Egzotiškoji Naujoji Zelandija nėra pirmoji tokia Vaido ir Agnės kelionė. Baigę studijas, juodu pagal „Work and travel“ programą vasarai buvo išvykę padirbėti į JAV, paskui pakeliavo po šalį, aplankė Meksiką ir Gvatemalą. O sugrįžę po kurio laiko išsiruošė į priešingą pasaulio pusę.
Vykti į Naująją Zelandiją metams idėja kilo Vaidui dar iki santykių pradžios su Agne, iš draugų sužinojus apie galimybę gauti vizą:
„Man Naujoji Zelandija niekada neatrodė svajonių šalis ir neturėjau tokių planų būtinai į ją nuvykti. Bet sužinojus apie galimybę gauti vizą į šią šalį, Kanadą arba Australiją, pasirinkau Naująją Zelandiją – pamaniau, kad būtų šaunu pamatyti tolimiausią pasaulio kraštą.
Beveik nėra vietos, kur stovėdamas ant žemės horizonte nematytum kalnų.
Taigi 2018 m. aplikavau dėl vizos, žinojau, kad ten būtina išvykti per metus nuo tada, kai ją gauni. 2019-ieji atrodė idealiai tam tinkantys, nes kaip tik turėjau baigti universitetą, neturėjau dar jokio stabilaus pagrindo, tad nutariau, jog metus kitus galiu leisti sau pakeliauti.“
Kai jau turėjo vizą savo kišenėje, Vaido gyvenime atsirado Agnė. „Aš neplanavau skristi į Naująją Zelandiją, be to, neturėjau vizos. Bet Vaidas mane įkalbėjo pamėginti ją gauti. Ir pavyko. Taigi dabar abu esame čia“, – šypsodamasi sako Agnė.
Su Vaidu ir Agne kalbamės apie metus, praleistus Naujojoje Zelandijoje: kaip sekėsi rasti darbą, kokį įspūdį susidarė apie šalį, ar paprasta ten keliauti, kodėl vietiniai skundžia turistus, ką įspūdingo spėjo pamatyti, kuo skiriasi Šiaurinė sala nuo Pietinės, kokios ten kainos, maistas, oras, kaip valdžia susitvarkė su koronaviruso pandemija ir kokių planų juodu turi ateičiai.
– Papasakokite apie pačią pradžią, kai čia atvykote, – kaip sekėsi įsikurti, rasti darbą ir kur įsidarbinote?
Vaidas: Norint gauti darbą, prieš tai reikia atsidaryti banko sąskaitą ir gauti socialinio draudimo numerį. Taigi atvykę į Auklandą (angl. Auckland) apie porą savaičių užtrukome, kol gavome visus darbo vizai reikalingus dokumentus.
Agnė: Per tą laiką nusipirkome mašiną ir apkeliavome šiauriausią Naujosios Zelandijos dalį.
Vaidas: Beveik po mėnesio nuo tada, kai atvykome, pradėjome dirbti. Pasirinkome sezoninius darbus ūkiuose. Mieste rasti darbą nėra lengva, o tokį darbą – nesunku, yra ir feisbuko puslapių, ir interneto svetainių, kuriose daug pasiūlymų.
Įsidarbinome Gisborne, kukurūzų apdirbimo gamykloje. Iš pradžių mūsų darbas buvo išrūšiuoti kukurūzus, atrinkti gerus nuo blogų, vėliau darbas vyko prie specialių mašinų, kuriomis apdirbamos kukurūzų sėklos.
Agnė: Po pusmečio darbą turėjome nutraukti, nes pagal vizą vienoje vietoje ilgiausiai gali dirbti tik šešis mėnesius. Be to, jau norėjosi pakeisti aplinką.
Vaidas: Išvykome į patį Šiaurinės salos centrą – Taupo miestelį, ir įsidarbinome pieno fermoje, kurioje buvo laikoma 1200 karvių. Jas kasdien reikėdavo melžti. Darbas prasidėdavo pusę penkių ryto, vėliau turėdavome valandą pusryčių pertraukai, paskui – dvi trys valandos dieninių ūkinių darbų, po pietų – antras melžimas. Darbą baigdavome apie penktą šeštą vakaro.
– Ar sunkus toks darbas?
Abu: Sunkus.
Vaidas: Sunkiausia anksti keltis ir suvaryti karves į eilę.
Agnė: Buvo viena jauna karvių banda – iki dvejų metų, jos melžiamos spardydavosi. Buvo sunku ir fiziškai, ir psichologiškai.
– Nesužeidė jūsų?
Agnė: Mūsų – ne, bet prieš mus dirbusi mergina ir viena nuolatinių darbuotojų patyrė rankos traumas.
Vaidas: Mes esame gavę gerų spyrių, po kurių penkias minutes reikėdavo pailsėti, kad atsigautum.
– Ar dirbant ūkiuose galima užsidirbti, kad pragyventum, ką nors sutaupytum ir galėtum pakeliauti?
Agnė: Tikrai galima. Labai dažnai, jei dirbi ūkyje, apgyvendinimas yra gana pigus arba netgi nemokamas. Mes su Vaidu mokėdavome po 20 dolerių (apie 12 eurų) nuo žmogaus tik už komunalinius. Važinėti į darbą ir eikvoti degalų nereikia, nes gyveni darbo teritorijoje. Visos išlaidos taip dirbant ir gyvenant yra maistas ir degalų sąnaudos iki miesto, kai vyksti nusipirkti maisto, – gyvenome 25 minutės kelio iki Taupo miestelio.
– Sakėte, kad vos atvykę įsigijote automobilį. Kokio jis pobūdžio ir kiek tenka už tokį sumokėti?
Vaidas: Naujojoje Zelandijoje yra turistų kultūra, daugelis automobilių pritaikyti keliauti, padaryti kaip kemperiai. Mūsų yra paprastesnis variantas – 2001 m. „Toyota“ universalas, kuri buvo transformuota ir pritaikyta keliauti – vietoj sėdynių gale įtaisyta lova. Šią mašiną nusipirkome iš kitų keliautojų, jiems buvo likusios dvi dienos iki skrydžio, tad ir kainą nuleido – sumokėjome apie 1500 eurų. Teko šiek tiek tvarkyti, bet gana nedaug, kaip tokių metų, sakyčiau, rieda gerai (šypsosi).
– Naujojoje Zelandijoje esate jau beveik metus. Pasidalykite, kokį įspūdį spėjote susidaryti apie šią šalį, žmones, kultūrą, gyvenimą ten?
Vaidas: Visų pirma – įspūdinga gamta. Į Naująją Zelandiją būtent dėl jos ir reikia keliauti. Beveik nėra vietos, kur stovėdamas ant žemės horizonte nematytum kalnų. Yra toks pasakymas, kad visas pasaulis sudėtas į Naująją Zelandiją – su tuo visiškai galima sutikti.
Man, kaip vaikinui, į akį krinta senoviniai, antikvariniai automobiliai, kurių gatvėse čia išties daug. Gali pamatyti net tokių, kuriais žmonės važinėdavo XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Priešingai nei Amerikoje – ten yra daug naujų, o čia – daug senų.
Net ir keliautojai perka kemperius, kurie gaminti 1975-aisiais ar kiek vėliau, ir tie automobiliai dar puikiai važiuoja.
Kalbant apie žmones, jie labai malonūs, draugiški, paslaugūs, jiems tikrai rūpi tavo situacija, supranta, kad esi užsienietis, prireikus pagalbos – padeda.
Yra ir tokių, čia daugiau kalbant apie gyvenančius mieste, kuriems keliautojai jau yra atsibodę, skundžia savivaldybės darbuotojams, kad kažkur stovi keliautojų mašina, atvažiuokite, išrašykite jiems baudas.
Bet apskritai žmonės tikrai labai šilti, šypsosi, sveikinasi, jautiesi čia priimtas.
Agnė: Pritariu Vaidui – išties pats nerealiausias dalykas, dėl kurio mes čia dar užsibūsime, yra gamta. Norisi viską apkeliauti, pamatyti, kuo daugiau patirti. Čia tikrai yra daug veiklos: paplūdimiai, plaukiojimas banglentėmis, kalnai, žygiai po juos, urvų tyrinėjimas, taip pat daug žmonių keliauja dviračiais.
Žmonės, kaip visi ir sako, tikrai malonūs, bet tiesa ir ta, kad yra skundžiančių keliautojus. Mums teko tai patirti savo kailiu – paskundė mus, kad stovime aikštelėje, atvažiavo asmuo iš savivaldybės ir išrašė 200 dolerių (118 eurų) baudą.
– O kodėl jie skundžia? Ten negalima stovėti?
Vaidas: Naujojoje Zelandijoje yra taip – jei miegi automobilyje, laikoma, kad tu stovyklauji. Daug kur draudžiama stovyklauti. Šalia to būna ir užrašas, kad negalima šioje aikštelėje stovėti naktį. Tos baudos mes nemokėjome, nes įrodėme, kad mes ten tik vakarojome, bet ne nakvojome.
Agnė: Yra aikštelių, kuriose leidžiama nakvoti visiems automobiliams, bet yra tokių, kurios skirtos tik tiems automobiliams, kurie turi savo tualetą ir vandenį. Mūsų mašina paprasta, neturime šių dalykų, tad oficialiai tose aikštelėse negalime nakvoti.
Paskundė mus, kad stovime aikštelėje, atvažiavo asmuo iš savivaldybės ir išrašė 200 dolerių (118 eurų) baudą.
– Tai ką darote?
Abu: Dažnai sukamės nelegaliai (juokiasi).
Vaidas: Užmiestyje tavęs tikrai niekas netikrins, tad sustojame ir tose aikštelėse, jei šalia nėra mums skirtos. Vakar sustojome aikštelėje, atvažiavo patikrinti, sako, viskas gerai, galite čia likti, bet tik iki penkių ryto, nes tada atvažiuos kolega, o jam gali ir netikti, kad jūs čia.
Agnė: Viskas labai priklauso nuo savivaldybės – nes vienose galima, kitose – draudžiama, ir nuo paties žmogaus, kuris atvyksta tikrinti, jo supratingumo.
Vaidas: Yra ir dar vienas nurodymas – kad aikštelėse, mes čia kalbame apie nemokamas, per mėnesį gali nakvoti dvi ar tris naktis. Jei patikrins, ir būsi čia jau viršijęs limitą, gausi baudą. Bet tai aktualiau miestuose esančioms, nes čia tikrinama kiekvieną dieną.
– Beveik visą šį laiką pragyvenote Šiaurinėje saloje, ten dirbote ir jau spėjote ją visą apkeliauti. Šiuo metu keliaujate po Pietinę salą. Kokie pastebėjimai – kuo viena sala skiriasi nuo kitos?
Agnė: Šiaurinėje saloje šilčiau, labai daug džiunglių, mažiau kalnų. Pietinėje – vėsiau, kalnuose ir rytai, ir vakarai šalti, jau reikia megztinio ir striukės – visai ne vasara (juokiasi). Čia kur kas daugiau kalnų, miškai panašesni į Lietuvos. Tačiau mažiau miestelių, mažiau gyventojų nei Šiaurinėje. Sunkiau rasti maisto prekių parduotuvę ar degalinę, keliaujant tenka viską labiau planuoti. Ir čia viskas brangiau.
Vaidas: Naujojoje Zelandijoje yra labai gera programėlė, kurioje gali matyti, kur ir kokia degalinė yra ir kokios joje degalų kainos. Taip vis pagaudome tas, kuriose degalai kiek pigesni.
– Ką pasiūlytumėte tiems, kurie dar niekad nebuvo šioje šalyje ir galbūt kada nors planuoja nuvykti – ką verta pamatyti, išbandyti?
Vaidas: Esame pasižymėję vietas, kurias tikrai verta pamatyti, bet jų nėra mažai. Išskirsiu labiausiai patikusias Šiaurinės salos vietas.
Išties įspūdingas 2,5 km Taranakio ugnikalnis. Vasarą galima užlipti iki jo viršaus. Taip pat – Tongariro nacionalinis parkas. Tai ugnikalnių žemės parkas, visą laiką eini per aktyvių ugnikalnių ruožą.
Yra nemažai „Žiedų valdovo“ filmavimo vietų, dvi jų yra būtent Tongariro nacionaliniame parke – du aukščiausi ugnikalniai Ngauruhoe ir Ruapehu (filme žinomi kaip Lemties kalnas (angl. Mount Doom).
Mums be galo patiko Castlepoint – rytinėje pakrantėje, netoli Velingtono, esantis mažas kaimelis, turintis gražų paplūdimį ir švyturį, o nuo ten esančios uolos atsiveria pasakiški vaizdai. Taip pat Lake Waikaremoana – žygis aplink ežerą su pasakiškais vaizdais.
Agnė: Pietinėje saloje išskirčiau Karalienės Šarlotės (angl. Queen Charlotte's) taką – trijų keturių dienų nesunkus žygis per pusiasalius, fiordus. Taip pat Nelsono ežerų nacionalinį parką (angl. Nelson Lakes National Park) – ten jau aukštesni kalnai su perėjomis, mes įlipome į vieną 2,075 km viršūnę.
Saulėtą dieną labai gražu pasižiūrėti Franzo Josefo ir Lapės (angl. Fox) ledynus, kurie yra gana netoli vakarinės pakrantės pagrindinio kelio. O 4–5 valandas trunkančio Koplando (angl. Copland) žygio kalnų apsuptyje pamirkti karštojoje versmėje.
Dar nebuvome, bet žinome, kad tikrai verta aplankyti Kuko kalno nacionalinį parką (angl. Mount Cook National Park), Queenstowno ir Wanakos miestelius, Milfordo sąsiaurį (angl. Milford Sound) ir būtina pasiekti Naujosios Zelandijos piečiausią tašką – Slope Point.
– Šalyje išties daug nacionalinių parkų, galima leistis į žygius po kalnus. Ar visur nurodyti maršrutai, ar gali keliauti ir ten, kur akys veda?
Vaidas: Naujojoje Zelandijoje beveik nėra laukinių pasivaikščiojimo takų, viskas sužymėta. Buvome Artūro perėjoje (angl. Arthur's pass), informacijos centre išgirdome, kad jų parkas yra mažiausiai civilizuotas, kai kur takai – nežymėti, o kai kur net specialiai panaikintas jų žymėjimas, nes ten – pavojinga.
Turizmo infrastruktūra čia maksimaliai išvystyta. Kiekviename nacionaliniame parke yra turizmo centras, kuriame gali gauti visą reikalingą informaciją.
– Ar tie parkai mokami?
Agnė: Yra ir mokamų. Karalienės Šarlotės reikėjo susimokėti 25 dolerius (apie 15 eurų) už tai, kad eini privačiomis žmonių teritorijomis. Tie žmonės padeda, prisideda prie parko išlaikymo.
Vaidas: Daugelyje nacionalinių parkų nereikia mokėti už įėjimą, tačiau yra mokamos nakvynės juose. Ypač išsiskiria „Great Walks“ – išskirtiniai takai, kurių Naujojoje Zelandijoje iš viso yra dešimt, jie – ypač brangūs. Ten negali stovyklauti, statytis palapinės, gali nakvoti tik specialiai įkurtose vietose, kuriose kainos, aišku, užkeltos – jei kitur už nakvynę mokėsi 30 dolerių (apie 18 eurų), čia – 70 (41 euras).
Mes iš jų aplankėme beveik tris – Abel Tasman, Lake Waikaremoana ir praėjome gabaliuką Tongariro. Lake Waikaremoana praėjome žiemą, kai ne sezonas, tad tiesiog pasistatėme palapinę ir pernakvojome.
Agnė: Bet šiuo metu čia visur kritusios kainos dėl koronaviruso pandemijos, nes valstybė neįsileidžia turistų.
– Ar brangus pragyvenimas Naujojoje Zelandijoje, palyginti su Lietuva?
Agnė: Maistas truputį brangesnis nei Lietuvoje. Ne sezono laikotarpiu čia ypač išauga daržovių, vaisių kainos. Pavyzdžiui, dabar pomidorai kainuoja 4 dolerius (apie 2,4 euro), o žiemą – 12–16 dolerių (7–9,5 euro) už kilogramą. Obuoliai dabar kainuoja 4,5 dolerio (apie 2,7 euro), sezono pabaigoje juos parduoda po 0,99 dolerio (0,58 euro). Mėsa brangesnė nei Lietuvoje.
Vaidas: Nežinau, kokios dabar kainos Lietuvoje, bet čia mes už mobiliojo ryšio planą su 30 gigabaitų interneto per mėnesį mokame 60–70 dolerių (35,5–41,5 euro). Benzino kaina svyruoja nuo 1 iki 1,35 euro už litrą.
Vienas dalykų, kuris mums čia nepatinka, kad už nuomą tenka mokėti ne kaip už kambarį, už gyvenamą plotą, o atskirai už kiekvieną žmogų – dviese išeina dviguba kaina. Tarkime, jei kambarys kainuoja 150 dolerių (apie 88 eurus) savaitei, tai dviese gyvendamas moki 300 dolerių (apie 177 eurus).
Aišku, jei dirbi kvalifikuotą darbą, pagal specialybę, o ne kokį sezoninį, atlyginimai yra didesni, tikėtina, kad tos kainos tada irgi neatrodo didelės. Minimumas yra 18,9 dolerio (11 eurų) už valandą. Aš pats ieškojau darbo ir pagal savo specialybę aviacijos srityje (Vaidas yra baigęs aviacinę elektroniką – aut.), mačiau, kad siūlomas užmokestis yra nuo 36 dolerių (21 euro) už valandą.
– Papasakokite apie maistą: kokie nacionaliniai patiekalai, ką patiems teko išbandyti ir ko labiausiai pasiilgote iš lietuviškos produkcijos?
Vaidas: Naujoji Zelandija maisto atžvilgiu labai panaši į Ameriką. Jie neturi labai savitos maisto kultūros. Čia labai daug azijietiškos virtuvės restoranų, užeigų. Tad ir mes, kai valgome mieste, dažniausiai būna azijiečių virtuvė: japonų, malaiziečių ir t. t. Vietos virtuvę atrasti sunku, o ir atradus tokiame restorane labai brangu. Asmeniškai, lietuviškas maistas man daug skanesnis (juokiasi).
Agnė: Bet jie turi ir savo nacionalinių patiekalų. Vienas jų vadinasi hangi – po žeme tarp akmenų kepamas maistas, dažniausiai tai būna mėsa su daržovėmis. Panašiai kaip daro Jordanijos dykumų gyventojai beduinai. Taip pat vietos kultūroje labai populiari saldžioji bulvė – kumara. Iš jų daromos įvairios salotos arba jos valgomos su pagrindiniu patiekalu.
Vaidas: Dar jie turi savo tradicinę duoną. Ir kitų savitų skonių – pavyzdžiui, „Hokey pokey“ ledus, uogas, kurios yra tarsi aviečių ir gervuogių hibridas, tik ilgesnės (angl. Boysenberries). Ir, aišku, pagrindinis Naujosios Zelandijos vaisius – kivis bei rečiau matomas auksinis kivis – feijoa.
Agnė: O pasiilgome lietuviškos varškės ir juodos duonos (juokiasi).
Vaidas: Ir dar lašinių!
– Dabar pas jus – vasara. Kokiu oru mėgaujatės ir koks jis būna žiemą?
Vaidas: Vasarą oro temperatūra nėra labai aukšta, vidutiniškai siekia apie 22 laipsnius. Tačiau čia yra didelė ozono skylė, tad patarimas kiekvienam atvykstančiam – pasiimti kepurę ir 50 SPF kremą nuo saulės. Visiškai debesuotą dieną raudonai nudegiau sprandą.
Agnė: O žiema labai priklauso nuo salų: Šiaurinėje nėra sniego, kartais rytais būna šalna. Prie Auklando temperatūra svyruoja apie 16 laipsnių, šilta. Pietinėje saloje žiema tikresnė, su sniegu. Bet tokio minuso, kokio sulaukiame Lietuvoje, čia nebūna, nebent kur nors aukštai kalnuose.
– Naujojoje Zelandijoje atsidūrėte tada, kai pasaulį pradėjo kaustyti koronaviruso pandemija. Ir dabar, klausantis jūsų pasakojimo, atrodo net neįtikima, kad kitame pasaulio krašte žmonės gyvena įprastą gyvenimą, kurio čia visi labai pasiilgome. Gal galite trumpai papasakoti, kokia dabar situacija šalyje ir kokia ji buvo per pirmąją pandemijos bangą?
Vaidas: Tiesą sakant, nesekame šios situacijos kasdien, žinome, kad šalyje tų atvejų yra mažai ir tie žmonės izoliacijoje, dažniausiai tai yra įvežtiniai atvejai. Iš esmės gyvename be viruso – normalų gyvenimą.
Naujosios Zelandijos valdžia labai efektyviai veikė per pirmąją viruso bangą – visiškai uždarė sienas, paskelbė griežčiausią karantiną, įvedė komendanto valandą, važiuodamas į darbą turėdavai parodyti leidimą. Dirbo tik būtiniausi verslai ir įstaigos – maisto, medicinos.
Gyvenimas vyksta ramiai, todėl ir sakome, kad dabar nežinome, kas yra virusas.
Karantinas truko pusantro mėnesio, valdžia buvo pasakiusi, kad neatšauks jo tol, kol nebus nė vieno atvejo per dieną savaitę laiko. Kai tai pasiekė, gyvenimas grįžo į savas vėžes.
Agnė: Naujų įvežtinių atvejų ėmė atsirasti rugpjūtį Auklando regione. Jį uždarė, užsikrėtimai virusu neišplito.
Žmonės sąmoningai ir kantriai išbuvo karantiną, ir dabar matyti, kad kai kurie prisilaiko atstumo ar dėvi kaukę. Visur yra dezinfekcinio skysčio, kabo reklamos, primenančios, kad būtina plautis rankas.
Vaidas: Gyvenimas vyksta ramiai, todėl ir sakome, kad dabar nežinome, kas yra virusas. Ir norisi pabūti čia ilgiau, kol visa situacija pagerės kitose šalyse ir, aišku, Lietuvoje. Nes grįžti iš geresnio gyvenimo į blogesnį nesinori (šypsosi).
– Kokių planų turite ateičiai – grįšite į Lietuvą ar trauksite dar kur nors?
Vaidas: Dėl pandemijos situacijos valdžios sprendimu turistai į šalį neįleidžiami, todėl čia esantiems valdžia nusprendė suteikti galimybę pabūti ilgiau. Mūsų viza baigiasi sausio 16-ąją, bet jau kitą dieną mes turėsime oficialiai automatiškai pratęstą vizą dar šešiems mėnesiams. Ketiname juos ir išnaudoti.
Jei orai bus draugiški, iki vasario pabaigos planuojame apkeliauti visą Pietinę salą, o nuo kovo svarstome galbūt grįžti į buvusią darbovietę (kukurūzų apdirbimo gamyklą – aut.) arba paieškoti darbo viename didžiųjų miestų – Auklande, Velingtone arba Kraistčerče (angl. Christchurch).
Balandį spręsime, kokie mūsų tolesni planai, priklausys ir nuo situacijos pasaulyje, Lietuvoje. Iš tiesų esame pasiilgę šeimos, draugų, lietuviško maisto. Tad vienas planas yra grįžti, kitas – galbūt pasinaudoti galimybe, kad esame netoliese, ir dar metams ar pusantrų vykti į Australiją. Laikas parodys, kaip tie planai susidėlios.
– Ačiū jums už pokalbį! Linkiu sėkmingų ir saugių kelionių!
Išgirsti Vaido ir Agnės pasakojimų apie Naująją Zelandiją ir pamatyti filmuotų vaizdų iš kelionių po šalį galite čia.