Sukūrė maršrutą pasitelkusi „nepaklusnias“ gatves
Idėja Vilniaus gatvėmis savo bėgimo trajektorija atkartoti Vyčio kontūrus Mingailei gimė pernai, kai Lietuva šventė savo valstybingumo šimtmetį. Tiesa, pirmą kartą mergina Vasario 16-ąją atšventė bėgimu dar 2017 m. Tąkart ji pabandė savo bėgimo trajektorija „parašyti“ Lietuva. Tam jai prireikė nubėgti penkis kilometrus.
„Kad Lietuvą šimtmečio proga pasveikinsiu sportuodama, buvo aišku šimtu procentų. Tik vis galvojau, ką savo maršrutu galėčiau išdėlioti Vilniaus žemėlapyje, ieškojau Vilniaus gatvių išsidėstyme skaičiaus 100, įvairių datų. Tačiau Vilniaus gatvės yra labai rangytos ir nelengva iš jų sukurti konkrečią formą.
Man norėjosi kokio nors išskirtinio simbolio, o tuo metu kaip tik buvo labai eskaluojamas Vyčio simbolis. Pasvarsčiusi nusprendžiau, kad tai visai gera idėja. Taigi programėlėje pradėjau dėlioti jį.
Kažkaip susidėliojo žirgo kojos, galva, uodega, sunkiausia buvo su užpakalinėmis kojomis, nes toje Vilniaus vietoje yra geležinkelis, Trijų kryžių kalnas“, – pasakojo Mingailė.
Gana ilgai mergina negalėjo sugalvoti, ką šiemet veiks per Vasario 16-ąją. Idėja patobulinti Vyčio formą gimė klausant Benedikto Vanago pasakojimo apie Dakaro ralį.
„Išgirdau jo frazę, kad Vytis turi būti su kalaviju, o ne su kardu. Kalavijas yra tiesus, kardas – lenktas. Pernai man kaip tik išėjo lenktas kardas – ne specialiai, bet taip išėjo. Ta dalis man iš viso išėjo ekspromtu bėgant, nes niekaip nepavyko sudėlioti trasos toje vietoje, ir bėgau su popieriniu žemėlapiu, nes senas telefonas neatlaikydavo šalčio nė minutę.
Taigi šiemet nutariau ištiesinti jo formą, kad tai iš tiesų būtų kalavijas, taip pat patobulinau užpakalinių kojų formą, pataisiau uodegą, raitelio liemenį. Tiesa, ir dabar vis dar turiu sau priekaištų dėl formos“, – juokėsi pašnekovė.
Beje, bėgimu ji pasveikino ir atėjusius Naujuosius metus. Jos 14 km trasa Vilniaus gatvėse išraitė „Happy 2019“ („Laimingų 2019-ųjų“).
33,6 km per 3 val. 24 min. mąstant apie laisvę
Mingailė, kad atkartotų Vilniaus gatvėse Vyčio formą, per 3 val. 24 min. „numynė“ 33,6 km, tačiau tikina, kad bėgimo nuovargį nustelbė pakylėta nuotaika, kuri leido pamiršti ir sunkią naktį. Mat Vyčio atvaizdą Vilniaus gatvėse ji taisė iki pat ketvirtos ryto.
„Labai smagus jausmas – tu bėgi mieste, rytas, mašinų ir žmonių nėra daug, bet visas miestas pasipuošęs vėliavomis, Vyčiais, sutikti žmonės taip pat dažnai nešasi vėliavėles, nusiteikę šventiškai, sveikinasi, palinki sėkmės, nors nežino, kad aš „bėgu“ Vytį. Mieste visiškai kitokia aplinka nei būtų paprastą darbo dieną ar net paprastą šeštadienį.
Bėgau su žieminiais sportiniais batais, kurie pradėjo trinti, tačiau to skausmo tu tiesiog nejauti, nes žinai, kad vis tiek turi nubėgti tuos kilometrus, ir jeigu dabar pradėsi gilintis į fizinį skausmą, nesugebėsi to padaryti.
Tiesiog matai šventiškai nusiteikusius praeivių veidus, visur plevėsuojančias vėliavas, ir širdyje smagu. Juolab, kad visos gatvės yra centre, todėl jomis bėgti yra gražu. O dar ir oras buvo toks gražus – kartais net būdavo gaila, kad negaliu sustoti ir pasigrožėti vaizdais“, – prisiminė Mingailė.
Kitais metais – naujas projektas
Kaip pažymės šią šventę kitais metais, ji dar nežino. Aišku tik tai, kad norėtųsi sugalvoti ką nors nauja.
„Pavyzdžių, iš kurių galima pasisemti įkvėpimo, tikrai yra. Kažkas važiavo dviračiais per visas Baltijos šalis, kažkas apvažiavo visą Lietuvą, Aidas Ardzijauskas (ultramaratonus bėgantis ugniagesys – red.) per 100 dienų nubėgdamas po du maratonus per dieną įveikė 8 tūkst. kilometrų atstumą iš Dakaro į Vilnių.
Vien tik nubėgti maratoną nėra išskirtinis įvykis – šią trasą įveikia po kelis šimtus žmonių, tačiau norisi padaryti kažką išskirtinio. Kai pasiklausau kitų istorijų, tas mano Vytis man atrodo visai paprasta užduotis“, – teigė pašnekovė.
Mingailei pasveikti Lietuvą savo energija ir pastangomis norisi ne atsitiktinai. Mergina atviravo, kad tiek šeimoje, tiek mokykloje buvo auklėjama patriotine dvasia.
„Lietuviškos šventės man tarsi įskiepytos į kraują, todėl nebuvo abejonių, kurią dieną pasirinkti savo sumanymui. Man savaime aišku, kad švęsti reikia Vasario 16-ąją, o ne, tarkime, Valentino dieną. O švęsti man norisi aktyviai – toks man yra šventės įprasminimas.
Padariau tai, ką galėjau padaryti šiemet. Kitais metais galbūt būsiu geresnės formos ir galėsiu padaryti kažką kita. O gal kaip tik sugalvosiu paprastesnę idėją. Beje, bėgdama galvojau apie laisvės sąvoką. Ir kilo tokia mintis, kad laisvė yra galimybė gyventi Lietuvoje, kai ji tau patinka! Aišku, „bėgti“ Vytį – taip pat yra laisvė“, – pasakojo Mingailė.
Po pirmo maratono manė daugiau nebėgsianti
Mingailė sportą atrado maždaug prieš 5–6 metus, studijuodama Vilniaus universitete.
„Tuo metu pirmą kartą nubėgau tris kilometrus kalėdiniame bėgime. Nebuvau jam pasiruošusi, todėl po tų trijų kilometrų maniau, kad daugiau niekada gyvenime nebebėgiosiu. Visą vaikystę ir įstojusi į universitetą dainavau chore, niekada aktyviai nesportavau, tik mėgau važinėti dviračiu – į šį sportą mane įtraukė dėdė, dalyvaujantis Kauno dviračio maratonuose.
Bėgimas man visada atrodė sudėtingesnis sportas nei dviračiai. Visgi po truputį jis atsirado mano gyvenime. Iš pradžių pasiekiau penkių kilometrų ribą, vėliau – dešimties ir po truputį vis ilginau distanciją. Prieš trejus metus atradau triatloną, apimantį bėgimą, dviračius ir plaukimą. Jis labai gerai ugdo ištvermę.
Jau keletą metų dalyvauju visose triatlono taurės varžybose, tačiau ilgos bėgimo distancijos man vis dar iššūkis, nes triatlone dažniausiai reikia bėgti tik penkis arba dešimt kilometrų. Todėl maratonui ryžausi tik pernai – 42 km sau patogiu tempu įveikiau per nepilnas keturias valandas. Toks ir buvo mano tikslas – įveikti maratoną nekenčiant, t. y. jam pasiruošus“, – sakė pašnekovė.
Mingailė tikina, kad ji neplanuoja tapti profesionalia sportininke. Bėgimas jai tiesiog patinka, jis teikia malonumo.
„Kasdien į darbą ir namo vykstu dviračiu. Į vieną pusę – 12 kilometrų. Nelaikau to sportu, man tiesiog smagu taip keliauti. Kas važiuoja automobiliu, kas – troleibusu, o aš – dviračiu. Kiekvieną dieną važiuoju paupiu, matau tekančią saulę, nuolat žaviuosi gražiais vaizdais. Visa tai mane taip žavi, kad neatbaido nei lietus, nei sniegas, nei šaltis. Per visą žiemą nebuvo nė dienos, kai atsisakiau dviračio. Jei nevažiuočiau dviračiu, turbūt nubėgčiau tą atstumą iki darbo.
Sportas dabar tapo gyvenimo būdu. Mane visada žavėdavo sportuojantys vyresnio amžiaus žmonės. Mačiau, kad dėl to, jog juda, jie jaučiasi, nepaisant 70 ar 80 metų, labai gyvybingi. Man jie visada buvo sektinas pavyzdys. Dabar ir pati jaučiu, kad sportas suteikia energijos. Atrodytų, nubėgus dešimt kilometrų, galėtum kristi iš nuovargio, o iš tiesų atsiranda tik dar daugiau energijos“, – teigė Mingailė.
