Mėnulio būgnus R.Kašėta kuria jau apie septynerius metus. Rokas, Anglijoje mokęsis garso režisūros, šiuo metu su žmona Egle puoselėja nematerialųjį paveldą – dzūkų liaudies dainas. Taip pat Vilniaus pakraštyje esančiame „Garso kupole“ kartu su Olegu Kovrikovu ir Agne Vasiliauskaite veda terapines garso keliones.
R.Kašėta sako, kad jam gyvenime svarbi įvairovė: muzika, dainos, rašymas, kelionės, kūryba, pasaulis ir Dzūkija, tad Mėnulio būgnai tėra tik viena iš jo veiklų.
Įvardinti instrumentą nėra paprasta
Mėnulio būgnai, kuriems tokį pavadinimą sugalvojo pats Rokas, išvertus iš anglų kalbos skambėtų kiek gremėzdiškai ir visai nesvajingai: geležinis liežuvėlinis būgnas (angl. steel tongue drum).
„Šie instrumentai skirtingose pasaulio šalyse turi daugybę pavadinimų. Kai tai po truputį pradėjo tapti mano amatu, pradėjau ieškoti pavadinimo savo gaminamiems būgnams.
Tai yra jaunas instrumentas, kuris netikėtai sparčiai išplito. Daugiau nei prieš dešimtmetį kažkas pabandė išpjauti tokią sferinę talpą, tada vaizdo įrašą paskelbė platformoje „Youtube“. Ta naujiena sprogo, daugybėje šalių tuo pačiu metu skirtingi žmonės ėmėsi juos gaminti, ir kiekvienas susigalvodavo jiems savus pavadinimus“, – pasakojo Rokas.
Įvardinti šį instrumentą nėra taip paprasta. „Galima labai įvairiai. Pamenu pradžioje, kol nebuvo nusistovėjęs pavadinimas, juos vadindavau įvairiausiais vardais: kosminė „torielka“, skambumbulis, kukuldunkšlis, dundulis, pūzas.
Tiesą sakant, 70-čiai būgnų netgi esu davęs atskirus vardus, nes pradžioje jie visi buvo gana skirtingi, kiekvienas turėjo charakterį. Daug eksperimentavau juos kurdamas, kol nusistovėjo tam tikras stilius“, – sako Rokas.
Grojimas kiekvieną nuveda savu keliu
Šis instrumentas ypatingas savo paprastumu, o groti juo gali kiekvienas, pradedant vaiku ir baigiant senoliu.
„Norint groti, visiškai nereikia pažinti natų, išmanyti muzikos ar žinoti, ką reiškia, pavyzdžiui, terminas „boso raktas“. Grojimas juo kiekvieną nuveda savu keliu. Ir nuramina.
Jis man patrauklus tuo, kad tai yra spontaniškas instrumentas, nereikalaujantis jokių muzikinių žinių, tinkantis žmogui, neturinčiam jokio muzikinio bagažo ar išsilavinimo. O tai yra svarbu – tirpdyti barjerus, kurie atsiranda tarp muzikos ir žmogaus: juk žmonės yra muzika, žmogaus kūnas susideda iš daugybės ritmų. Vien jau širdis – ji juk nuolatos muša ritmą, jei bent vieną taktą praleis, tikrai pastebėsi. O pačiam spontaniškai groti, dainuoti – tai puikus būdas harmonizuotis“, – kalbėjo Rokas.
Žmonės yra muzika, žmogaus kūnas susideda iš daugybės ritmų.
Kodėl šiam instrumentui Rokas parinko Mėnulio vardą? Nes jame randasi daug sąsajų su Mėnuliu.
„Jis apvalus, geležis šalta ir atspindi šviesą, o jo skambesys yra tarsi sapniškas, atpalaiduojantis. Taip ir gimė idėja šiuos instrumentus pavadinti Mėnulio būgnais. Atrodė, kad tai geriausias pavadinimas šiam instrumentui“, – kalbėjo Rokas.
„Pamačiau grojančius kiškius“
Roko kelionė su Mėnulio būgnais tęsiasi jau septynerius metus. „Taip nutiko, kad vieną ankstyvą rytą aš grybavau Dzūkijoje ir paklydau. Užėjau į kažkokias nematytas vietas, žiūriu, tolumoje rūksta dūmelis.
Prieinu, o ten lauželis dega. Sėdi kiškiai, blynus kepa. Prisėdau ant kelmuko, jie pavaišino mane blynais, o tada vienas iš jų išsitraukė tokį keistą būgną ir pradėjo groti. Ėmiau klausinėti, kas čia per instrumentas“, – rimtu balsu pasakoja Rokas ir priduria, kad tokią Mėnulio būgnų istoriją jis pasakoja vaikams.
Mat R.Kašėta ne tik gamina šiuos muzikos instrumentus, tačiau užsiima ir edukacine veikla, pasakojimais – veda užsiėmimus vaikams, neįgaliesiems. Netrukus naujas projektas prasidės Klaipėdoje: vaikai bus kviečiami dalyvauti Mėnulio būgnų kūrimo procese.
„Tokios patirtys – su vaikais, su neįgaliaisiais – daug duoda ir man pačiam. Mėgstu vaikus, jie dar ne tokie suaugę, o suaugti pavojinga”, – sakė Rokas.
Į muzikos pasaulį – be rimtybės
Kalbant rimtai, pirmą kartą Rokas šiuos muzikos instrumentus išvydo ne Dzūkijos miške, o Ispanijoje. Tada, grįžęs iš kelionės, pamėgino pasidaryti pats.
Pirmųjų būgnų gamybai Rokas naudojo sovietinius penkialitrius dujų balionus. Vėliau ėmė juos gaminti iš geležinių skirtingų dydžio dubenų juos suvirindamas.
Netrukus šis pomėgis virto amatu, ir dabar jis Mėnulio būgnus gamina pagal užsakymus bei kuria temines kolekcijas. Kadangi žmonių, norinčių įsigyti būgnus, ratas vis plečiasi, pamažu Rokas subūrė komandą, kuri jam padeda įvairiuose gamybos etapuose.
Garbaus amžiaus buvęs jūreivis Andrius, mėgstantis metalo darbus, suvirina dubenis. Grupėse „Sirupas“ ir „Ojibo afrobeat“ grojantis muzikos mokytojas Evaldas išpjausto būgnams liežuvėlius, o menininkė Roberta instrumentų kūryboje taip pat turi svarbų vaidmenį – ji žiedžia būgnus, kuria jiems tekstūras, kartais ir graviruoja. Robertos mama siuva būgnams rankines, o tetulė Birutė velia vilnos rutuliukus.
Kartais į dirbtuves užklysta Roko brolis padaryti būgnams lazdelių. „Na ir, žinoma, žmona Eglė, ji – mano mūza ir visose srityse yra man didelė pagalbininkė ir įkvėpėja. Džiaugiuosi, kai į savo veiklą galiu įtraukti draugus ir šeimyniškius, ir kartu galime sukurti kažką gražaus”, – kalbėjo R.Kašėta.
Pasak Roko, dažnai būgnus perka tėvai savo vaikams: „Vaikui tai puiki priemonė įeiti į muzikos pasaulį, susipažinti su muzika. Be tos visos rimtybės, kad reikės išmokti natas ir tiksliai suprasti, ką tu darai. Į muzikos pasaulį jie gali įskristi su lengvumu: šie būgnai tiesiog skamba tavo rankose, ir tu jau esi muzikoje, kad ir ką begrotum.“
Dar, sako Rokas, juos įsigyja ir vyresni žmonės: „Užsisako patys įvairiausi žmonės, tad labai sunku būtų įvardinti, kas yra pirkėjas.“
Spalvas sukuria ugnis
Tada, kai tik ėmė gaminti Mėnulio būgnus, Rokui teko neblogai susipažinti su dujų balionais.
„Pirmiausiai reikėdavo išimti tą užrūdijusį ventilį, tada – išdeginti balionus lauže, kad nebūtų dujų kvapo, gerai nušveisti rūdis, nes jie dažniausiai būdavo baisingai surūdiję. Ir po to jau buvo galima pradėti daryti iš jų būgnus“, – pasakojo R.Kašėta.
Vienas iš svarbiausių darbų juos gaminant – liežuvėlių pjaustymas ir jų suderinimas tarpusavyje, kad visi drauge darniai skambėtų.
Dabar R.Kašėta juos gamina iš geležinių dubenų: „Sferinius indus sukuriame patys, suvirindami dubenis. Paskui pjaustome ir deriname liežuvėlius.“
Tada, kai tik ėmė gaminti Mėnulio būgnus, Rokui teko neblogai susipažinti su dujų balionais.
Kita darbo dalis – penas akims, kad būgnas būtų gražus, patrauklus. Pasak Roko, muzikos instrumentai dažniausiai apipavidalinami liepsna, prieš tai geležiai sutekus tam tikrą tekstūrą.
„Taip nudeginta geležis įgauna melsvą, violetinį, žydrą, rausvą, rusvą atspalvius. Skirtingų jų galima išgauti, priklausomai nuo to, kiek laiko šutinamas būgnas. Visas spalvas sukuria ugnis. Dar ant jų graviruoju įvairiausius piešinius“, – pasakojo R. Kašėta.
Kelionės suteikė įvairių patirčių
Po maždaug pusantrų metų, kai pradėjo gaminti Mėnulio būgnus, Rokas išvyko į kelionę, kuri tęsėsi net trejus metus. Apskritai, kelionės Roko gyvenime prasidėjo nuo 19 metų.
Jo kelias vedė ir piligriminiu Camino de Santiago keliu Ispanijoje, kai 1000 kilometrų Rokas pėsčiomis įveikė maždaug per mėnesį: „Piligrimystė paliko gilų įspūdį – tai kelionė pasitikėjimo keliu, sutiktais žmonėmis. Akistata su savimi, su savo „kompostėliu“. Jaučiu, kad nuo tada tiesiog labiau pasitikiu tuo, kur esu vedamas gyvenimo ir tos nematomos Kūrėjo rankos.”
Vėliau buvo mokslai Londone, klajonės po Europą, Pietų Ameriką, JAV.
„Nemažai pasibasčiau ir po Centrinę bei Pietų Amerikas. Aštuonis mėnesius gyvenau Gvatemaloje, nemažai laiko praleidau Meksikoje, lankiausi Peru, Bolivijoje, Kolumbijoje, taip pat ir kitoje žemyno pusėje – Kanadoje“, – pasakojo R.Kašėta.
„Įdomu, kad grįžti prie savo šaknų ir gimtų vietų mane pastūmėjo bendravimas su indėnais Meksikoje ir Kanadoje, kur teko gyventi jų rezervate, taip pat ir laikas, praleistas majų kaimelyje Gvatemaloje.
Tenykščių paprastumas, artumas su gamta, dainos... Keliaudamas pažindavau vietą, jos žmones ir jų kalbą per dainas. Mokiausi vietos dainų. Taip kilo noras pasigilinti ir į savo kraštų tradicijas. Tą ir pradėjau daryti grįžęs: gilintis į savo tarmę, į senąsias dainas, į archajišką palikimą. Po ilgų kelionių grįžęs į Lietuvą ir vėl ėmiausi Mėnulio būgnų, kuriuos kuriu iki šiol.“
