Internetas ūžia nuo pasipiktinusiųjų ir keršto reikalaujančiųjų gyvūnų mylėtojų riksmų, tačiau reikia būti realistais – gyvūnų žudikai ir kankintojai nubausti nebus. O jei bus – tai simbolinėmis baudomis. Kodėl?
Todėl, kad nusikaltimai prieš gyvūnus Lietuvoje nėra kriminalizuoti. Neteko girdėti, kad koks nors veterinaras, pareigūnas ar valstybės tarnautojas praneštų apie gyvūno kankinimo atvejus policijai, o sadistas sėstų už grotų. O ir mūsų teisinė sistema dar nėra tiek subrendusi, kad asmenyje, pakėlusiame ranką prieš šunį, matytų pavojų visuomenei.
Kadaise panaši situacija buvo šeimose, kuomet prisisprogę vingių jonai (tikri gyvuliai), jausdavosi teisūs pliekdami savo žmonas ir vaikus, nes tai esą jo vaikai ir moteris, neva, atleiskit, nuosavybė. Tačiau atsirado prevencinė sąvoka bei priemonės dėl „smurto artimoje aplinkoje“, ir po keleto metų ši problema beveik išsisprendė.
Tačiau smurtą prieš gyvūnus toleruoja daugelis, nes esą amoralu gyvūno teises prilyginti žmogaus, nesuvokiant, kur didžioji problema. Vienas garbus žurnalistas atvirai pareiškė, kad nekenčia gyvūnų mylėtojų „zoofilų ir bestiofilų“, taip pat nekenčia šunų ir mielai juos valgytų, lankydamasis Kinijoje.
Ką gi, kiekvienas turi teisę kažko nekęsti (būsena reikalaujanti medikų pagalbos), tačiau nekenčiant gyvūnų nereikia manyti, kad jie lyginami su žmogumi. Tiesiog siekiama smurtą prieš gyvūną kriminalizuoti, kaip tai egzistuoja daugelyje civilizuotų valstybių, kuriose smurtaujantys asmenys įtraukiami į visuomenei pavojingų piliečių sąrašus.
Kanados Guelpho universiteto Gyvūnų sveikatos laboratorija atliko tyrimus, susijusius su gyvūnų žalojimu bei tokios agresijos įtakai smurtui prieš žmones. Tyrime atkreipiamas dėmesys, jog gyvūnai daugelyje šalių vis dar kankinami, naudojant juos neteisėtoms kovoms, sportui, vykdant sadomazochistinius kankinimus, nepriežiūrą ir kitą smurtą. Ši veika – nusikalstama ir ji neatsiranda vakuume.
Smurtas prieš gyvūnus tiesiogiai atsiliepia smurtui šeimoje, kitoje aplinkoje. Tyrimu mokslininkai nori atkreipti veterinarijos gydytojų dėmesį, kad gyvūnų žalojimas ir jų nepriežiūra – tai labai rimti signalai. Reikia kelti klausimą: „kas kitas?“
Kanadoje itin atsakingai žiūrima į tokius smurto protrūkius, nes jie atskleidžia kai kurių šeimininkų polinkį ne tik į agresiją, bet ir psichikos sutrikimus. Teisiant augintiniui liežuvį išpjovusį šeimininką paaiškėjo, jog pastarasis namie matė ne šunį, o pabaisą gyvatės liežuviu. Būtent todėl, Kanados bei JAV veterinarijos gydytojai aktyviai dalyvauja kriminaliniuose tyrimuose, susijusiuose su smurtu prieš augintinius.
Šiai veiklai apibrėžti atsirado ir nauja sąvoka – veterinarijos kriminalistika. Gyvūnai yra vieni iš labiausiai pažeidžiamų būtybių. Gyvūnų ir žmonių sveikata neatsiejami nuo „vieningos sveikata“ koncepcijos, kurią palaikė vokiečių mokslininkas patologoanatomas, histologas, fiziologas Rudolphas Virchow ir jo mokinys Williamas Osleris.
Koncepcija ta, kad smurtas ir prievarta prieš gyvūnus – tai tik gilios ir paslėptos tarpusavio smurto ir sunkių nusikaltimų pasekmės, darančios poveikį asmenims, šeimoms ir visuomenei. Vis garsiau ir drąsiau kalbama apie labai ploną ribą tarp gyvūno kankinimo ir dresūrai skirtų priemonių panaudojimo.
Nors Lietuvos Gyvūnų gerovės įstatyme aiškiai apibrėžta, jog „Žiaurus elgesys su gyvūnais – tai bet kokie veiksmai, sukeliantys gyvūnui skausmą, stresą ar net mirtį“, tačiau skausmą keliančiomis priemonėmis prekiauja daugelis gyvūnų prekių parduotuvių.
Daugelis tautiečių uoliai perka griežtus bei elektrinius antkaklius, manydami, jog tai būtinybė, nes „žvėrį reikia kažkaip sutramdyti“. Teko skaityti ir susirašinėjimą, kuriame „dresuotojai“ nepaklusnius šunis baudžia purtydami net elektros srove, kol pastarieji apsišlapina.
Baudžia purtydami net elektros srove, kol pastarieji apsišlapina.
Deja, aiškėja, jog tie tramdymo būdai ir priemonės yra labai žalingos. Remdamasi Kanados veterinarų išvadomis ir pastebėjimais, veterinarijos gydytojaa dr. Diane Garrod teigia, jog griežti arba dygliuoti antkakliai daro tiesioginį fizinį poveikį kaklui ir stuburui, kurie yra vieni iš svarbiausių „energijos kanalų“ gyvūno kūne.
Jame yra centrinės nervų sistemos nugaros smegenys, siunčiančios impulsus visam kūnui, iš čia eina signalai į priekinių kojų nervus. Tai yra energijos kanalas, per kurį eina nervai, kontroliuojantys vidaus organų funkcijas. Kakle taip pat yra skydliaukė, reguliuojanti viso kūno medžiagų apykaitą.
Jei energijos srautas kurioje nors kaklo srityje nutrūksta arba yra apribojamas, gali kilti daugybė psichinio ir fizinio sutrikimo problemų: depresija, odos problemos, įvairios alergijos, plaučių ir širdies veiklos sutrikimai, virškinimo sutrikimai, ausų ir akių būklės pakitimai, skydliaukės funkcijų sutrikimas ir padidėjusi vėžio rizika.
Veterinarai gali nesunkiai pažinti šitokiu būdu kankinamą šunį pagal jo suskliaustas ausis, siauras akis, plačiai atmerktas pabalusias akis, iššieptas lūpas, pakeltą priekinę leteną, nevalingą šlapinimąsi, analinių liaukų tuštinimąsi ir kitus požymius.
Veterinarai teigia, kad didžiulė šios bėdos dalis – kvalifikacijos neturinčių dresuotojų teiginiai: „kai kuriems šunims reikia kietos rankos“ arba „tu negali dresuoti agresyvaus šuns nenaudodamas jėgos“. Tai ne dresūra – tai pasenusios ir neteisingos klišės.
Tai ne dresūra – tai pasenusios ir neteisingos klišės.
Atlikus analizę, skausmą keliančių antkaklių naudojimas uždraustas Austrijoje, Danijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Slovėnijoje, Šveicarijoje, Švedijoje ir Velse. Elektrinių antkaklių draudimai ir ribojimai įvesti Australijoje.
Otavoje, uždraudus elektrinių ir kitų skausmą keliančių priemonių naudojimą, šunų augintojai skilo į dvi stovyklas.
Didelė dalis piliečių pasipiktino, teigdami, kad drausminantys antkakliai – vienintelė priemonė suvaldyti pavojų keliančius šunis. Tuo tarpu veterinarai atkreipė dėmesį, kad žmonės nemoka jų naudoti, pateikti atvejai, kuomet dygliuotas antkaklis buvo įsmigęs į šuns kaklą, o šeimininkai nuteisti dėl žiauraus elgesio su gyvūnais.
Garsi Amerikos šunų elgsenos specialistė Nicole Wilde teigia, kad nesvarbu, ar šuo sveria 5, ar 55 kilogramus, jo elgesys gali kelti pavojų, o žmonės būti apkandžioti. Tokiems šunims nereikalinga „griežta ranka“, problema – dresuotojai, kuriems reikia daugiau žinių.
Šunims nereikalinga „griežta ranka“, problema – dresuotojai, kuriems reikia daugiau žinių.
Dygliuoto antkaklio naudojimo pasekmės sukelia ne tik baisias traumas ir fiziologines pasekmes, tačiau didina konfliktą tarp šuns ir šeimininko. Todėl taikant dresūrai skirtas priemones, patariama verčiau naudoti specialias liemenes, klikerius, plačius antkaklius.
Ieškant metodų ir būdų, kaip be smurto komunikuoti su šunimi, verta pasidomėti pozityvios dresūros sistemomis, kaip NePoPo, kurią sukūrė Bartas Bellonas, bei pasaulinio garso rašytojos, gyvūnų elgesio specialistės Jan Fennel komunikavimo su augintiniu būdas, vadinamas „Amichien Bonding“.
