Kadaise raupai, dar vadinami juodaisiais raupais, buvo viena baisiausių žmonijai žinomų ligų. Vien XX a. ši ūmi virusinė liga pražudė per 300 milijonų pasaulio gyventojų, galima tik spėlioti, kiek gyvybių ji nusinešė iki tol. Senovėje raupai buvo laikomi nusidėjėlių liga – Dievo rykšte, tačiau ja sirgdavo ir vos gimę kūdikiai.
„Meilė ir raupai aplenkia tik nedaugelį“, – byloja sena patarlė. Mieste kilus raupų epidemijai, šia infekcija persirgdavo beveik visi gyventojai, nepadėdavo jokios apsaugos priemonės. Trisdešimt žmonių iš šimto mirdavo, o tie, kuriems pavykdavo ištrūkti iš mirties gniaužtų, likdavo akli ir subjauroti gilių randų. Liga negailėjo nei jaunų, nei senų, nei turtingų, nei vargšų. Žymiausios raupų aukos – Egipto faraonas Ramzis V, Prancūzijos karalius Liudvikas XV ir Rusijos imperatorius Petras II, raupais persirgo Anglijos karalienė Elizabeth I ir JAV prezidentas Abrahamas Lincolnas, liga visam likusiam gyvenimui paženklino jų odą duobėtais randais.
Į kovą prieš raupus – vakcina
Istoriniai šaltiniai liudija, kad jau senovės indai buvo išradę vakcinavimo metodą raupams gydyti. Tik bėda, kad religingi vietos gyventojai nepanoro skiepytis nuo raupų baimindamiesi įžeisti raupų deivę Sitalą. Žinoma, kad ir kinai dar X a. siekdami užbėgti ligai už akių naudojo savotiškus skiepus. „Operacija“ buvo labai paprasta: aštriu daiktu odoje buvo padaromi įbrėžimai ir ant jų uždedama iš sergančio žmogaus žaizdų paimtų pūlių. Užkrėstasis persirgdavo lengvesne raupų forma ir įgydavo imunitetą šiai ligai.
Šiuolaikinės mokslu pagrįstos vakcinacijos era prasidėjo 1796 m., kai anglų gydytojas Edwardas Jenneris pirmą kartą įskiepijo karvių raupų pūslelės turinį aštuonmečiam berniukui. Ši procedūra buvo pavadinta vakcinacija („vacca“ išvertus iš lotynų kalbos – „karvė“). Po kurio laiko gydytojas suleido vaikui žmonių raupais sergančio žmogaus užkrato. Berniukas nesusirgo. Tiesa, vėlesni Edwardo Jennerio eksperimentai nebuvo tokie sėkmingi: gydytojas pražudė ne vieną pacientą. Nepaisant kelių nesėkmingų vakcinacijos atvejų, medicinos istorijos vadovėliuose Edwardas Jenneris minimas kaip žmonijos gelbėtojas, mat išrado gydymo būdą, kuris padėjo pažaboti vieną baisiausių ligų.
Šiandien vakcinacijos metodu gydoma daugybė kadaise mirtinomis laikytų ligų: difterija, stabligė, geltonoji karštligė, hepatitas B, kokliušas, poliomielitas, tymai, raudonukė ir kitos ligos.
Vakcinacijos daugelyje šalių tapo privalomos. Pavyzdžiui, Anglijoje atsisakius skiepytis nuo raupų grėsė bauda arba įkalinimas. Deja, mirtinų ligos atvejų tik daugėjo, daug žmonių mirė dėl po vakcinacijos kilusių komplikacijų. Prieš keturiasdešimt metų Pasaulio Sveikatos Organizacija pradėjo vykdyti intensyvią raupų likvidavimo programą. Dešimtmetį net atokiausiuose pasaulio kampeliuose žmonės privalomai buvo skiepijami nuo raupų. Paskutinis raupų atvejis užregistruotas 1977 m. Somalyje. Po trejų metų paskelbta, kad raupai visiškai likviduoti. Tačiau tikimybė susirgti šia liga vis dar egzistuoja, nes virusas nesunaikintas – jis saugomas laboratorijose JAV ir Rusijoje. Baiminamasi, kad pakliuvęs į blogas rankas raupus sukeliantis virusas gali virsti grėsmingu biologiniu ginklu.
Pirmasis antibiotikas
Praėjusio amžiaus pradžioje vidutinė gyvenimo trukmė vos siekė 40 metų. Tai lėmė didelis vaikų mirtingumas, įvairios infekcinės ligos, nesibaigiantys kariniai konfliktai. Beje, per karus daugiausia sužeistųjų žūdavo ne nuo sužeidimų, o nuo kraujo užkrėtimo – sepsio. Situacija pasikeitė tik tada, kai buvo atrasti antibiotikai.
Žaliasis pelėsis nuo seno buvo vartojamas kovai su mikrobais. Juo buvo gydomos pūliuojančios žaizdos. Moksliškai gydomasis pelėsio poveikis buvo įrodytas ne taip seniai – 1928-aisiais ir tik dėl laimingo atsitiktinumo. Londono universiteto mikrobiologijos profesorius Alexanderis Flemingas tada darbavosi Šv. Marijos ligoninėje Londone. Ligoninės laboratorijoje anuomet buvo daroma tiek daug įvairių bandymų, kad ten viešpatavo visiška netvarka. Profesorius susiruošė išplauti stirtą prie kriauklės susikaupusių lėkščių, kuriose buvo auginamos įvairios bakterijų kultūros. Prieš mesdamas lėkšteles į indą su plovikliu, kiekvieną atidžiai apžiūrėjo. Viena lėkštelė Alexanderiui Flemingui pasirodė įtartina. Jos kraštai buvo apaugę pelėsiu, o lėkštelėje auginamos stafilokoko bakterijos buvo žuvusios. Ištyręs žalsvos spalvos pelėsį, mokslininkas nustatė, kad jis priklauso penicillium šeimai.
Pasirodo, šis pelėsis išskiria ypatingą antibiotinę medžiagą, kuri stabdo daugelio bakterijų augimą. Tiesa, net pats Alexanderis Flemingas nuoširdžiai abejojo dėl savo atradimo ateities. Vėliau jis ne kartą bandė išgauti iš pelėsio medžiagą, kurią pavadino penicilinu, bet nesėkmingai. Profesorius manė, kad penicilino gamyba yra per daug sudėtinga ir todėl jo niekada nepavyks pritaikyti gydymui.
Plačiau apie tai, kas, kada ir kokius išrado pasaulį išgelbėjusius vaistus bei vakcinas, skaitykite 29-ajame žurnalo „Ji“ numeryje!
