Todėl miegamajame prie pagalvės guli apie dešimt knygų, ant stalo – dar kelios dešimtys, kurias reikia perskaityt ar išstudijuot artimiausią mėnesį. Knygos man niekuomet nebuvo detektyvų (kas ką nužudė) skaitymas ar pasimėgavimas kokia nors kvapą gniaužiančia gyvenimiška drama.
Man knyga – intymus, jautrus dalykas, kuomet leidiesi ir patiri autoriaus kurtus išgyvenimus arba sužinai kažką fundamentaliai naujo. O, be to, knygos – tai vienintelis išsamus šaltinis, kuris suteikia mums objektyvią informaciją apie įvykius, istorines asmenybes.
Šiandien mes gyvename vieno kąsnio informacijos laikmečiu – pasiskaitome santrauką „Google“ ar „Wikipedia“ ir garsiai reiškiame nuomonę. Tuo vadovaudamiesi dažnai padarome begalę klaidingų sprendimų, pasmerkdami vieną, išteisindami kitą. O skaitant knygas toks dalykas retai pasitaiko, nes knyga moko ne teisti, o mąstyti.
Todėl apie kokią nors kontroversišką asmenybę stengiuosi perskaityti ne vieną knygą, o kelias. Pastaraisiais metais skaitau knygas apie kalbotyrą, istoriją, mąstymą, žvėris, paukščius. Mokslai Lietuvos sveikatos mokslų universitete įtraukė į nuostabų ląstelės, fiziologijos, morfologijos ir gyvūno anatomijos, genetikos ir kitus pasaulius. Todėl, jei imu į ranką grožinės literatūros kūrinį, tai tik tuomet, jei jis tikrai vertas dėmesio, o svarbiausia – „jei susikalbu su autoriumi“.
Pastarųjų metų mano top knygos, kurias skaityčiau ir skaitau darsyk. Esu tikras, kad tai įtraukiantys ir gero skaitovo verti darbai.
1. Franzo Werfelo romanas „Keturiasdešimt MUSA DAGO dienų“
Austrų rašytojo Franzo Werfelo romano anotacija skelbia, kad tai knyga apie armėnų tautos genocidą, tačiau autorius tautos dramą taip meistriškai išguldo, jog skaitydamas nejauti jokio angažuotumo, išankstinio nusistatymo.
Tiesiog atsitinka taip, kad armėnų kilmės paryžietis su žmona atvyksta į tėviškę turkų valdomoje Sirijoje ir prasideda karas. Armėnai verčiami kraustytis iš savo namų, tačiau paryžietis nutaria priešintis.
Prasideda ilga kova su turkais, kuri abiem pusėms atneša daug skausmo ir kraujo. Kūrinys paskanintas meilės nuotykiais, paaugliškomis dramomis, buities detalėmis, kurias skaitydamas užuodi nakties alsavimą, dūmų ir kraujo kvapą.
Pagrindinis romano veiksmas vyksta, kuomet ant kalno įsitvirtinę armėnai nutaria žūti, bet turkams gyvi nepasiduoti. Prasideda baisus mūšių ir žudynių maratonas. Kalno gynėjai žino, kad pagalba skuba ir jiems reikia išsilaikyti…
Nepasakosiu, nes kas paims knygą į rankas, turės neįkainojamą skaitymo malonumą. Nežinau, ar paralelės su mūsų pasipriešinimo kovomis ar Spartos mūšiu gali būti motyvatorius, bet faktas tas, kad beveik 800 puslapių knygą prarijau per dvi dienas ir naktis.
2. Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas Marytė“
Istorinė drama, kuria rašytojas vaizdžiai kinematografiškai nutapė žiauriausius sovietų armijos nusikaltimus Rytų Prūsijoje, į kurią įžengę rusų kariai buvo raginami keršyti fašistams – žudyti ir prievartauti, taip „sulaužant germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą“.
Priskirčiau prie sėkmingiausių pasaulinio lygio lietuvių literatūros kūrinių.
Nesu literatūros kritikas, bet, kaip skaitytojas, A.Šlepiko romaną priskirčiau prie sėkmingiausių pasaulinio lygio lietuvių literatūros kūrinių.
Gal rašytojo patirtis, kuriant scenarijus filmams ir serialams, turėjo įtakos, nes, atsivertus pirmą puslapį, kaipmat esi įspiriamas į karo veiksmo zoną Mažojoje Lietuvoje.
Toliau vyksta ne knygos skaitymas, o tikrų tikriausias kinas, kuriame atsiduri staiga ir netikėtai. Patenki į Antrojo pasaulinio karo pragarą, vykusį Prūsijoje, dabartinėje Karaliaučiaus srityje. Kraujas, žudynės, prievartaujamų motinų klyksmas, į nežinią bėganti minia ir mergytė, kuri pasiunčiama atnešti šeimai duonos. Duonos iš Lietuvos.
Skaitydamas matai tuos lavonus pakelėje, rusiškus keiksmažodžius, smurtą, kelio žliugę taip tikroviškai, kad, rodos, esi ten ir dabar… Rašytojas taip meistriškai pina ir dėlioja žodžius, kad jie nevirsta tradiciniais žodžių junginiais, kuriuos skaitydamas protu suvoki, kad skaitai. A.Šlepiko žodžiai virsta vaizdais. Tai nuostabu.
3. Vladimiro Nabokovo „Laiškas Rusijon“
Vladimiras Nabokovas – mėgiamiausias iš rusų klasikų, kurio knygas stengiausi skaityti rusų kalba. Skaityti rusų autorius lietuviškai sudėtinga, nes kūrinys priklauso nuo vertėjo kūrybinės išmonės. Vertėjas tam tikra prasme tampa kūrinio bendraautoriu.
Vienas smagiausių V.Nabokovo kūrinių – apsakymų knyga „Laiškas Rusijon“. Ši nedidukė, labai įdomi knygelė atvers vartus į neišpasakytai turtingą ir netikėtą V.Nabokovo literatūros pasaulį.
Apsakymuose atsiskleidžia netikėta autoriaus fantazija, kuri labai meistriškai kabina už jautriausių skaitytojo intymaus gyvenimo vietų. Kas iš mūsų nėra svajojęs apie netikėtus seksualinius nuotykius? O jei leistų išsirinkti partnerį?
Apsakymo „Pasaka“ herojus Ervinas turi išsirinkti nelyginį skaičių moterų, su kuriomis norėtų permiegoti, ir tuomet galės įgyvendinti svajonę. Tačiau išsirenka tryliktą, kuri, pasirodo, yra pirmoji, ir planas žlunga. O vien ko verta įsimylėjusio nykštuko Bulvinio elfo drama, kuomet jis, po ilgo bėgimo mažomis kojytėmis, uždusęs miršta, įsikibęs į juodą moters sijoną. V.Nabokovas – ne tik kai kuriose šalyse uždrausto romano „Lolita“ temų vystytojas.
Kas skaito rusiškai, gali mėgautis V.Nabokovo kūriniais originalo kalba (nors jis rašė ir anglų kalba) ir net eilėraščiais, ir poemomis.
4. Romualdo Granausko „Kai reikės nebebūti“
Labai seniai, kokiais 1988 metais, teko matyti rašytoją mokantis aktorinio meistriškumo anuometinėje Konservatorijoje. Tuomet vaidinome etiudus pagal R.Granausko apysaką „Gyvenimas po klevu“ ir parodėme savo „šedevrus“ rašytojui...
Ką mes galėjom suprast, vaikai dar būdami… Beveik nieko. Tačiau gero literatūrinio žodžio sėklą R.Granauskas pasėjo. Prieš keletą metų, sužinoję, kad jis serga, bandėm užsukt į svečius, paskambinom jam telefonu.
Rašytojas mandagiai atsisakė, sakydamas, kad šlubuoja sveikata, o, be to, esą skuba rašyti, kaip pats sakė, knygą apie šunį. Paskutinę… Labai nustebau, kad R.Granauskas nutarė kažkodėl rašyti apie šunį.
Taip atsitiko, kad apysaka „Kai reikės nebebūti“ į mano rankas pateko, kai rašytojo jau nebebuvo. Žinojau, kad knyga yra knygynų lentynose, tačiau kažkokia širdperša trukdė ją įsigyti.
Tačiau vieną dieną knygyne knygos viršelis dūrė į akį, ir kito kelio nebeliko: pirk! Nors esu ne pirmos jaunystės ir lyg visko matęs bei skaitęs, tačiau šįkart R.Granauskas privertė raudoti balsu. Jautresnio kūrinio, subtiliau išdėstytų įvykių, paties rašytojo gyvenimo subtilybių dar nebuvau skaitęs, tiksliau, patyręs.
Jautresnio kūrinio, subtiliau išdėstytų įvykių, paties rašytojo gyvenimo subtilybių dar nebuvau skaitęs, tiksliau, patyręs.
R.Granauskas seniai garsėjo, kaip rašytojas, kuris itin pagarbiai ir jautriai elgiasi su žodžiu, kuris turi atsigulti į vietą ir suskambėti. Todėl visa apysaka skamba, virpa itin jautriai, o kai kurios vietos ir virkdo.
Ne, tai nėra kūrinys apie šunį, tai knyga apie žmogų, šeimą, laikmetį, sovietinį skurdą, svajones, sąžiningumą ir tikrą žmogišką jautrumą.
Kovo 11 aidų proga citata:
„Ir pagaliau parodė!.. Pagaliau perskaitė Aktą!..
Aš atsisėdau krėsle. Pasirodo, vis tą laiką sėdėjau palinkęs į priekį ir įsikirtęs akimis į ekraną. Dabar sėdėjau jame kaip medinis, galvoje nebuvo jokios minties, tartum mano protas pirmąkart gyvenime sustojo, negalėdamas nei suvokti, nei suprasti ką tiktai regėjo.
Bulis, staiga pašokęs iš savo vietos, uždėjo letenas man ant kelių ir pradėjo laižyti veidą. Ko jis čia dabar?.. Ir tik tada supratau, kad man iš akių pilasi ašaros ir aš nebematau ekrano, vien kažkokią mirgančią miglą… <…>
Pagaliau tas Mano protas, lyg koks molio gabalas, krustelėjo po kaukole ir viduje pasakė:
– Tai laisvės ašaros, tik tu iki šiol tokių nežinojai, o ir negalėjai žinoti.“
5. Marijos Gimbutienės „Baltai priešistoriniais laikais“
Niekaip nesuprantu, kodėl nei viena leidykla nepakartoja fundamentinės mūsų tautos istorijos knygos leidimo? JAV archeologės veikalas, kuris buvo mėgintas kritikuoti, kaip turintis netikslumų, šiandien pagrįstas moksliniais įrodymais.
Tai knyga, kuri atveria vartus į baltų proistorę ir istoriją. Skaitydamas nusikeli 3000 metų prieš Kristų ir pradedi protėvių žygį iš pietų prieuralės stepių. Prieš akis išnyra prabaltų migracijos (šiandien jos tęsiasi) bangos į šiaurę, vakarus ir galbūt rytus. Šiaurėje, Volgos, Okos upių baseinuose, dabartinės Maskvos srityje atsiranda priešistoriniai baltai, kurie čia gyvena iki atsirandant slavams.
Vėliau čia įsitvirtina galindai, minimi Rusijos metraščiuose. Žygiuojant į vakarus aptinkamas Dniepro baltų masyvas, kur iki aštunto amžiaus greičiausiai buvo kalbama baltiškai. Čia palikta daugiau nei 800 baltiškų hidronimų. Kiti baltai keliauja toli į Vakarus ir įsikuria iki Vyslos ir dar toliau. Ir tai nėra kokios nors laukinės gentys.
Ir tai nėra kokios nors laukinės gentys.
Penktame amžiuje vakarų baltai varo gerai organizuotą prekybą vadinamuoju „Gintaro keliu“, baltiškuoju gintaru puošiamos romėnų gladiatorių kautynių atributika, romėnės. Beje, Tutanchamono kapas, kaip teigiama, taip pat papuoštas baltiškuoju gintaru.
Knyga svarbi tuo, kad ji fundamentinė, o M.Gimbutienės tyrimai šiandien patvirtinami pasaulio genetikų, lingvistų ir archeologų. Paėmus į rankas šią knygą negali ramiai gyventi, nes apie baltų proistorę norisi žinoti daugiau.
Drįsiu pastebėti, jog labai svarbu nenuslysti į įvairiausių pseudoistorikų abejotinos vertės kūrinius arba kartais ir visiškas nesąmones.
Verčiau paimti į rankas italų baltistų Pietro Umberto Dini, Giacomo Devoto, Giuliano Bonfante knygas ir raštus, paskaityti naują čekų slavisto ir baltisto Iljos Lemeškino „Lituanica aliter“ apie prūsų rašto paminklus, rusų baltistus – Vladimirą Toporovą, Olegą Trubačiovą ir kitus.
Kadangi mus, baltus, tyrinėja susižavėję seniausią gyvą indoeuropiečių kalbą išsaugoję užsieniečiai, tai mūsų tarpusavio konfliktas – išvengtas. Proistorės gurmanų laukia dar daug ateities sensacijų – vėl keliamas klausimas apie dakų – baltų santykius, ką aprašė Jonas Basanavičius, o iš jo šaipėsi Kazimieras Būga. Taip pat gali paaiškėti, kad estams lietuviai artimesni genetiškai nei suomiai.
