Moters teigimu, stiprybės ir ryžto išties prireikia, o ir maltiečio savanorio anketą užpildyti pavyko ne iš pirmo karto.
„Imi suvokti, kad reikės matyti visus tuos nelaimingus žmones, tramdyti emocijas ir ašaras, bet štai, kartą tų jėgų užpildyti anketą pakako“, – patirtimi dalijasi pašnekovė. Šiandien ji džiaugiasi ir neabejoja – maltiečiai praturtino jos ir artimųjų gyvenimus.
– Jekaterina, kaip nusprendėte prisijungti prie maltiečių?
– Jaučiau didelį norą. Jeigu turi noro, laiko ir pinigų – gali padėti kitiems.
– Už ką esate atsakinga maltiečių organizacijoje?
– Turiu keletą pagrindinių veiklų. Visų pirma, esu pagalbos daiktais koordinatorė visame Vilniuje. Labai dažnai žmonėms reikia kažko labai paprasto – nuo šaldytuvo iki batų, mikrobangų krosnelės ar lovos. Pati jiems vežu šiuos daiktus, dovanoju.
Kita mano veikla – pagalba neregiui, su kuriuo mes važinėjame ten, kur jam reikia. Pavyzdžiui, į polikliniką, parduotuvę. Džiaugiuosi, nes su juo tapome draugais. Planavau būti tik vairuotoja, o dabar mes susiskambiname kartą per mėnesį ir kalbame valandą (šypsosi).
– Kur randate reikalingų daiktų?
– Esu aukokdaiktus.lt kuratorė, tad dažnai pagalbos ieškau šiame portale. Žinoma, poreikiais dalijamės ir socialiniuose tinkluose, kur mūsų skelbimus pamato daugybė žmonių. Vien jau pasidalijusi žinute savo paskyroje gaunu labai daug pasiūlymų padėti.
Gerų žmonių yra tikrai labai daug, ir jie nevengia padėti. Šio portalo dėka padedu ir kitiems asmenims, kurie nėra susiję su maltiečiais. Randu jiems daiktus, kurių labiausiai trūksta.
– Visuomenėje yra daug socialiai remtinų grupių, taip pat – ir savanorystės organizacijų. Kodėl pasirinkote maltiečius?
– Atsakymas juokingas, bet tokia tiesa – „Google“ paieška man juos pirmuosius parodė. Tiesą sakant, maltiečių savanorio anketą anksčiau buvau atsivertusi ne kartą, bet kažkaip neužtekdavo ryžto, nes pradėjus pildyti į galvą lįsdavo visokiausios mintys, atsirasdavo baimė. Imi suvokti, kad reikės matyti visus tuos nelaimingus žmones, tramdyti emocijas ir ašaras, bet štai, vieną kartą tų jėgų užpildyti anketą pakako.
– Ar dažnai emociškai būna sunku? Kaip tvarkotės su užplūdusiais jausmais?
– Būna. Tarkime, nuveži skalbimo mašiną į kaimą ir važiuodamas atgal tiesiog negebi tramdyti ašarų. Tačiau niekad neatsiranda tokių minčių, kad norėčiau viską mesti. Tos negatyvios emocijos labai laikinos. Prisimeni to žmogaus šypseną, apkabinimą ir nurimsti, viskas praeina.
– Gal pavyktų išskirti kažkokią įsimintiniausią akimirką?
– Įsimintinų akimirkų išties buvo daug. Labai įstrigęs momentas, kai vienai močiutei valėme langus. Ji mums sako: „Žinot, aš labai blogai matau“, o aš sakau: „Čia yra labai gerai, nematysit mūsų valymo brokų“ (juokiasi).
Dar susidraugavau su tokiu vyru, kuris patyręs insultą. Netgi rodė man geriausias vietas grybauti ir kelis kartus su mano vyru keliavo į mišką (šypsosi). Pas šiuos žmones tikrai reikia vykti su gera emocija, o ne su gailesčiu.
– Kiek laiko jau savanoriaujate? Kiek laiko tam skiriate?
– Savanoriauju porą metų. Sunku pasakyti, kiek skiriu laiko, – neskaičiuoju. O būna labai įvairiai. Tarkime, pradedi ieškoti kažkokio daikto vienam žmogui, ir telefonas kelias dienas netyla nuo skambučių. O vėliau gali savaitę ar daugiau visai tyla būti. Viskas labai nenuspėjama.
– Kas jus labiausiai motyvuoja?
– Šypsenos.
– Ar jūsų pačios gyvenimą ši savanorystė kaip nors pakeitė?
– „Pakeitė“ būtų per stiprus žodis. Sakyčiau, praturtino. Atsimenu, kartą su vaikais drauge vežėme neregį į ligoninę. Mano vaikai dar labai maži... Tuomet jie man sako: „Mama, kodėl mes turim važiuoti ir ten būti?“. Aš sakau: „Nes dėdė nemato. Kas, jeigu ne mes?“
Ir nors vaikai buvo dar tikrai labai maži, jie kažkaip pajuto. Valandą sėdėjo prie kabineto durų visiškai ramūs ir nepasakė man nė žodžio. Manau, kad jie suprato, jog jam sunku. Labai džiaugiuosi, kad net ir patys mažiausi tai pastebi.
– Galbūt jau kažką ir iš savo artimųjų paskatinote prisijungti prie maltiečių?
– Įtraukiau tikrai nemažai draugų. Jie nėra savanoriai, tačiau, pavyzdžiui, viena mano draugė padeda nuvežti daiktus, kai aš negaliu. Draugai būna ir vairuotojai, ir nešikai, esant reikalui skolina didesnius automobilius. Prie gerų darbų prisideda ir mano vaikų bendramokslių tėvai, kurie ne tik aukoja daiktus, drabužius, bet taip pat veža, krauna daiktus, o prireikus ir taiso kompiuterius.
– Ką patartumėt žmonėms, kurie tikrai nori, bet bijo pradėti savanoriauti?
– Reikia suvokti, kad mes ne maži vaikai, ir galime susitvarkyti su savo emocijomis. Man būtent tai ir padėjo. Jeigu tik gailėsi, verksi ir nieko nesugebėsi padaryti – nuo to niekam nebus geriau. Tad linkiu drąsos.
Visą gruodžio mėnesį „Coca-Cola“ kviečia daryti gerus darbus ir skleisti džiaugsmą. Savo šventinės užduoties ieškok ant kalėdinės „Coca-Cola“ pakuotės. Nes mums reikia daugiau Kalėdų Senelių!
VISAS GERŲ DARBŲ ISTORIJAS RASITE PASPAUDĘ ČIA.
15min iniciatyva „Šiemet buvau geras“ kviečia dalintis gerais darbais, paviešinti geradarius!
Jeigu žinote, kad šalia jūsų gyvena geroji fėja ar gerasis naminukas, bet jis yra per daug kuklus, kad pats pasigirtų, parašykite mums apie jį – mes susisieksime ir pakalbinsime. Rašykite el. paštu buvaugeras@15min.lt (turi būti nurodytas vardas, pavardė, telefonas, trumpas gero darbo aprašymas ir nuotrauka arba video).
Atrinktas istorijas su jų geradariais skelbsime 15min portale. Pagausinkime gerumo, kad ta šiluma paliestų kuo daugiau širdžių!