Kai sužinai, kad gyvenimas pasikeis negrįžtamai
Živilė Monika Lazauskienė: Kodėl miško maudynes pasirinkai kaip įkvėpimą savo sukurtam sodui?
Ūla Marija Bujauskaitė: Šį projektą pradėjau nuo darbo su labdaringa organizacija „Muscular Dystrophy UK“, susitikimų su jų bendruomene: su žmonėmis, kurie ten dirba, su sergančiaisiais, kurių gyvenimus palietė raumenų nykimo būklė, su jų artimaisiais.
Man labai įstrigo, ką vienas bendruomenės narys man papasakojo. Išgirdęs savo diagnozę, išėjo iš ligoninės, tačiau automobilių stovėjimo aikštelėje nebuvo vietos, kur jis galėtų atsisėsti ir susivokti, kaip gyvenimas dabar pasikeis. Ši liga yra progresyvi ir nėra jokio gydymo, kuris pilnai panaikintų ligą.
Man buvo labai svarbu pabandyti parodyti, kaip žalios erdvės už ligoninės ribų, kurios yra gerai suplanuotos, galėtų padėti žmonėms, kurie eina per sunkius gyvenimo etapus.
Buvau girdėjusi apie miško maudynes, šis fenomenas kilo iš Japonijos. Mokslui jau žinoma, kad gamta padeda nuraminti nervų sistemą, širdies plakimą, sumažina pulsą. Pagalvojau, kad būtų smagu tai sujungti ir taip sukurti miško maudynių sodą „Muscular Dystrophy UK“ bendruomenei.
Miško maudynių sodas – išskirtinis parodoje
Kokius miško maudynių principus pritaikei šiame sode?
Ūla Marija: Sugalvojau naudoti labai daug medžių. Jų sukurtame sode yra apie 50. „RHS Chelsea Flower Show 2024“ parodoje tai – ko gero daugiausia panaudotų medžių šių parodomųjų sodų istorijoje.
Norėjau, kad sodas būtų patogus lankymui vežimėliu, danga turėjo būti ganėtinai lygi. Naudojau molio plytas, akmens dangą, visos šios medžiagos – natūralios kilmės, jas būtų galima rasti ir tiesiog miške.
Visi baldai – iš medienos. Išlaikiau sąsają su mišku.
Kokį gavai grįžtamąjį ryšį iš lankytojų, komisijos?
Ūla Marija: Pats svarbiausias grįžtamasis ryšys man – iš „Muscular Dystrophy UK“ bendruomenės. Per visą savaitę, kol šios bendruomenės žmonės čia lankosi, ne vienas išeina su ašaromis. Jiems svarbu, kad kalbame apie juos, kad skleidžiame žinią, kad jie yra reprezentuojami.
Visada, kai dirbu su privačiais klientais, sukuriu sodą tik jiems. O čia gaunu didelę meilės bangą iš visų, kurių gyvenimus palies šis sodas.
Patys augalai parinkti miško pakraščio tema. Įkvėpimas – ne visiškai gilus miškas, bet jo pakraštys, kur šiek tiek saulės. Po beržais augalai gauna šiek tiek daugiau šviesos, tad galėjau pažaisti su įdomesniais augalais.
Tavo sodas gavo svarbiausią „RHS Chelsea Flower Show 2024“ apdovanojimą – „Best in show“. Ką jis tau reiškia ir kaip pasikeis tavo gyvenimas po šio įvykio?
Ūla Marija: Neplanavau būti šioje parodoje, bet vienas draugas mane pakvietė būtent šiai organizacijai. Su jais pasikalbėjome, jie papasakojo apie savo žinutę, apie savo problemas.
Svarbus faktas, kad aš esu trečia moteris per šimtą metų, gavusi „Best in show“ kaip solo moteris dizainerė. Ši reprezentacija irgi svarbi. Norisi, kad būtų daugiau moterų, kurios dalyvautų ir kurtų, nes trys procentai yra labai mažai. Reikia skleisti ir šią žinutę. Moteris kūrėjas noriu paskatinti ir įkvėpti.
Kiek laiko užtruko dizaino kūrimas, kaip tai atrodė? Kiek rankų ir kiek valandų truko įkūnyti tavo sukurtą dizainą?
Ūla Marija: Patys pirmi pokalbiai su „Muscular Dystrophy UK“ bendruomene įvyko prieš dvejus metus.
Po to planavimo buvo labai daug. Brėžiniai ir detalės turi būti ypatingai tikslūs, kadangi kai statybos prasideda čia, viskas turi būti sustyguota valandų tikslumu kiekvienai dienai. Tiksliai turėjome žinoti, ką po ko daryti, kad viskas pavyktų. Kai čia jau atvažiavome, užtrukome dvi savaites pastatyti sodą. Sunkiai dirbome ilgas valandas. Darbas buvo sunkus ir sekinantis, bet suteikiantis nuostabų atpildo jausmą.
Svarbiausia nuo pat pradžių man buvo sukurti sodą ir reprezentuoti tą bendruomenę. Galvoju, kad gerai ir buvome įvertinti todėl, kad tai man buvo pats svarbiausias dalykas ir niekada nesiekėme medalių. Manau, vertintojai jautė, kad darėme viską iš širdies.
Už interviu dėkojame Živilei Monikai Lazauskienei – tekstą parengė Reda Narmontė pagal jos pokalbį su Ūla Marija.
