Būtume pasiviję Vakarus, jei Vakarai nejudėtų pirmyn. Todėl gyvūnų tolerancijos klausimu vis dar esame ganėtinai toli nuo pažengusių Europos valstybių. Daugelis dar šiandien pamena skandalą, kuomet Klaipėdos gydymo įstaigoje buvo pastebėta moteriškė, iš kurios rankinuko kyšojo mikroskopinio šunėko snukutis.
Tai papiktino daugelį pacientų ir medikų. Kilus viešai diskusijai paaiškėjo, kad mūsuose vis dar labai gajus stereotipas, kad šuo – tai bakterijų ir įvairiausių ligų maišas bei nešiotojas, grėsmė vaikų ir ligonių sveikatai. Nors kad tai yra mitas, aukščiausios kvalifikacijos medicinos ir veterinarijos specialistai, jau seniai įrodė, lietuvio nuomonę pakeisti labai sunku. Tai, jog šuo gali gydyti, raminti, ištraukti iš depresijos, išgelbėti gyvybę – daugeliui tautiečių dar didelė naujovė.
Neseniai Kauno LSMU paskaitas skaičiusi Italijos Ligurijos regiono ligoninės psichiatrė, kaniterapijos magistrė, mokslų daktarė Sonia Carla Ricciu, pasakodama apie profesionalią kaniterapiją, prisiminė laikus, kuomet šuo Italijos ligoninėse buvo neįprastas reiškinys. Prieš septynerius metus po operacijos į Sonios palatą buvo įleistas mylimas šeimininkės šuo Atos. Keturkojis suteikė moteriškei daugybę pozityvių emocijų ir padėjo greičiau pasveikti.
Įvykis buvo plačiai nušviestas Italijos spaudoje, televizijoje, kilo diskusijos apie šunų pritaikomumą ligoninėse. Deja, kitoje ligoninėje medikai Soniai neleido šuns pasiimti į palatą, todėl šeimininkė, susirinkusi lašines po pažastimi, eidavo į lauką bendrauti su mylimu Atosu. Mokslų daktarė pasakojo, kad ir Italijoje nebuvo taip paprasta sulaužyti ledus, tačiau šiandien šuo ligoninėje – įprasta praktika. Keturkojai gali lankyti ligonius kartu su kitais šeimos nariais.
O štai Lietuvoje – atvirkštinė praktika: valstybinė maisto ir veterinarijos tarnybos vadovybė išplatino rekomendacijas, pagal kurias šunis galima vedžioti tik aikštelėse, miestų pakraščiuose. Žodžiu, nurodoma slapstytis, trainiotis pakampėmis ir nekliūti niekam į akis. Natūralu, kad dėl tokio požiūrio į šunį kai kuriuos skaitytojus ir medikus purto vien pagalvojus apie šuns buvimą sterilioje aplinkoje. Sovietinis, atgyvenęs požiūris į šunį smegenyse įsišaknijęs kaip neištraukiama rakštis. Veterinarijos specialistai puikiai žino, kad sveikas šuo, – su savimi nenešioja jokio užkrato. Šuns odos liaukos gamina antibakterinį sekretą, kuris gal ir nemaloniai kvepia, bet apsaugo augintinį nuo įvairiausių parazitų. Deja, sergantys dvikojai yra kur kas didesni ligų nešiotojai nei keturkojai.
Be to šunys, kaip vieninteliai savo noru pas žmogų atėję gyvūnai, geba rasti mums nematomus ir nejuntamus bendravimo kanalus, užmegzti kontaktą su beviltiškais ligoniais ir juos prikelti gyvenimui. Bendraujant su šunimi, depresija sergančių ir turinčių autizmo spektro sutrikimo sindromą organizmuose gaminasi seratoninas, endorfinas ir kiti laimės hormonai, kurie būtini harmoningam organizmo funkcionavimui. Mokslų daktarė Sonia Carla Ricciu LSMU pasakojo istoriją, kuomet kaniterapinis šuo užmezgė kontaktą su gilioje depresijoje esančiu, beviltišku laikytu ligoniu. Po terapijos jis pakilo iš lovos, o po kelių savaičių žmogus jau gėrė kavą kavinėje su keturkoju. Italė pademonstravo ir filmą, kur šuo pagalbininkas aptarnauja savo neįgalų šeimininką – atneša telefoną, televizoriaus pultelį, sudeda į skalbyklę drabužius, atneša žurnalą, atidaro duris, išveža vežimėlyje sėdintį šeimininką į lauką ir… veža jį už virvutės! Šuo vedžioja žmogų!
Soniai tokie vaizdai – įprasta praktika, nes ji kaniterapeutė profesionalė, baigusi kaniterapijos magistro studijas (jos trunka penkerius metus) ir su šunimis dirba ne tik ligoninėse, senelių namuose, bet ir psichinę negalią turinčių vaikų gydymo įstaigose. Sonia taip pat savanoriauja po žemės drebėjimų, potvynių, suteikdama pagalbą gyvūnams ir žmonėms. Neseniai Italijoje išgarsėjo Ricciu projektas, kurį moteris įgyvendino Padujos ir Milano oro uostuose. Ten specialiomis liemenėmis aprengti terapiniai šunys kartu su vedliais stengėsi padėti keleiviams išvengti prieš lėktuvo skrydį patiriamo streso.
Pasak Sonios, buvo labai miela matyti, kaip dešimtys tėvų ir vaikų, prieš skrydį karštligiškai naršiusių savo išmaniuosiuose tapšnokliuose, nušvisdavo, imdavo kalbėti, glostyti šunis ir bendrauti. Šunys ištirpdė ledus. Kaniterapeutė su augintiniais vyksta ir į odontologijos kabinetus, kad pacientai nepatirtų odontologinio streso, kuris Pasaulinės sveikatos organizacijos jau pripažintas sveikatos sutrikimu.
Tokia ir panašaus pobūdžio veikla Italijoje yra griežtai reglamentuota ir reguliuojama valstybės. Kaniterapeutai turi licencijas, jų sąrašas patvirtintas ir užregistruotas Sveikatos apsaugos ministerijos bei paskelbtas oficialiame tinklalapyje. Norint gauti kaniterapeuto paslaugą, reikia kreiptis į šeimos gydytoją.
Italija, viena lyderiaujančių Europos šalių ne tik kaniterapijos srityje. Čia itin populiarūs šunys – asistentai. Tai keturkojai, kurie yra tarsi šeimininko akys, ausys, ir net gyvybės garantas. Šunys asistentai skirti tik vieno neįgaliojo žmogaus priežiūrai. Keturkojai moka apie tris šimtus komandų, keliolika maršrutų, be pagalbos namų apyvokoje, moka įjungti šviesoforą, pervesti šeimininką per gatvę, padeda atsiskaityti banke, talkina kitose situacijose.
Šunys asistentai geba pajausti, tiksliau užuosti artėjančius priepuolius, tokius, kaip infarktas, insultas, epilepsija, ir praneša apie tai šeimininkui bei aplinkiniams. Šuns uoslė stipresnė nei žmogaus milijoną kartų, todėl tokie pagalbininkai yra išmokyti užuosti šeimininko prakaito, kūno kvapo pakitimus, apie tai laiku signalizuoti. Šie šunys nuo šeimininko nesitraukia nė per žingsnį, dėvi specialias liemenes, jų negalima liesti ir maitinti aplinkiniams.
Asmenį su šunimi-pagalbininku, dėvinčiu specialią liemenę, privalo įleisti ne tik visos ligoninės, bet ir privačios bei valdiškos įstaigos. Lietuva šioje srityje, deja, vis dar akmens amžiaus fazėje, dėkui Dievui, kad kol kas mūsų šalyje greičiausiai nesilankė ES piliečiai su šunimis pagalbininkais, nes nesusipratimų būtų kiekviename žingsnyje (mes, rodos, esame vieninteliai Europoje neturintys šuns pagalbininko, tad kuriam galui tam skirtas įstatymas).
Nors Lietuvoje požiūris į šunis tobulėja, bendrąja, pilietine prasme mes kol kas pažengėme tik tiek, kad lenciūginiai sargiai tapo praeitimi. Mūsų keturkojai (išskyrus tarnybinius) vis dar atlieka daugiau dekoratyvines funkcijas – turi neloti, netampyti pavadžio, nekąsti, gražiai atrodyti parodose, nelipti ant stalo, žodžiu, sėdėti ir gražiai šypsotis.
Tuo tarpu tokiose šalyse kaip Italija šunys gelbėja ne tik ligonius, bet ir skęstančiuosius, ieško pasiklydusių miškuose, užverstų ir sužeistų griuvėsiuose po žemės drebėjimų, vyksta į karo misijas, dalyvauja išminavimo darbuose ir taip toliau. Būtent šitoks požiūris į keturkojį, kaip į pagalbininką, kaip į partnerį ir lemia mentalinį skirtumą tarp Lietuvos ir Italijos.
Visgi proveržio ženklų esama. Lietuvoje pagaliau patvirtintas papildomos alternatyvios medicinos įstatymas, kuriame numatyta medicininė paslauga – kaniterapija. Tačiau klausimas, kaip mūsų valdžia pažiūrės į šią gydymo sritį. Ar kaniterapeutais galės tapti šešių klasių išsilavinimą turintys kinologai mėgėjai ar vedliais galės būti tik aukštąjį mokslą baigę, atitinkamą kvalifikacijos sertifikatą turintys specialistai? Juk su klientais ir pacientais dirbs, visgi, ne vien tik šunys, bet ir jų vedliai. Tai sritis, reikalaujanti ne tik daugybės veterinarinių, bet ir medicininių bei psichologinių žinių ir įgūdžių. Juk danties taisymo darbų mes nepatikim savamoksliui santechnikui.
