Tačiau, kaip ir nekontroliuojamai demonstruojamas žmogaus pavydas, šios šunų savybės ilgainiui gali tapti pavojingos.
Norus išreiškia savaip
„Tai, kas panašu į pavydą, dažniausiai būna arba išmokta, arba prigimta ir sustiprinta“, – sako šunų elgesio specialistas, dresūros mokyklos „Reksas“ instruktorius Jonas Valančius. Jo aiškinimu, tai gali pasireikšti įvairiai.
Pavyzdžiui, žmogaus dėmesio šuo gali siekti lodamas, stumdamas kitą šunį į šoną, laižydamas žmogų. Iš pradžių toks elgesys gali kelti šypseną ir atrodyti mielas, bet ilgainiui virsti rimtais nepatogumais.
Instruktoriaus teigimu, nepastebėjus ar nesureikšminus situacijos, kuomet šuo pabando saugoti daiktą arba kažko reikalauja, ilgainiui iš mažos spragos santykiuose gali atsirasti praraja. Norint jos išvengti, reikia dirbti nuo pirmo problemos požymio.
J.Valančius prisimena atvejį, kuomet ganymo instinktą turintis šuo visą šeimą „laikydavo“ ant sofos. „Šuniui taip patiko, kad žmonės sėdi ant sofos, kad neleisdavo jiems nulipti. Jei kuris nulipa, šuo malasi apie kojas, kol žmogus vėl neatsisėda. Vaikas nueina, vaiką parveja atgal, kad tas atsisėstų. Kol šuniukas buvo 4 mėnesių, visiems buvo linksma, kad gano“, – pasakoja instruktorius.
Ši situacija buvo išspręsta išmokius šunį, kad jam naudinga būti per atstumą – nueiti į savo vietą, ir laukti, kol, tarkime, pasibaigs šeimos žiūrima laida. Už kantrų laukimą šuo būdavo pagiriamas.
Pasak J.Valančiaus, taip, išmokytas pasilikti ir laukti, šuo išmoko tikslingai gauti žmonių dėmesį. „Iki tol šuo reikalaudavo dėmesio, bet per dieną jo negaudavo. Ar gali vadinti neiškrautą šunį pavydžiu? Ne. Jo prigimtis pasireiškė per pasyvų gyvenimą“, – situaciją aiškina instruktorius.
Lepinimas veda į bėdą
Šunų savininkai žino, kad trokšdami žmogaus dėmesio ar maistą linkę saugoti augintiniai gali imti elgtis netinkamai kito šuns atžvilgiu ir netgi sukelti peštynes.
„Vienoje šeimoje turėjau du anglų buldogus. Abiem buvo apie 1,5 metų. Vienas šuo saugojo maistą nuo kito. Už viską, kas nukrisdavo ant žemės vienas šuniukas skriausdavo kitą“, – resursų saugojimo pavyzdį pateikia J.Valančius. Pradėjus dirbti su probleminiu šunimi, mokyti ramiai reaguoti į tai, kas nukrenta ant žemės, šuniukai per pora savaičių be konfliktų išmoko bendrauti lauke. Dar poros savaičių darbo prireikė, kad „pavyduolis“ draugo nepuldinėtų namuose, kur ir vykdavo didžioji dalis konfliktų.
Panašių konfliktų pasitaiko ir tuomet, kai į namus, kuriuose gyvena šuo, užsuka svečių su savo augintiniu arba „svečias“ paliekamas keletui dienų atostogų. „Jei „šeimininkas“ ima puldinėti svečią, vadinasi, šuniukai galėjo būti netinkamai supažindinti. Šuo nežinojo, kad jo šuniškame pasaulyje yra dar kitas šuo ir jis bando apginti save. Šuo tiesiog nemoka tokioje situacijoje elgtis“, – teigia specialistas.
Jis sako, kad šunys savo resursus saugo nepasitikėdami kitu šunimi, baimindamiesi, kad kitas gali atimti, kas jo. Ir tai jis gali daryti instinktyviai, nuo mažens. Tokį elgesį esą neretai lemia ir netinkamas auklėjimas. Jei „pavyduliauti“ linkęs šuo auga dar ir ypatingai globojamas bei lepinamas, instruktoriaus nuomone, namuose galima užsiauginti tikrą siaubūną.
Dirbti turi visi
„Norint, kad šunys nesipeštų, turi daug dirbti žmonės“, – konstatuoja šunų instruktorius. Jis pastebi, kad iškilus panašioms problemoms, santykius kurti tenka nuo nulio. „Tokiose situacijose aš pirmiausia rekomenduoju įvertinti šuniukų patirtis. Ir net apsisaugant nuo galimų įvykių, pirmiausia svarbu tinkamai supažindinti šuniukus“, – sako specialistas.
Jei „pavyduliauti“ linkęs šuo auga dar ir ypatingai globojamas bei lepinamas, instruktoriaus nuomone, namuose galima užsiauginti tikrą siaubūną.
Pavyzdžiui, pasodinti šunis netoli toliau vienas nuo kito, pabandyti pamaitinti ir išlaikyti jų dėmesį pamažu mažinant atstumą. J.Valančiaus teigimu, svarbu, kad šunys suprastų, jog ne šokinėjimas, ne statymas į vietą, o bendravimas – sėdėjimas, gulėjimas, komunikavimas, gražus žaidimas – uždirba jam teigiamą patirtį ir žmogaus dėmesį. O tai, anot jo, turėtų būti svarbiausias dalykas šuns gyvenime.
Specialistas akcentuoja, kad kilus problemų dirbti reikia su visais, ne tik „kaltuoju“ augintiniu ir tvirtina, kad savaitę kitą taip padirbėjus pasimatys ryškus progresas, o ilgainiui šunys išmoks gyventi drauge.
„Kolegė augina priglaustą šuniuką, kuris anksčiau nemėgo kitų šunų. Toleranciją kitiems ji stiprino skatindama kepenėlėmis. Namuose atsiradus naujam šuniui, duodama skanėstus nepakančiajam ji išaugino supratimą, kad kitas šuo jam yra naudingas. Ilgainiui bendravimą su kitu šuo pradėjo suvokti kaip įprastą įgūdį, kaip vaikščiojimą šalia šeimininko“, – komentuoja instruktorius.
Jo įsitikinimu, problemišką šunį reikia pirmiausia mokyti elgesio taisyklių, o ne bausti. Esą nubaudus peštuką, šis kitą kartą darys tą patį, tik stipriau. „Šuo galvoja: apgyniau savo resursus, bet buvo skaudu, vadinasi, reikia dar stipriau ginti“, – šuns elgesį aiškina J. Valančius.
Mokymasis nuo abėcėlės
J.Valančiaus nuomone, bendravimo sunkumų turintį šunį pirmiausia reikia mokyti. Esą tik po to, kai šuniui nuo „abėcėlės“ išaiškiname gero elgesio taisykles, galime reikalauti, kad šuo jas vykdytų.
Jis pabrėžia aiškios šuns dienotvarkės, bendravimo, žaidimų svarbą. „Viską sudėliojus pamažu problemos pradeda spręstis, bet jos neišsispręs per dieną.
Žmonės ir šunys turi bendrauti, ir tai yra visų problemų išsprendimo pagrindas. Viena hipotezė sako, kad žmonės tolimus šunų giminaičius vilkus prisijaukino pagelbėti medžioklėje. Kita – kad vilkai patys pasirinko žmones, nes iš to matė naudą. Šuo – socialus gyvūnas, o socialiam gyvūnui reikia kontakto“, – bendravimo ir darbo su gyvūnu svarbą aiškina instruktorius.
Jis skeptiškai žiūri į kai kurių specialistų raginimą turint panašių problemų šuns elgesį keisti vien fiziniu krūviu. „Kai kas mini, kad šunį iškrausi ir viskas pasikeis. Jei problema tik šuns aktyvumo stoka, didesnis fizinis krūvis tikrai padeda. Tačiau, jei jaunas šuniukas saugos dubenėlį maisto nuo šeimininko arba nenustodamas los kaulydamas dėmesio, vien didesnio fizinio krūvio nepakaks. Šioms problemoms spręsti skiriamos kantrybės, savikontrolės lavinimo treniruotės, kurios pirmiausia elgtis su šunimi moko šeimininką“, – savo požiūrį dėsto J.Valančius.
Paprastai jaunų, aktyvių, „pavyduliauti“ linkusių šunų savininkams jis rekomenduoja prisijungti prie individualių arba grupinių treniruočių kursų, kur šuo socializuojasi, o šeimininkas mokosi jį auklėti.
Kaip neužauginti pavyduolio?
Elgsenos specialistas rekomenduoja keletą pratimų jaunų šunų savininkams. „Iš šuns dubenėlio paimkite šiek tiek skanėstų ir suberkite juos atgal. Jei šuo visai nereaguoja į maisto praradimą, galite paglostyti, jei gūžiasi, traukiasi, plečiasi vyzdžiai, šuo sustingsta ar urzgia, toliau to nedarykite, dirbkite su specialistais, nes tai gali būti didelės problemos pradžia“, – sako J.Valančius.
Dar vienas pratimas: duoti kramtalą iš rankos ir išmokyti jį išmainyti į kitą lygiavertį kramtalą. Už tai, kad šuo skanėstą paleidžia, šeimininkas duoda kitą. Kitaip sakant, moko gyvūną mainytis. Tas pats mainų metodas taikomas ir tuomet, jei šuo savinasi daiktus. Vėlgi – pastebėjus bent menkiausią augintinio įtampą, reiktų kreiptis į specialistą.
J.Valančius pataria niekada negirti šuns už tai, kad šis loja, nes taip augintinis išmoksta kaulyti dėmesio. Jo teigimu pakanka netgi negirti, o šuniui lojant abejingai pasakyti „oi, blogas šuo, ką tu čia darai“ arba „eik jau eik, ko čia dabar loji...“
Anot jo, šunims svarbu išmokti žaisti su kitais gentainiais, bet ir čia svarbu drausmė: šeimininkams turi išmokyti šuniuką bet kada palikti žaidimą ir ateiti kviečiamas. Esą svarbi ir šuns draugų kompanija: ramioje grupėje ir naujokas greitai nusiramina, ir atvirkščiai – hiperaktyvių šunų grupėje ir kiti mokosi hiperaktyvumo. „Matydamas, kad pasilakstymo draugas kažko kaulija iš žmogaus lodamas, jūsų šuo greitai gali perimti šį įprotį“, – apie įtaką kalba J.Valančius.
Apibendrindamas instruktorius dalinasi dar vienu patarimu norintiems neužsiauginti „pavydaus“ šuns: „Užimkite savo šunį auklėdami nuo pat pirmos dienos namuose, kad šuns elgesys staiga netaptų netikėtas. Į šuns (ir šeimininko) žinias verta investuoti nuo pradžių, kadangi vėliau netikėtai atsiradusias problemas taisyti ir koreguoti yra labai sudėtinga, o kartai, deja, ir neįmanoma“.