Ekstremaliai taupyti jis pradėjo 2021 m. sausio 1 dieną, iššūkio pabaiga – lygiai po metų, 2022 m. sausio 1-ąją. Tačiau kad rezultatai pranoko net didžiausius lūkesčius, kaunietis sako supratęs jau spalį. Tada paaiškėjo, kad iki metų pabaigos jam pavyks sutaupyti įspūdingą sumą – beveik 23 tūkst. eurų.
Su T.Petraičiu kalbėjomės apie tai, kokius pokyčius į jo gyvenimą atnešė ekstremalus taupymas, ar taip gyventi gali visi ir kodėl kitąmet jis sau leis išlaidauti daugiau nei šiemet.
– Kaip jaučiasi žmogus, kuriam per metus pavyko sutaupyti tokią solidžią sumą?
– Kai pirmą kartą spalį pasiskaičiavau, kiek maždaug išėjo sutaupyti, buvau maloniai nustebęs. Net sakyčiau – laimingas. Paskui grįžau į kasdienę rutiną ir dabar per daug nesureikšminu tos sumos. Galbūt kaltas mano būdas: pasiekus aukštumas man sunku nuleisti kartelę – iš savęs reikalauju vis daugiau. O kadangi žinau, jog kitais metais nepavyks tiek sutaupyti, apima net savotiškas liūdesys: „Kodėl ne kasmet taip?“
– Apetitas auga bevalgant...
– Tikrai taip. Labai greit tai tampa nauja norma. Pradedi nepirkti, daug sutaupyti ir, atrodo, kad taip turi gyventi visada. Todėl sausį, matyt, teks permąstyti ir kitą ribą nusistatyti.
– Teisingai suprantu, jog kitais metais neplanuoji toliau ekstremaliai taupyti?
– Taip, netęsiu. 2020 metais buvau sugalvojęs metus nevartoti alkoholio. Maniau, kad vėliau grįšiu prie ankstesnių įpročių. Bet man labai patiko savijauta ir kiti dalykai, tai ir toliau nevartoju alkoholio. O štai su taupymu, manau, taip nebus. Ketinu likti taupus, bet ne ekstremaliai. Jau sausį planuoju pirkti man reikalingus daiktus.
– Kai kalbėjomės vasarą, minėjai, jog daraisi sąrašą, kuriame žymiesi, ko tau reikėtų, bet dėl iššūkio negali nusipirkti šiemet. Ar daug tokių daiktų, kurių dėl ekstremalaus taupymo neįsigijai?
– Sąraše yra gal 20–30 dalykų. Aš juos skirsčiau į kategorijas pagal kainą: „iki 10 Eur“, „daugiau nei 100 Eur“ . Iš smulkesnių daiktų tai, pvz., kasetės tam tikros, kurias būčiau šiemet pirkęs, bet atidėjau kitiems metams. Ko tikrai jau reikia ir sausį pirmiausia pirksiu – patalynė, rūbai, kojinės. Jie per metus susidėvėjo, tenka sukandus dantis laukti metų pabaigos (juokiasi). Iš stambesnių pirkinių savo eilės laukia bagažinė ant automobilio stogo, kad galėčiau vežtis savo ir sūnaus dviračius, taip pat mobilusis telefonas – norėčiau jau atsinaujinti ir taip save palepinti.
– Tikrai galėsi save palepinti – sutaupei 23 tūkst. eurų! Ar jau žinai, kam juos išleisi? O gal tai bus santaupos?
– Man šie ekstremalaus taupymo metai leido greičiau pasiekti strateginius tikslus. Pirmiausia aš labai norėjau išsimokėti turimo buto paskolą. Maniau, kad galėsiu padaryti tai 2022 m. pabaigoje, tačiau dėl iššūkio pavyko jau šių metų pavasarį. Kitas tikslas buvo – įsigyti patalpas darbui (psichoterapijos konsultacijoms). Iki tol nuomojausi mažą kabinetuką, bet, galvojau, kad kokiais 2023 m. galbūt jau galėsiu įsigyti savo. Tačiau šių metų spalį buvau sutaupęs pradiniam įnašui ir nusipirkau.
Man atrodo, kad labai svarbu turėti strateginius tikslus. Jie – kaip daržovės, kurios galbūt mažiau skanios ir tikrai ne taip vilioja valgyti kaip šokoladas, bet yra būtinos organizmui. Man su pinigais ta mintis tiko: strateginiai tikslai veda į lengvesnį gyvenimą. Tame blizgesio nėra – grąžini kokius 5 tūkst. eurų paskolos – mėnesinė įmoka sumažėja kokiais 50 Eur. Gyvenimas dėl to labai nepasikeičia, bet tu žinai, kad pasiekei vieną iš savo strateginių tikslų, o ne išleidai pinigus „desertui“: kokiai nors egzotiškai kelionei ar naujai mašinai. Ir dėl to gera.
Gyvenimas dėl to labai nepasikeičia, bet tu žinai, kad pasiekei vieną iš savo strateginių tikslų, o ne išleidai pinigus „desertui“.
– Savo patirtimi ir sukauptomis teorinėmis žiniomis apie taupymą daliniesi kviesdamas užsiprenumeruoti „Pinigų laiškus“. Gal galėtum ir 15min skaitytojams papasakoti, kokie metodai, strategijos taupant geriausiai veikia?
– Labai daug kas priklauso nuo požiūrio. Nežinau, kaip man tai pavyko, tačiau vos pradėjęs taupyti aš pradėjau jaustis laimingas ne tada, kai išleisdavau pinigų, bet tuomet, kai sutaupydavau. Jutau, kad kuo geriau pavyksta per mėnesį sutaupyti, tuo geriau jaučiuosi.
Sekiau ir pajamų bei išlaidų balansą. Tačiau labiausiai padėjo ne šis metodas, bet turimo turto lygio įvertinimas. Kas mėnesį skaičiuodavau, kiek turiu pinigų, atimdavau įsiskolinimus ir gaudavau skaičių, koks yra mano turtas šio mėnesio pabaigoje. Jis tapdavo atskaitos tašku, ir savo nusipieštame grafikėlyje matydavau, kaip kas mėnesį kyla tas lygis. Tai, kalbant apie formą, labiausiai pasiteisinęs dalykas.
Vis dėlto tai, kas veikia – metodai, formulės – labai individualu. Ekspertai taupantiems žmonėms rekomenduoja atskirti sąskaitas ir, pvz., santaupoms turėti atskirą sąskaitą. Tokiu atveju sutaupyti pinigai tarsi yra, bet iš tiesų jų nėra – turi įprasti gyventi, kad jie tau nepasiekiami. Man to neprireikė, bet kitiems, sako, labai padeda.
Tokiu atveju sutaupyti pinigai tarsi yra, bet iš tiesų jų nėra – turi įprasti gyventi, kad jie tau nepasiekiami.
– Ką dar į tavo gyvenimą atnešė šis iššūkis? Galbūt pasikeitė įpročiai, požiūris?
– Pasikeitė pasaulėžiūra. Daug žmonių gyvena vadovaudamiesi delegavimo principu. Tai reiškia, jog pinigus reikia uždirbti ir kuo daugiau laiko praleisti ten, kur esi geriausias, ką geriausiai moki. O visa kita – deleguoti. Logika sako, kad tau pigiau kainuos, pvz., mašinos tvarkymas autoservise, nei bandymas pačiam ją sutaisyti. Tačiau yra ir priešinga pasaulėžiūra, kurios esmė – stengtis kuo daugiau pasidaryti pačiam: maistą gamintis, atlikti santechnikos darbus ir kt. Ši pasaulėžiūra pradėjus taupyti man tapo dar artimesnė pirmiausia dėl to, kad ji yra įgalinanti. Kai kažką pasidarai savo rankomis jautiesi kaip trejų metų vaikas, kuris yra „Aš pats“ fazėje. Galbūt finansiškai tai nelabai apsimoka, bet pasitenkinimo jausmas didžiulis. Pavyzdžiui, šiuo metu pats remontuoju kabinetą, kurį nusipirkau: gal pirmą kartą į rankas paėmiau kampinį šlifuoklį ir bandau išimti ant lango sumontuotas geležines grotas (juokiasi).
– Kaip draugai ir artimieji vertino iššūkį ir jo atneštus pokyčius tavo gyvenime?
– Dauguma palaikė, tačiau, kaip ir aš, jie nustebo, kad tiek daug galima sutaupyti. Labai gerai atsimenu mamos reakciją. Ji pagarbiai žiūri į intelektualias profesijas, bet gana skeptiškai vertina galimybes užsidirbti iš tokios veiklos. Jos nuomone, kur kas geriau daryti verslą ar užsiimti amatu. Todėl aš labai norėjau parodyti jai, kad uždirbti pinigų galima ir per intelektualumą. Atsimenu, vis parašydavau, kiek per mėnesį pavyko uždirbti ir kiek sutaupyti. Mama labai stebėdavosi ir vis pridėdavo: „Nu netikėjau“. Man tai labai patiko (juokiasi).
– Tavo iššūkį matė ir beveik šešiametis sūnus. Vaikai linkę kopijuoti tėvus ir dažnai „pagauna“ net netiesiogiai jiems rodomus dalykus. Kaip jis reagavo į ekstremaliai taupantį tėtį? Gal ir pats pradėjo taupyti?
– Aš iš karto sūnui paaiškinau, kad tai nesusiję su juo – viską, ko jam reikės, pirksiu ir toliau. Sūnus keletą kartų paklausė, kodėl taip darau – bandžiau paaiškinti. Mes apskritai nemažai kalbamės apie pinigus, investavimą – rodau, aiškinu, kas tai yra, kada tik pasitaiko proga (pvz., vaikas pamato, kad savo telefone žiūriu akcijas). Pastebiu, kad per šiuos metus jis ėmė gerokai daugiau suprasti, kas yra taupymas. Buvo situacija: sūnus norėjo nusipirkti didesnės atminties telefoną, nes senajame nebetilpo žaidimai. Internete išsirinkome norimą modelį, kuris kainavo apie 100 Eur. Sutarėme, kad pirksime tuomet, kai reikiamą sumą susitaupys. Ką jis sėkmingai padarė – rinko pinigus, kuriuos gaudavo dovanų iš močiutės, mamos ir kt. Dabar turi jau kitą tikslą. Tai džiugina.
– Esu tikra, kad nemaža dalis žmonių norėtų mažiau vartoti ir, žinoma, mažiau išleisti pinigų. Kaip pradėti taupiau gyventi? Kodėl ne visiems tai pavyksta?
– Vartotojiškumas labai stipriai susijęs su tuo, kiek esi atsakingas už savo gyvenimą, kiek esi jo autorius. Manau, kad pažeidžiamiausia grupė – vaikai ir paaugliai. Juos labiausiai veikia tendencijos, mados ir raginimai pirkti. Kuo tu sąmoningesnis (daugiau esi savo gyvenimo autorius), tuo sunkiau tave paveikti reklama.
Psichologiškai tai ateina su išsigryninimu. Kai žinai, ko tau reikia, kad jaustumeisi laimingas, gali sąmoningai vartoti. O jei nori, gali taupyti (arba nustoti tai daryti). Aš, pavyzdžiui, sausį pirksiu daug sportinių batelių, rūbų sportui. Taigi, labai daug vartosiu. Tačiau aš žinau, kad būtent to man reikia ir neketinu dėl to blogai jaustis.
Kai žinai, ko tau reikia, kad jaustumeisi laimingas, gali sąmoningai vartoti. O jei nori – taupyti.
Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad mes per daug sureikšminame, ką apie mus galvoja kiti. Kai iš tiesų beveik visi žmonės daugiausia galvoja tik apie save. Turiu ir pavyzdį: šiemet nepirkau naujų rūbų ir iš esmės su klientais dirbau vilkėdamas ta pačia „darbo eilute“. Buvo kilę minčių: „Ką jie galvoja, juk visada esu apsirengęs tais pačiais rūbais?“. Tačiau galiausiai supratau, kad jiems tai nerūpi (šypteli).
Aš pats jau senokai supratau, kad daug žmonių labai daug pinigų išleidžia norėdami sumažinti nesaugumo jausmą. „Telefonas bus senesnio modelio, automobilis prastesnis – ką žmonės pagalvos?“. Moterims tas tinka kalbant apie makiažą: „Jeigu nesidažau, būsiu negraži.“
Mano atveju tai buvo knygos: jų darbo kabinete turėjo būti daug. Tikėjau, kad tuomet klientai mane geriau vertins, galvos, kad esu protingas. Neslėpsiu – išlaidos buvo nemažos, o kai kurių knygų nespėdavau perskaityti... Jos man buvo reikalingos kaip ramentas luošam žmogui. Supratus, kad mano protingumą rodo ne knygos ir jų kiekis spintoje, gyvenimas palengvėjo, o išlaidos – sumažėjo. Va, tada ir buvo galima pradėti taupyti.
