linas didžiąją dienos dalį praleidžia vienas, tačiau tai, anot jo, yra privalumas. Be to, jeigu norisi pabendrauti, visada yra tam galimybė.
„Galime su kuo nors kalbėtis įsidėję ausines – taip nepažeisime KET ir netrukdysime darbui. Gali persimesti keliais žodžiais su klientu, restorano darbuotojais ar net nepažįstamais žmonėmis. Aš esu truputį plepesnis, mėgstu pakalbinti aplinkinius, – šypsosi Linas. – Žinoma, nepalyginsi su skambučių centru, kur visą dieną reikia kalbėti. Man gal būtų jau per daug, o dabar yra balansas.“
Linas pastebi, kad norint būti geru kurjeriu, būtina gerai pažinoti miestą, kad nereikėtų klaidžioti priimant ir atiduodant užsakymus. Tiesa, restoranus kurjeriams rasti gan lengva, tačiau kur kas daugiau sunkumų kelia klientų gyvenamosios vietos.
„Ypač senamiestyje yra sunkiau privažiuoti, ten sudėtingi praėjimai, – pastebi vyras. – Prisimenu, pats iš pradžių nemažai klaidžiojau, tačiau miestas nėra labai didelis, galima jį pažinti per trumpą laiką.“
Mėgdamas bendrauti, Linas neretai persimeta keliais žodžiais su klientais ir yra laimingas, kad dauguma jų džiaugiasi, kai jis atvažiuoja.
„Per dvejus metus tik kelis kartus susidūriau su piktesniais klientais, kurie neproporcingai sureagavo į situaciją nesuprasdami aplinkybių, – tikina Linas. – Visi kiti šypsosi, dėkoja. Aš juos užkalbinu, sakau, kad iš toli matau jų alkanas blizgančias akis. Pozityvių reakcijų yra labai daug.“
Kasdien naršant Vilniaus gatvėmis, Linui pasitaiko nemažai nuotykių. Vienas dažniausių, kai klientas sumaišo adresus, tad kurjeris nuvyksta ne į tą vietą.
„Kartais žmonės pamiršta, kad užsisakė maisto, nueina į vonią, tu skambini, o niekas neatsiliepia, – juokiasi Linas. – Būna, jog atvažiuoji, skambini žmogui, o jis sako, kad dar negrįžo namo, prašo valandėlę palaukti.“
Kartais žmonės pamiršta, kad užsisakė maisto, nueina į vonią, tu skambini, o niekas neatsiliepia.
Nors Linui patinka kurjerio darbas, jis išskiria du pagrindinius trūkumus – laiką ir pajamas. Anot jo, tam, kad užsidirbtum, reikia skirti daug valandų.
„Mes dirbame pagal individualią veiklą, todėl kol dirbi, pajamų yra, o kai nedirbi, viskas sustoja“, – pastebi Linas.
Kurjeriai yra tapę neatsiejama didžiųjų miestų dalimi – kasdien galima pamatyti juos skuodžiančius gatvėmis. Vis dėlto, Lino nuomone, miestai infrastruktūriškai tam dar nėra pasiruošę.
„Gyventojų įpročiai, palyginti su tuo, kokie buvo prieš karantiną, yra pasikeitę, – pastebi Linas. – Būna, nėra vietų, kur prirakinti dviračio, tenka palikti prie stulpo arba vežtis į laiptinę. Važinėjant automobiliu, ypač centre, sunku jį pasistatyti. Net su viešosios tvarkos skyriumi diskutuojame, prašome, kad žiūrėtų liberaliau. Kartais būna, kad nubėgi, nuneši užsakymą, užtrunki kelias minutes, o grįžęs randi baudos kvitą.“
