Tapybą Gintarė vadina savo varomąja jėga. Šį talentą jauna moteris paveldėjo iš tėčio. „Menas yra tai, kuo aš kvėpuoju, tai – visas mano gyvenimas. Mano talentas slypi genuose. Tėvelis, būdamas mano amžiaus, irgi tapė, man gimus tai buvo pirmoji mūsų šeimos duona“, – sakė pašnekovė ir pridūrė, kad nors daug mokslų jai nebereikėjo, vis dėlto jų būta nemažai – ji yra baigusi Kauno taikomosios dailės mokyklą ir Vilniaus dailės akademiją.
Su Gintare pokalbio apie kūrybą, surengtą parodą ir autoritetus prisėdome prieš pat meno vakarėlio-parodos „Ocean of Life“ atidarymą, kuris trečiadienį vyko Vilniuje esančioje renginių erdvėje „Kablys + Kultūra“.
– Papasakokite apie savo kūrybą – ką ja perteikiate, kas jums svarbu?
– Mano tapybos tema yra žmogus, viskas, kas su juo susiję, – nuo vizualaus vaizdo iki įvairiausių emocijų – liūdesio, nerimo, pykčio, baimės, juoko, laimės ašarų, aistros ar meilės – išreiškimo. Tai, kas šiandien yra paslėpta socialinių tinklų. Gyvo bendravimo su žmonėmis beveik nebeturime, vieni kitus pradedame pažinti per kitas erdves. Aš labai pasiilgstu tikrumo, todėl jį atskleidžiu savo darbuose.
Daugelis menininkų galbūt bijo save parodyti arba pristatyti savo darbus gyvai, aš esu visiškai nestandartinis žmogus. Man gyvenimas yra viskas, aš jį labai vertinu, taip pat labai vertinu laiką.
Mano tapybos tema yra žmogus, viskas, kas su juo susiję, – nuo vizualaus vaizdo iki įvairiausių emocijų išreiškimo.
– Prisimenate, ką piešdavote, tapydavote vaikystėje, paauglystėje, ir kaip ta kryptis keitėsi?
– Vaikystėje tie piešiniai buvo kaip ir visų vaikų, tik mokytoja dar pirmoje klasėje pastebėjo, kad esu talentinga (šypsosi). Paauglystėje tapybą buvau apleidusi, nes pasinėriau į šokių pasaulį – lankiau pramoginius šokius, show dance. Tada tai buvo labai populiaru, mums, paaugliams, tai buvo visas gyvenimas.
Meno gyslelė visada manyje tūnojo, bet jos nevysčiau. Tikrasis tapybos procesas prasidėjo po vidurinės, kai įstojau į Kauno taikomosios dailės mokyklą. Tada pradėjau vystyti savo talentą ir nuolat tapyti.
– Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad kūrėjai turi gaudyti savo mūzas, tik tada popierius pasidengia raidėmis, drobė – spalvomis. Tačiau patys menininkai, kūrėjai, rašytojai sako, kad tai – irgi yra darbas, kuriam reikia disciplinos. Kaip yra jums?
– Manau, kad kūryba negali būti vadinama darbu, nes jei taip ją vadinsi, bus pražūtis – nieko nesukursi.
Mano kūryba gimsta iš gyvenimiškų įvykių, tam įtakos turi aplinka: šeimos nariai, draugai, antra pusė. Asmeninis gyvenimas, kaip ir kiekvieno žmogaus, yra banguotas, dėl to toks ir šios parodos pavadinimas.
Kūryba ateina patiriant emocinius išgyvenimus – kai būname maksimaliai pakylėti arba visiškai sužlugdyti. Būtent tais etapais gimsta svarbiausi mano darbai. O kartais būna laikotarpis, kai įkvėpimo nėra, ir pajaučiu komforto zoną leisdama sau nedirbti.
– Taigi nėra taip, kad kasdien turite paimti teptuką į rankas?
– Tikrai ne, bet, kaip sakau, tai yra geras įprotis įgusti ir neapleisti savo darbo. Jei per daug atsipalaiduosi, nukentės darbų rezultatai, o tobulėjimui ribų nėra ir tobulėti reikia.
– Kaip kilo mintis surengti parodą su tėčiu?
– Tikriausiai kartais gyvenime reikia tam tikro perversmo. Čia kaip vanduo – jis yra arba tekantis, arba stovintis. Jei gyvenime kas nors nutiko ir viskas sustojo, vadinasi, reikia ką nors keisti.
Turėjau nuojautą, stebėdama savo tėtį, kad jam reikalingi pokyčiai. Jis turi talentą, kurio aplinka net nežino, nes 25 metus jis netapė. Būtent su šia paroda po ilgo laiko jis grįžta į tapybą. Manau, kad visiems tai – staigmena, o jam, tikiu, – atgimimas.
– Tai jūs pasiūlėte tėčiui šią idėją?
– O kas tikės labiau, nei šeima? Taip, aš (šypsosi), nors skatino visa šeima. Bet kadangi pati tuo užsiimu, prirėmiau jį prie sienos ir sakiau: arba dabar, arba niekada.
– Kokie pačiai jausmai, emocijos kyla, kai žvelgiate į tėčio kūrybą? Juk ir jūs savo talentą paveldėjote iš jo.
– Sakyčiau, kad tai yra Dievo dovana. Ne bet kurioje šeimoje ir ne bet kam tai skirta. Man tai yra didžiausia dovana, labai tai vertinu.
– Kaip tėtis reaguoja į tai, kad tapote, puoselėjate savo talentą? Sulaukiate iš jo pagyrimų, patarimų, kritikos?
– Jis man yra geriausias mokytojas ir geriausias kritikas. Jis mane pažįsta, nuolat mato, yra man artimas žmogus. Jokia svetimų žmonių kritika manęs niekada nepaveiks. Ją labiausiai priimu tik iš artimų, nes jie žino visą virtuvę.
O aplinkiniai, žinote, žmonės šiais laikais labai mėgsta teisti, bet jie pamiršta vertinti ir įvertinti. Tam ir yra šeima, kad vieni kitus palaikytume, o mūsiškė yra stiprus kumštis.
Išties visiems linkiu nepamiršti savo tėvų ir būti šalia jų, nes nežinome, kiek kuriam iš mūsų šiam gyvenime duota.
– Kažkuriuo metu savo tapybą nuo drobės buvote perkėlusi ant drabužių. Kodėl norėjosi tokio sprendimo ir ar tuo dar užsiimate?
– Buvo etapas, kai tai dariau dėl savo klientų, bet aš esu aš, nemėgstu būti visuma, o ne paslaptis, kad tapyba ant drabužių užsiima daugelis ir tai daro bet kaip. Aš šito atsisakiau ir to nebedarau, nebent labai išimtiniais atvejais dėl tam tikrų savo klientų.
Jis man yra geriausias mokytojas ir geriausias kritikas.
– Kokių menininkų darbais pati žavitės? Galbūt kurie nors jų buvo ir jūsų įkvėpėjai?
– Neieškau, nežiūriu, nestebiu kitų kūrybos. Aš noriu būti unikali, turėti tai, ką turiu, ir daryti „iš savęs“. O didžiausią pagarbą atiduodu menininkui Karoliui Greiciūnui (Australijoje gyvenantis menininkas yra nupiešęs žymių Lietuvos žmonių – Vytauto Šapranausko, Vytauto Kernagio, Stasio Povilaičio – portretus – aut.).
Kita vertus, pasaulis didelis, tikrai nerasime tiek laiko suskubti pažiūrėti, kas ir ką veikia. Šiandien mane domina mano aplinka – Lietuva, ką čia daro menininkai, ir šiuo klausimu Karolį išskiriu labiausiai.
– Dabar jūsų laukas Lietuva, bet gal turite minčių ar svajonių ir į platųjį pasaulį su savo kūryba iškeliauti?
– Niekada nesakau „ne“. Pusmetį teko pagyventi Londone, ten menas mane labai sužavėjo, jo visiškai kitas lygmuo. Ten būdama patikėjau, kad tą patį formatą, kalbant apie parodų pristatymus, galima padaryti ir Lietuvoje. Tik arba žmonės bijo, arba dar iki to neatėjo.
Labai tikiuosi, kad mano parodos atidarymas bus tarsi padrąsinimas kitiems išeiti iš komforto zonos ir pakelti meną į aukštesnį lygmenį, nes mums to Lietuvoje labai trūksta.
-
10-mečio Kasparo darbus graibsto pripažinti menininkai: „Gal kada mano kūryba vadinsis „kaspadžizmas“
-
Agnė išdrįso mesti darbus ir atsiduoti kūrybai: „Man gražu nuogas kūnas, kodėl tai turėtų būti tabu?“
-
Savamokslio Tomo realistiški piešiniai įvertinti pasauliniame konkurse: „Noriu nupiešti geriau nei nuotrauka“
