Žinoma neuromokslininkė dr. Urtė Neniškytė suaugusiųjų švietimo profesionalų bendruomenės organizuotoje paskaitoje papasakojo, kaip mūsų smegenys formuojasi vienas ar kitas sprendimas. Jos mintis apie dvi sprendimų priėmimo sistemas – lėtąją ir greitąją 15min GYVENIMAS jau rašė. Šioje paskaitos dalyje – apie tai, kaip mes nesąmoningai pasiduodame aplinkos įtakai.
Keblus klausimas: ar rožės greitai vysta?
U.Neniškytė paskaitų metu mėgsta užduoti tokį klausimą: jeigu visos rožės yra gėlės ir kai kurios gėlės greitai vysta, ar tiesa, kad kai kurios rožės greitai vysta? Šio klausimo iliustracijai ji parinko nuvytusios rožės nuotrauką.
„Daugumoje auditorijų, nepriklausomai nuo amžiaus, profesijos ar kitų dalykų, atsakymai pasidalina maždaug po lygiai. Susidūriau tik su keletu nuokrypių. IT specialistai dažniausiai pasirenka atsakymą „ne“, kūrybinių profesijų atstovai (pavyzdžiui, architektai) – „taip“.
Skirtingi atsakymai rodo, kad žmonės užduočiai pritaiko skirtingas sprendimo priėmimo strategijas, nors taip, kaip suformuluotas klausimas, teisingas atsakymas yra tik vienas – „ne“. Jeigu visos rožės yra gėlės ir kai kurios gėlės greitai vysta, tos gėlės, kurios vysta, gali būti visai kitos gėlės, nebūtinai rožės. Taigi loginės sekos išvesti negalima.
Tačiau kodėl pusė žmonių pasirenka atsakymą „taip“? Todėl, kad dažniausiai mes net nebandome atsakyti į klausimą taip, kaip jis suformuluotas. Mes pasiremiame savo patirtimi ir mūsų greitoji smegenų sistema pakužda mums intuityvų atsakymą. Iš savo gyvenimiškos patirties mes žinome, kad rožės vysta greitai, tačiau klausimas – ne apie tai, ką mes žinome, o apie tai, ar teisinga ši loginė seka“, – aiškino lektorė.
Koks teisingas atsakymas
Pasak jos, gyvenime mes dažnai priimame sprendimus veikiami mūsų stereotipinio mąstymo, t. y. nesąmoningojo mąstymo proceso, nors įsitikinę, kad juos priimame gana racionaliai. Todėl situacijose, kuriose norėtume priimti sprendimą pasiremdami savo racionaliuoju mąstymu, svarbu nuo jo atskirti emocinį komponentą. Tuomet galėsime pasakyti: aš jaučiuosi vienaip, bet mąstau kitaip.
Tik įvertinę savo emocinio sprendimo priėmimo dalį mes gebėsime priimti sprendimą remdamiesi savo racionaliąja dalimi. Ignoruodami faktą, kad priimant sprendimus visuomet dalyvauja emocinis, pasąmoningas, sprendimo priėmimo būdas, prarandame galimybę įvertinti jo svorį.
„Klausdama apie rožes aš neatsitiktinai parinkau nuvytusios rožės paveiksliuką. Taip aš siekiau jus nukreipti neteisingo atsakymo link. Analizuodama, kaip žmonės atsako į šį klausimą, pastebėjau, kad pasižymintiems vizualiniu mąstymu kontekstą jų atsakymui sukuria vaizdas. Žmonės, kurie įpratę žiūrėti į tekstą, paveiksliuko dažnai net nepastebi“, – teigė U.Neniškytė.
Taigi paveikti mūsų smegenis paprasta. Šis efektas pagrįstas tuo, kad aplinką jos suvokia kaip kontinuumą, t. y. kaip vientisą ir tęstinę. Mes paprastai negebame izoliuoti atskirų aplinkos sričių: čia yra darbas, čia – namai, čia – parduotuvė, čia – laukas. Nors suprantame, kad namai ir darbas nėra susiję, bet jeigu emociškai blogai jaučiamės darbe, dažniausiai parsinešame tas emocijas ir į namus, nes pasaulis mums yra vientisas. Todėl konteksto detalės, kurios tiesiogiai nėra susijusios su mūsų sprendimu, gali pakeisti jo kryptį.
Kaip muzika susijusi su vyno pasirinkimu
Buvo atliktas įdomus tyrimas. Prekybos centruose vienomis savaitės dienomis buvo grojama prancūziška muzika, kitomis – vokiška. Buvo vertinta, kiek kokio vyno buvo perkama skirtingomis dienomis. Taip pat prie kasos pirkėjai būdavo paklausiami, kaip jiems patiko muzika. Didžioji dalis atsakė, kad nepastebėjo, kas buvo grojama.
Tie, kurie muziką išgirdo ir įvertino, buvo pašalinti iš tyrimo, nes jų sprendimas galėjo būti sąmoningas, o tyrimo metu svarbesnis buvo nesąmoningumo komponentas. Taigi, tomis dienomis, kai buvo grojama vokiška muzika, žmonės dažniau pirko vokišką vyną, kai buvo grojama prancūziška muzika – prancūzišką.
Sąmoningai muzika niekaip negalėtų paveikti sprendimo, kokį vyną norėtume šiandien gerti, bet pasąmoningai smegenys susieja aplinką į nuoseklią sistemą ir sprendimas priimamas pasiremiant tomis nesąmoningomis asociacijomis.
„Kitas pavyzdys – iš vienos labdaros organizacijos Londone. Svečiai prieš labdaringą vakarienę buvo pakviesti pasivažinėti limuzinu. Jie buvo vežami maršrutu, kuriame pro langus matė suvargusius žmones, kuriems reikėjo pagalbos. Šios vakarienės metu buvo surinkta gerokai daugiau aukų lyginant su ankstesnėmis. Taigi svarbu suprasti, kiek mano sprendimą lemia kontekstas, kuriame aš esu.
Dar vienas pavyzdys – darbuotojų atranka. Tarkime, man reikia išsirinkti darbuotoją. Aš atsibundu išsimiegojęs, rytas saulėtas, gražus, be jokių trukdžių, geros nuotaikos atvykstu į darbą susitikti su kandidatu. Tada pertraukėlė, per kurią iškyla kokios nors problemos. Sudirgęs aš ateinu į antrą pokalbį. Labai tikėtina, kad antras kandidatas man pasirodys daug prastesnis, nes aš su juo blogai jaučiuosi.
Dienomis, kai buvo grojama vokiška muzika, žmonės dažniau pirko vokišką vyną, kai buvo grojama prancūziška – prancūzišką.
Šioje situacijoje mes nevertiname, ar aš blogai jaučiuosi, ar šis žmogus verčia mane blogai jaustis. Smegenys į tai žiūri kaip į vientisą situaciją ir pagal mano savijautą padaro išvadą. Todėl svarbu atskirti, ar aš tikrai vertinu tą žmogų ar labiau atspindžiu savo būseną“, – pasakojo neuromokslininkė.
Kaip veikia pirmas įspūdis
Mūsų sprendimą taip pat veikia pirmas įspūdis, kurį mes susidarome labai greitai, per kelias sekundes. Ne veltui galima rasti daug patarimų, kaip sudaryti gerą pirmą įspūdį. Tačiau tame slypi ir pavojus, kad mūsų pirmas įspūdis nukreips mus neteisinga linkme, kadangi racionalumo šiame sprendime ne daug, mes remiamės vien emociniu vertinimu. Beje, tai tinka ne tik žmonėms, bet ir idėjoms, bet kokiai naujai informacijai.
Tik suvokę emocinį sprendimo priėmimo komponentą gebėsime atskirti, ar, vertindamas kokią nors idėją, aš remiuosi savo pirmuoju įspūdžiu, tuo, ką jaučiau ir galvojau tuo metu, ar racionaliai galiu pagrįsti, kodėl tai yra gera ar bloga idėja.
Dar viena apgaulinga situacija, kai mes manome priimantys racionalų sprendimą, nors iš tiesų visu efektyvumu veikia nesąmoningo sprendimų priėmimo sistema, pasak lektorės, vadinama kognityviniu lengvumu. Tai situacija, kai mes jaučiamės patogiai, saugiai, esame komforto zonoje, nes situacija mums pažįstama, mes žinome, kaip elgtis.
„Ir iš tiesų – tai erdvė, kurioje mes galime nesąmoningai stereotipiškai priimti geriausius sprendimus. Problema ta, kad sukelti mums kognityvinio lengvumo būseną yra labai paprasta. Tam užtenka žmogaus, kuris kalba mūsų kalba. Juk paprastai mes turime žmones, su kuriais mėgstame pasitarti, tiesa? Bet racionaliam sprendimo priėmimui reikalinga priešinga būsena, kuri vadinama kognityvine įtampa, o ji atsiranda tuomet, kai yra nepatogu ir nepažįstama.
Jei paklausčiau, ar sudėtingame projekte norėtumėte dirbti su kolega, su kuriuo lengva, jūs puikiai suprantate vienas kitą, ar vis dėlto pasirinktumėte kolegą, kurio profesionalumu neabejojate, bet kartais su juo tiesiog sunku? Didžioji dalis renkasi pirmą variantą, nes tai komforto zona. Komforto zona nėra blogai, tai vieta, kurioje mums gyventi gera.
Bet jeigu kalbame apie problemas, kurioms spręsti reikia racionalaus, sąmoningo mąstymo, kūrybinio mąstymo, netipinių sprendimų, aktyvuoti tokį mąstymą galime būtent tuomet, kai dirbame su žmogumi, kuriuo pasitikime, bet kuriam savo mintis reikia paaiškinti šiek tiek labiau, o tai sukuria situaciją, kai mes galime kvestionuoti idėjas ir racionaliai jas įvertinti. Taigi tam tikrose situacijose kognityvinė įtampa yra naudingesnė, nors labai dažnai mes renkamės kognityvinį lengvumą“, – teigė U.Neniškytė.
Jeigu faktai nepatvirtina mūsų įsitikinimų, mes vis tiek įsikibę jų laikomės, nes jais tikime labiau negu faktais.
Pasak jos, kiekvienas iš mūsų turime savo supratimą, kaip veikia pasaulis. Ir tie supratimai nėra identiški. Todėl, kalbėdami apie pasaulį, mes kalbame ne apie pasaulį, o apie jo atspindį mumyse, mes kalbame apie savo įsitikinimus apie pasaulį.
Priklausomai nuo to, kokie yra mūsų įsitikinimai, mes netgi skirtingai vertiname naują faktinę informaciją. Jeigu faktai, kuriuos gavome, prieštarauja mūsų įsitikinimams, būsime linkę juos nuvertinti, kritikuoti. Jeigu faktai patvirtina mūsų įsitikinimus, juos pervertinsime, suteiksime jiems daug didesnį svorį. Įdomiausia, kad jeigu faktai nepatvirtina mūsų įsitikinimų, labai dažnai mes vis tiek įsikibę jų laikomės, nes savo įsitikinimais mes tikime labiau negu faktais.
