Pasakodama apie save Marina kuklinasi: sako gyvenusi visiems įprastą gyvenimą, kuriame kūrybai niekada nebuvo laiko ir vietos.
„Esu inžinierė geodezininkė. Dirbau Rusijos šiaurėje, kartu su kitais lietuviais, latviais ir estais. Vėliau grįžome gyventi į Lietuvą, kur teko padirbėti ir siuvėja, ir dėstytoja Žemaitijos kolegijoje – mokiau studentus geodezijos“, – pasakojo Marina.
Visą savo gyvenimą ji sako niekada nejautusi, kad nori ir turi laiko kurti. „Vaikystėje daug sportavau: kasdien būdavo plaukimo treniruotės, pamokos mokykloje, niekam kitam laiko neliko. Paskui - darbas, šeima“, – kalbėjo moteris.
Kad jai patinka savo rankomis kurti įvairius meno kūrinius, ji sako supratusi atsitiktinai ir „iš reikalo“.
„Reikėjo padažyti duris namuose. Ieškojau, kaip tai padaryti. Radau daug informacijos, taip pat – ir kaip dažyti sienas. Pabandžiau – išėjo. Taip po truputį įsitraukiau į mažesnius darbus. Pamačiau, kad įdomus darbelis su karštais klijais. Žiūriu, dukra turi jų – pabandžiau ir išėjo kažką padaryti. Taip po truputį vis kažką kūriau. Pirmiausia iš to, ką pamatydavau internete, kopijuojant, paskui jau savos kūrybos“, – apie kūrybos pradžią pasakojo Marina.
Neseniai vienoje „Facebook“ grupėje, kurios nariai dalinasi savo kūrybos vaisiais, Marinos dukra pasidalino mamos sukurtomis namų puošmenomis – kalėdiniais nameliais iš tvarių medžiagų. Jie sulaukė daug susidomėjimo, keli iškart nupirkti dovanoms – juk šventės čia pat!
Marina sako to nesitikėjusi, juos kūrusi, kaip visada, savo malonumui. „Juos kuriu iš kartono, o dažau paprastai akriliniais dažais. Specialaus kartono nereikia – tinka kartoninės dėžės. Vieną namelį pagaminu per tris dienas. Gaminu kasdien po 8 val. – pilną darbo dieną. Nes išpjovus karkasą, jį reikia apklijuoti, sulaukti, kol išdžius ir tik tuomet galima tęsti darbą“, – sakė pašnekovė.
Visi nameliai – vienetiniai, pasižymintys skirtingomis detalėmis. Viename galima rasti Kalėdų Senelį, kitame – Kalėdų eglutę ir pan.
„Viską darau savo malonumui, bet kai per daug pridariau, dukra ėmė ir įdėjo į feisbuką. Nemanau, kad tai taps verslu – tam reikia masinės gamybos, o maniškiai – vienetiniai“, – juokiasi Marina ir priduria, kad idėjų darbams tikrai nepritrūks. Jau pernai per Velykas ji kūrė stalo puošmenas – dekoravo poliesterio kiaušinius. Ką sugalvos šiemet – niekas nežino, bet neabejoja – tikrai sugalvos!
„Kūryba man tapo tikrai artima. Tai savotiškas „relaksas“ – sėdi, kuri, nieko negalvoji. Nors niekada gyvenime nekurdavau, dabar tai – geriausia „hobis“, – atvirai sakė pašnekovė.
Savo namelius autorė jau eksponavo ir parodoje Rietavo savivaldybės Irenėjaus Oginskio viešojoje Bibliotekoje.
„Pagal išsilavinimą – geodezininkė, kuriai artimi tikslieji mokslai. Tačiau kūryboje atsiskleidžia kita, meniškoji jos pusė. M.Skrupskienė renkasi kalbėti ne žodžiais, o savo kūriniais ir per juos perduoda tai, ką mato pasaulyje – tvarumą ir atsinaujinimą.
Parodos eksponatai – trimačiai paveikslai, pagaminti vien iš antrinių žaliavų. Autorė savo darbais primena, kad kiekvienas objektas, net tas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo nebereikalingas, gali atgimti naujam gyvenimui ir papasakoti savo istoriją. O M.Skrupskienės pasakojama istorija tarsi nukelia mus į pasaką ir jau kvepia Kalėdomis“, – rašyta parodos pristatyme.
