Pasidarė gaila išmesti tiek daug tirščių
Rūta save pristato kaip dailės mokyklos mokytoją, mamą, o visą likusį laiką ji skiria kavos tirščiams. Būtent R.Kukevičienei ir kilo mintis juos ne išmesti, kaip daugeliui įprasta, o panaudoti dar kartą.
„Tuo metu auginau antrą vaiką, turėjau laisvo laiko. Dabar man atrodo, kad taip nebūna, – juokiasi R.Kukevičienė. – Bet tada jo turėjau, todėl žaidžiau. Labai mėgstu eksperimentuoti – norėjau išrasti masę, kuri būtų panaši į molį. Bandžiau maišyti su kiaušiniais, jų baltymais, želatina, krakmolu. Vartydama albumą apie žvakių liejimą, pamačiau, kaip sustingsta vaškas. Tai buvo viena iš technikų, kuri pasitvirtino.“
Tirščiai kaip idėja Rūtai kilo todėl, nes pati tuo metu gėrė labai daug kavos, todėl vis susimąstydavo apie antrinį jų panaudojimą.
„Buvo gaila juos išmesti. Žinoma, galima tirščius naudoti sode, bet jų vis tiek lieka“, – sako R.Kukevičienė.
Prie Rūtos sumanymų įgyvendinimo prisidėjo ir grafikos dizainą studijuojanti dukra Gabija Medeinė, kuri matė, kad iš kavinių bei degalinių kavos tirščiai išmetami tonomis.
„Pagalvojome, jog galime surinkti tirščius tam, kad kava nebūtų kaip maisto atlieka, prisidedanti prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų, daranti neigiamas pasekmes Žemei. Tirščius vasarą džioviname terasoje, kad nereikėtų eikvoti elektros energijos, – aiškina G.M.Kukevičiūtė. – Pati medžiaga iš savęs yra labai graži, turi tekstūrą, spalvą, visiems atpažįstama. Ji atrodo natūraliai, gamtiškai.“
Pati medžiaga iš savęs yra labai graži, turi tekstūrą, spalvą, visiems atpažįstama.
Anot Rūtos, ekologija jos šeima domėjosi jau anksčiau – gyvendami name, jie rūšiavo šiukšles, matė, kiek daug sunaudojama plastiko.
„Tvarumas ateina natūraliai, kai nenori apsikrauti daiktais, įvairiomis medžiagomis. Kuo daugiau turi daiktų, tolygiai turi ir daugiau įsipareigojimų. Kitu atveju rūpesčių būna mažiau“, – įsitikinusi Gabija Medeinė.
Iš tirščių gamina indus, urnas, muilą
Prieš 9 metus su kavos tirščiais eksperimentuoti ėmusi Rūta prisimena, kad tuo metu šia tema buvo kalbama itin mažai, informacijos buvo nedaug, tad ji su savo bandymais liko viena.
„Bandžiau įvairius receptus, kaip daryti, kad norima forma sustingtų ir laikytųsi. Tai yra sunkus, bet labai įdomus procesas. Užsikabinus už šios minties, išnyko visos kitos bėdos – susikaupiau vien į atradimus. Kam nors pavykus, apima didelis džiaugsmas“, – pasakoja R.Kukevičienė.
