– Kaip kilo projekto „52 kartai“ idėja, kurį vykdėte visus praėjusius metus?
– Idėja kilo atostogaujant ir galvojant, kaip metus pradėti kitaip. Kadangi yra 52 savaitės, tai visas 52 savaites nusprendžiau su virtuvės šefais gaminti vakarienes ir perteikti jas nuotraukose. Pats dažniausiai ir fotografuoju maistą, tad reikėjo tik pradėti.
– Ar lengvai įkalbinote prisijungti šefus?
– Viena sunkiausių užduočių buvo rasti šefus, prisiderinti prie jų dienotvarkės, rasti laiko, kad ir pats būčiau laisvas. Tai buvo nelengva. Kai projektas pajudėjo, įkalbinti šefus nebuvo sunku. Pradžioje dar buvo nelabai aišku, kad projektas skirtas ir pan., bet vėliau, kai viskas įsivažiavo, visi pamatė geras nuotraukas ir užsimanė jų turėti.
– Kiek trukdavo fotosesija?
– Įvairiai. Jei fotografuojamas vakarėlis, jam ruoštis reikia gana ilgai, kartais 2–3 savaites. Pati fotosesija trunka apie 4–6 valandas. Žinoma, kai darai fotosesiją, skoliniesi daiktus, vėliau juos reikia išvežioti ir pan. Taigi būdavo taip, kad kartais visą savaitę, kiek tik rasdavau laisvo laiko, skirdavau projektui.
– Jūsų projekto tikslas nebuvo vien tik nufotografuoti maistą. Kiekvienos nuotraukos idėja vis kitokia – tai pasitelkiamas koliažas, tai kompiuterinės technologijos...
– Taip, tikslas ir buvo rasti kažką įdomaus, ne tik padėti lėkštę ir nufotografuoti. Nors ir nufotografuoti lėkštę paprastai būtų įdomu – kiekvienas šefas unikalus, daro savitus sprendimus. Menas lėkštėje yra gražus ir mielas akiai. Kartais nieko ir nereikia, tik padėti lėkštę. Tačiau mano projektas buvo toks, kuriame ieškota kitokio maisto pateikimo.
– Žiūrint į jūsų nuotraukas ir kyla mintis, kad tai meno kūriniai. Be to, atrodo, kad tie patiekalai labai sudėtingi. Ar jie tokie ir yra?
– Mes įpratę lėkštėje matyti paprastą kotletą, košę, kopūstus. Kai pateiki dalykus kitaip, žmonės ima tai atmesti, nes atrodo sudėtinga. Pats esu išbandęs didžiąją dalį receptų, kurie pavaizduoti projekte. Tai tik atrodo sudėtinga, bet kai paimi ingredientus ir pradedi daryti, viskas paprasta.
– Jūsų projektas „52 kartai“ gavo „Login“ apdovanojimą, pelnė geriausio asmeninio tinklaraščio nominaciją. Ar tai buvo svarbu?
– Taip, tai svarbu ir malonu, ypač kai nesitiki. Planas laimėti buvo šiais, 2018 metais, kai projektas jau padarytas, o ne pusiaukelėje. Bet gal jis visada buvo laiku ir vietoje. Projektas buvo nelengvas, nes reikalavo daug darbo ir jėgų. Įvairūs interviu, pastebėjimai spaudoje suteikė daug jėgų, kaip lenktynininkui adrenalino.
– Kas toliau? Ką veiksite šiais metais, prasidėjus naujoms 52 savaitėms?
– Kol kas norisi pabėgti nuo šio projekto. Reikia palikti jį pagyventi. Vėliau teks sėsti ir galvoti – gal sudėti jį į kažkokį albumą, knygą, gal padaryti parodą. Nesinori to projekto palikti likimo valiai, nes yra daug gerbėjų, bendraminčių, šefų, su kuriais susipažinau.
– Sakote, kad maisto fotografija – jūsų aistra. Kada ji tokia tapo ir kodėl?
– Turbūt nuo mažens, kai vis matydavau mamą, turbūt gaminančią skaniausiai. Daug draugų ir klasiokų atvažiuodavo pas mane pavalgyti. Man ir pačiam patinka gaminti ir viską gražiai, estetiškai perteikti.
– Ko reikia, kad patiekalo nuotrauka būtų graži?
– Reikia ieškoti pačios šviesiausios vietos restorane – gal prie lango, gal lauke po skėčiu. Klaida yra atsisėsti į kampą ir fotografuoti. Jei nėra šviesos, tikrai nieko gero nebus. Maistui reikia blizgesio ir spindesio. Jei akivaizdu, kad patiekalas atrodo negražiai, galima atsisėsti taip, kad šviesa liktų užnugaryje. Reikia atsižvelgti ir į tai, ant ko maistas padėtas, koks stalas ir pan. Kelionėje dažnai to net ieškoti nereikia, tik pažiūrėti ir užfiksuoti.
– Yra žmonių, vis dar skeptiškai žiūrinčių į maisto fotografiją, kavinėje galima sulaukti piktų žvilgsnių. Kodėl, jūsų manymu, maisto fotografija žavu ir reikia tai įamžinti?
– Jei fotografuodamas niekam netrukdai, tai tavo gyvenimas, todėl darai su juo, ką nori. Keliaujant fotografuoti yra fantastiška, vėliau galima emocijas perteikti draugams. Grįžus iš kelionės tie įspūdžiai dingsta, o nuotrauka visada gali papasakoti apie tą kultūrą, kurioje lankytasi.
