Studijų metu atrado jogą ir būsimą vyrą
Dar būdama paauglė, Aurelija pradėjo domėtis dvasiniais dalykais – jau 15-os metų ėmė skaityti pirmąsias knygas apie žmogaus pasąmonę, o daug išmoko ir iš savo mamos, kuri užsiėmė alternatyviais gydymo būdais.
„Mokydamasi paskutinėje mokyklos klasėje, buvau gana aktyvi su socialiniais projektais, jaunimo organizacijomis, todėl galvojau, kad tokiu keliu eisiu toliau. Vis dėlto visada klioviausi savo intuicija, todėl išvažiavau į Nyderlandus mokytis turizmo ir sveikatingumo vadybos – mane papirko būtent sveikatingumo dalis. Tai buvo gana keistos studijos, kurių metu supratau, kad verslo pusė man ne itin įdomi, tačiau kita dalis įtraukė“, – prisimena A.Buijs-Grigalavičiūtė.
Studijų metu Aurelija turėjo galimybių išvykti svetur, todėl trečiais metais su mainų programa išvažiavo į Pietų Korėją, kur mokėsi budizmo. Kaip ji pasakoja, netoliese buvo šventykla, kur kiekvieną savaitgalį anglų kalba vykdavo paskaitos, o kartą nuėjusi, nemažai sužinojo apie jogą.
„Amerikietė dėstytoja apie jogą kalbėjo taip, kaip gyvenime nebuvau girdėjusi, todėl mane tai labai užkabino, – pasakoja A.Buijs-Grigalavičiūtė. – Vis daugiau domėjausi dvasiniais dalykais – kas mes esame, ko į šį pasaulį atėjome, kokia visko prasmė, todėl iš Korėjos grįžau su daug atsakymų. Paskutiniais metais praktiką atlikau Maroke, o ten turėjau galimybę praktikuoti jogą kasdien po tris valandas. Mane tai pradėjo vis labiau traukti, norėjau kuo daugiau gilintis.“
Nors paauglystėje Aurelija dar neturėjo minčių apie tai, kad ateityje gali iš savo mėgstamos veiklos gyventi, jau studijuodama užsienyje, ji vis aiškiau suprato, jog tai gali būti jos darbas.
„Aš labai seku savo vidiniu pašaukimu. Kas mane labiausiai jaudina, domina, tuo pasitikiu ir einu šia kryptimi. Joga ilgą laiką buvo dalis mano gyvenimo ir natūraliai atsirado noras dalintis žiniomis su kitais žmonėmis“, – sako A.Buijs-Grigalavičiūtė.
Kas mane labiausiai jaudina, domina, tuo pasitikiu ir einu šia kryptimi
Išvykusi studijuoti į Nyderlandus Aurelija neįtarė, jog šioje šalyje užsibus ilgam. Merginos kelyje netikėtai pasimaišė meilė ir dabar ji šypsodamasi save vadina meilės emigrante. Antrais studijų metais susipažinusi su dabartiniu savo vyru, šiandien Aurelija su juo augina dvejų metų vaiką.
„Tikrai neplanavau likti Nyderlanduose, nes labai myliu Lietuvą. Dabar juokaudama dažnai sakau, kad esu didelė patriotė, bet nežinia kodėl gyvenanti užsienyje, – šypsosi A.Buijs-Grigalavičiūtė. – Kai susipažinome, žinojau, kad dar norėsiu pakeliauti po pasaulį, todėl kol per praktikas gyvenau keliose šalyse, mes vienas pas kitą skraidėme, jis manęs laukė.“
Aurelija neslepia, kad vienas kitam iš karto pajuto didelę trauką, o netrukus jiedu turėjo pirmą pasimatymą. Susipažinę bare, jie porą metų susitikinėjo nežinodami, kuo viskas baigsis, kol galiausiai santykiai nusistovėjo.
„Susipažinę mes greitai vienas kitą įsimylėjome, bet žinojau, kad už kelių mėnesių išvyksiu į Pietų Korėją, todėl susitikinėjome, tačiau galvojome, jog santykiai greitai nutrūks. Bet taip neatsitiko, – prisimena A.Buijs-Grigalavičiūtė. – Kurį laiką dar buvau grįžusi į Lietuvą, o tuomet nusprendėme, kad aš olandų kultūrą jau pažįstu, esu pramokusi kalbą, todėl man būtų paprasčiau ten sugrįžti nei draugui atvykti į nepažįstamą Lietuvą. Taip padariau ir iki šiol ten gyvenu.“
Įsitvirtinti svetimoje šalyje yra sunku
Aurelija pripažįsta tuo metu gerai nesuvokusi, kokį atsakingą sprendimą ryžosi priimti. Tik dabar ji ima pamažu suprasti, koks sunkus apsisprendimas tai buvo.
„Kai priėmiau sprendimą, nežinojau, ką tai reiškia. Dabar, kai pasižiūriu atgal, man atrodo vau. Manau, tuo metu gerai nesupratau, ką reiškia išvažiuoti gyventi svetur visam laikui. Šiuo metu, kai jau turiu šeimą, auginu mažą vaiką, į viską žiūriu kiek kitaip – man savo artimuosius teko palikti Lietuvoje. Ypač gimus vaikeliui tapo sunkiau, nes norisi, kad jis sukurtų ryšį su seneliais“, – sako A.Buijs-Grigalavičiūtė.
Nors Aurelijai Nyderlandai nebuvo svetima šalis, kadangi čia praleido studijų metus, vis dėlto su vyru ji persikėlė gyventi į kitą miestą, o jame moteriai teko iš naujo pradėti kurti gyvenimą. Kaip didžiausią kliūtį siekiant įsitvirtinti ji išskiria kalbos nemokėjimą.
„Aš mokiausi tarptautinėje studijų programoje – mano kurso draugai buvo iš įvairių pasaulio šalių, o baigus mokslus jie išsiskirstė, todėl nebeliko žmonių, kuriuos pažinočiau. Kai atvyksti mokytis svetur, viskas yra paprasta – ant lėkštutės paduodama daugybė studentų, kurie ieško to paties, kaip ir tu. Pradėjus gyventi rimčiau, atsiranda sunkumų, – neslepia A.Buijs-Grigalavičiūtė.
– Daugumoje vietų reikia normaliai kalbėti olandų kalba – neužtenka tik blevyzgoti. Jos neišmoksi per dvi savaites, reikia pilnai atsiduoti, todėl ją mokiausi metus laiko.“
Sunkumų Aurelijai kėlė ir vidiniai išgyvenimai, kadangi atsikrausčius gyventi į naują vietą, nebeliko turėtų artimųjų, gerų draugų, todėl suburti naują ratą prireikė laiko. Be to, teko susidoroti ir su jausmu, kad būnant užsieniečiu, toje šalyje sunku tapti vietiniu bei atsikratyti svečio etiketės.
„Daugybė meilės emigrantų susiduria su tuo, kad atsikrausčius šalia turi tik savo partnerį. Tuomet pradedi tikėtis, jog jis bus tavo mama, sesuo, močiutė, draugas... O iš tiesų jis tik partneris – užtrunka laiko, kol tai supranti, – aiškina A.Buijs-Grigalavičiūtė. – Aš pati niekada nepatyriau, ką reiškia išvykti studijuoti į kitą miestą ir sugrįžti pas tėvus namo savaitgaliui. Iš vaikiško gyvenimo staiga įšokau į suaugusiųjų.“
Daugybė meilės emigrantų susiduria su tuo, kad atsikrausčius šalia turi tik savo partnerį
Net ir mokant kalbą, anot Aurelijos, užsienyje įsitvirtinti yra kur kas sunkiau nei Lietuvoje. Daug lemia ir tai, kad Nyderlanduose gyvena kelis kartus daugiau žmonių, todėl, pavyzdžiui, kuriant savo verslą, būti pastebėtam yra nepalyginamai sunkiau.
„Kartais pastebiu, kad įkūrus verslą Lietuvoje, yra pakankamai lengva patraukti į save dėmesį socialiniuose tinkluose, sulaukti žinomumo. O čia reikia daugiau pasistengti, kad taip nutiktų. Be to, kai esi savo šalyje, žinai, kaip viskas veikia, supranti kultūrą ir žmones, jų poreikius. Užsienyje su tuo reikia susipažinti“, – svarsto A.Buijs-Grigalavičiūtė.
Kurį laiką, kol mokėsi kalbos, ir svarstė, kur galėtų įsidarbinti, Aurelijai išsilaikyti padėjo vyras, kuris leido jai ramiai susidėlioti mintis bei apsispręsti, ko nori.
„Iš pradžių galvojau, kad reikia susirasti darbą pagal specialybę, tačiau viename darbo pokalbyje supratau, kad tai yra ne man, ir ryžausi nebijoti ieškoti su joga susijusios veiklos. Kol buvau Lietuvoje, nemokamai parke mokiau žmones jogos – taip įgavau reikiamos praktikos, o Nyderlanduose atsitiktinai radau jogos studiją, kurioje dirbau beveik visą laiką nuo pat jos atidarymo“, – prisimena A.Buijs-Grigalavičiūtė.
Buvimas dula yra jos pašaukimas
Aurelija šiuo metu yra ne tik jogos mokytoja, bet ir dula – ji rūpinasi gimdyvėmis nėštumo ir gimdymo metu, o prireikus suteikia pagalbą jau gimus vaikeliui. A.Buijs-Grigalavičiūtė pripažįsta, kad pašaukimą rūpinimuisi gimdymu atrado dar būdama 20-ies.
„Supratusi, kad vadybos studijų kryptis nėra man, kartą kalbėjau su mama ir pasakiau, kad mane traukia akušerija. Jaučiau tam trauką, bet nelabai su kuo dalinausi, nes būdamos tokio amžiaus, mano draugės dar nesvajojo apie kūdikius. Be to, svajonė atrodė nepasiekiama, nes mokykloje visi laikyti egzaminai buvo socialinių mokslų. Svarbu paminėti, jog aš labai bijojau kraujo ir net per pamokas kalbant apie jį man užgniauždavo kvapą“, – prisimena Aurelija.
Taip Aurelija savo slaptą svajonę atidėjo į šalį ir toliau tęsė mokslus universitete. Tik lankantis Indijoje ir mokantis jogos, jai kilo mintis tapti dula – tąkart ji pirmą kartą išgirdo apie tokią galimą rolę.
„Netrukus pamačiau, kad Amsterdame organizuojami dulų mokymai. Pagalvojau, jog tai skirta man, užsiregistravau ir išvykau mokytis, – pasakoja A.Buijs-Grigalavičiūtė. – Aš tame matau labai didelę prasmę ir dalyvauti gimdyme yra beprotiškai gražu. Jeigu atvirai, vis dar turiu svajonę kada nors tapti akušere.“
Aš tame matau labai didelę prasmę ir dalyvauti gimdyme yra beprotiškai gražu
Būdama dula, Aurelija moterims padeda nėštumo metu pasiruošti gimdymui ir pripažįsta iš jų sulaukianti pačių įvairiausių prašymų. Kai kurios neretai nori užmegzti artimą pastovų ryšį su vienu žmogumi, kadangi įprastai akušeriai vienam pacientui negali skirti daug laiko.
„Pavyzdžiui, būna moterų, kurios su pirmo vaikelio gimimu turėjo traumuojančios patirties, dabar laukiasi antro ir nori pabandyti kitokių būdų. Kartais būna užsieniečių moterų, kurioms yra nauja kalba, jos nežino procedūrų ir ieško paramos. Kai kurios tiesiog labai bijo, ieško bendrystės, joms trūksta dvasinio, gilesnio pažinimo apie gimdymą“, – aiškina A.Buijs-Grigalavičiūtė.
Kūdikio besilaukiančioms moterims padedanti Aurelija sako, kad su dulos pagalba nėštumas būna lengvesnis. Jos manymu, į nėštumą negalima žiūrėti mechaniškai, kadangi kiekviena smulkmena yra itin svarbi.
„Visos detalės daro poveikį moters patyrimui gimdymo metu – kvapai, pojūčiai, jaukumas, šviesumas, – sako Aurelija. – Džiaugiuosi, kad to galėjau mokytis Nyderlanduose, nes čia gimdymų sistema yra viena geriausių pasaulyje. Moterys čia turi puikias sąlygas gimdyti taip, kaip jos nori, ir pas mus normalu gimdyti namie. Svarbu, kad moteris turi galimybę pasirinkti ir visi pasirinkimai yra saugūs.“
Visos detalės daro poveikį moters patyrimui gimdymo metu – kvapai, pojūčiai, jaukumas, šviesumas
Anot A.Buijs-Grigalavičiūtės, pastaruoju metu dulos paslaugų nori vis daugiau moterų, o ir ji pati sulaukia nemažai prašymų iš gimdyvių.
„Dulų poreikis yra augantis, ypač didžiuosiuose miestuose nėščiosioms populiaru turėti dulą. Taip pat yra ir su šalimis – vienose, pavyzdžiui Izraelyje ar Amerikoje, dulos yra labai populiarios, o Vokietijoje kiek mažiau“, – teigia Aurelija.
Susilaukusi vaiko, ėmė dar geriau suprasti moteris
Šiuo metu Aurelija augina sūnų, todėl didžiąją laiko dalį skirdama motinystei, mažiau dėmesio tenka jogai ir buvimai dula. Vis dėlto ji stengiasi suderinti visas veiklas ir, kiek įmanoma, jų neapleisti.
„Daugiausia esu mama ir tik vakarais mokau kitus jogos, kartas nuo karto prisiimu klienčių kaip dula, – sako A.Buijs-Grigalavičiūtė. – Mokytis būti dula pradėjau dar prieš susilaukdama vaikelio ir turiu prisipažinti, kad kurį laiką nepakankamai pasitikėjau savimi dėl to, nes pati nebuvau patyrusi gimdymo. Nors mane daug kas ramino sakydami, kad yra akušerių vyrų, kurie niekada to nepajaus. Vis dėlto dabar yra visai kitaip ir potyris su niekuo nepalyginamas. Tik išgyvenusi tai supranti, per ką turi pereiti moterys, todėl dabar dar labiau jas jaučiu, žinau, ko joms reikia.“
Aurelijos veiklas apribojo ne tik motinystė, bet ir pandemija, dėl kurios buvo etapų, kai moteris visiškai negalėjo dirbti. Vis dėlto sunkiu metu šeimai pragyventi padėjo A.Buijs-Grigalavičiūtės vyras, kurio darbo karantinas beveik nepalietė.
„Gerai, kad mano veikla nenešė pagrindinių pajamų šeimai, – pastebi Aurelija. – Pandemija pakoregavo ir tai, kad moterys nebesusitinka, nevyksta jokie renginiai, todėl sunkiau rasti klienčių. Kai moteris yra nėščia, ji dažnai nori susipažinti su kitomis besilaukiančiomis moterimis, ateina į nėščiųjų jogą, o dabar to neliko.“
Anot Aurelijos, mokymas jogos ir buvimas dula yra susiję tarpusavyje. Nors abi veiklas moteris labai mėgsta, ateičiai ji turi dar vieną svajonę, susijusią su pagalba moterims.
„Mano abu užsiėmimai yra kaip individuali veikla, todėl aš pati susirandu klientų, save reklamuoju. Šios dalies nelabai mėgstu, kartais pagalvoju, kad norėčiau tiesiog užsiimti joga ir dulavimu be turėjimo kartu tvarkyti savo finansus bei rinkodarą.
Be to, turiu svajonę pradėti dar vienus mokslus, susijusius su gimdymu. Nyderlanduose gerai išvystyta sistema rūpintis tuo, kas vyksta po gimdymo. Yra žmogus, kuris ateina po gimdymo pas šeimą, lieka su ja 7–10 dienų ir padeda viskuo, kuo reikia. Tai yra nuostabi praktika.
Lietuvoje akušerės neturi tokios galios ir laisvės kaip čia – jos pačios prižiūri visą nėštumą, gimdymą bei stebi po gimdymo. Taip būna su visais nekomplikuotais nėštumas ir gimdymais. O Lietuvoje viską sprendžia gydytojas akušeris-ginekologas. Norėčiau, kad sąlygos akušeriams būtų tokios pačios kaip pas mus“, – pastebi Aurelija.
