Docentė, jau kelis dešimtmečius dirbanti bei dėstanti Aleksandro Stulginskio universitete, pasidalino savo mintimis apie darbą ir karjerą, šeimą, pasikeitusį statusą, gyvenimo iššūkius ir pažintį su vyru.
„Dirbu universitete, Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų institute. Mano sritis – augalų mityba, anksčiau tai vadinosi agrochemija. Taigi, tai yra viskas, kas susiję su trąšomis, dirvožemiu, augalo maitinimųsi. Gilinuosi į tai jau nuo pat mokslų pradžios ir nesiliauju mokytis, kadangi naujovių ir kitų inovacijų netrūksta. Informaciją reikia atnaujinti išties dažnai – žinoti, kas dedasi rinkoje, kokie produktai kuriami, kad galėčiau perduoti studentams“, – pasakoja I.Pranckietienė.
Moteris sako, kad jos sritis yra aktuali kiekvienam, užsiimančiam kokia nors ūkine veikla, todėl negali nustoti mokytis – jai tenka bendrauti su ūkininkais, verslininkais.
„Reikia nuolatos skaityti, tačiau man tai – tikras malonumas. Mes kuriame trąšas, vėliau jas išbandome, darome tyrimus, teikiame rekomendacijas vartotojams. Tokių projektų yra ne vienas, ir tai labai džiugina, vadinasi, mūsų darbas atsiperka, dirbame ir gauname rezultatą“, – mintimis dalinasi I. Pranckietienė.
Prieš miegą – ne romanas, bet naujos žinios
„Mano darbas – tai ne vien studentai. Jeigu tektų bendrauti tik su jais, manau, nepatobulėtum, kadangi studentas ateina dar be žinių, todėl viskas, ką pasakoja dėstytojas, atrodo nauja ir nepatirta. Tačiau kai man tenka bendrauti su įmonėmis, gamyba, kyla daugybė klausimų, o tave tai stumia į priekį, kadangi privalai žinoti daugiau už kitus.
Kartais galvoju, gal apsiribočiau tik darbu universitete, anksčiau grįžčiau namo, bet darbas su įmonėmis priverčia skaityti ir mokytis. Man vienas ūkininkas padovanojo iPadą, ir tai man yra pagalba – vakare ne romaną skaitau, bet nagrinėju tuos klausimus, kuriems man neužteko dienos. Ir tai mane, kaip jaunimas sako, „veža“, nes žinios suteikia pasitikėjimo savimi.
Jau mokykloje aš papildomai mokiausi chemijos ir mano tikslas buvo studijuoti chemiją Vilniaus universitete. Tačiau mano vyresnioji sesuo, su kuria mus sieja itin artimas ryšys, buvo įstojusi į tuometinį Žemės ūkio universitetą, Agronomijos fakultetą. Atvažiavau jos aplankyti ir pradėjau galvoti – kaip aš viena tam Vilniuje mokysiuosi ir gyvensiu? Nusprendžiau ir aš stoti į šį universitetą, nors niekada apie tai negalvojau ir nesvajojau.
Tačiau pats likimas kartais viską sudėlioja – nes mano srityje dabar netrūksta chemijos, ir kartais pamąstau, ką aš būčiau dirbusi, baigusi chemiją Vilniaus universitete. O su sese ir dabar išsaugojome artimą ryšį, nors ji gyvena Zarasų rajone – kartu ėjome į mokyklą, paskui universitetą ir visą laiką būdavome kartu.“
Apie studentus...
„Pirmas kursas studentams yra labai nelengvas – vieni atsipalaidavę, kiti jau pasiruošę mokytis. Mano akimis, visi jauni žmonės, studentai yra tikrai geri. Manau, ir mano pačios vaikai padeda kurti santykius su savo studentais – kiekvienas jų asmenybė, turinti savo nuomonę.
Yra labai gabių studentų, kuo aš džiaugiuosi. Esu įsitikinusi, kad ne kiekvienas, kuris mokosi dešimtukais, sugeba išsikovoti vietą rinkoje. Dažniausiai tie, kurie yra per vidurį, pasiekia daugiau, nes jie mąsto, ką daryti, jeigu neišmoko, o reikia atsiskaityti, laikyti egzaminą. Smegenų darbas duoda prisitaikymą prie aplinkos. Jeigu išmoksti, „iškali“ ir gauni dešimtuką, tai tas ryšys su aplinka yra visai kitoks, yra sunkiau adaptuotis.
Reikia lavinti kritinį mąstymą. Pavyzdžiui, dabar aš savo studentams sakau, kad jie turi ir patys mokėti susirasti informaciją ir mokėti ją panaudoti. Atmintinai galima daug ką išmokti, tačiau, sakyčiau, kad žymiai svarbesnis loginis mąstymas.
Džiaugiuosi, kad ryšys su studentais tampa ilgalaikiu, kad bendraujame net ir po to, kai jie baigia studijas. Liekame draugais, jie aplanko, atvažiuoja. Kartais man jie lyg vaikai, todėl labai malonu, kad tas ryšys nenutrūksta, yra puoselėjamas.“
Pažintis su vyru
Irena su savo vyru Viktoru kartu dirbo ir universitete, tik skirtingose katedrose – Viktoras rūpinosi Sodininkystės ir daržininkystės katedros reikalais. „Dirbome ne visai kartu, tik toje pačioje įstaigoje“, – sako Irena ir paklausta apie tai, kiek metų nugyventa santuokoje, linksmai nutęsia: „O, jeigu pasakysiu, tai visi žinos, kokia sena“, – juokiasi ir prasitaria, kad daug – jau 33 metai kartu.
„Susipažinome universitete. Prisimenu, kad rugpjūčio 30-ąją užėjau į dekanatą, nes norėjau gyventi su sese viename kambaryje. Viktoras taip pat buvo dekanate, ir aš jau tada pagalvojau, kad gražus vaikinas. O paskui draugystė vystėsi labai pamažu. Pažintis tokia, kaip ir visų kitų jaunų žmonių.
Draugauti pradėjome, kai aš buvau trečiajame kurse, o po pusantrų metų įvyko vestuvės. Gal nebūtume taip greitai susituokę, tačiau jis atvažiuodavo pas mane į Zarasų rajoną, o kaime vyravo toks požiūris – arba tuokiesi, arba nesivežiok vaikino. Mano mama buvo ypač griežta tuo klausimu, tačiau mes žinojome, kad norime būti kartu, tad ko laukti?
Ar Viktorui buvo lengva mane užkariauti? Įvairiai tie mūsų santykiai klostėsi (juokiasi). Iš pradžių man gal kliuvo tas jo tiesumas. Viktoras, turintis savo nuomonę, niekada nieko nepasakys už akių. Toks jo būdas iš pradžių gąsdino – tas tiesmukiškumas, nes pati aš galvodavau, kad reikia nutylėti, pasilikti sau, pamąstyti. Vėliau jau to nebijojau, nes supratau, kad tai, ką jis pasako, ir yra tiesa be jokių užuolankų, be kažkokių papildomų apmąstymų.
Viktoras taip pat buvo dekanate, ir aš jau tada pagalvojau, kad gražus vaikinas. O paskui draugystė vystėsi labai pamažu.
Gal iš pradžių kiek ir spyriojausi – Viktoras mane pakalbindavo, pakviesdavo, tačiau lemtingu, matyt, tapo jo kvietimas į vestuves būti pamerge.
Aš tada sakiau sau, kad nevažiuosiu, išsisuksiu, ir vis laukiau, kada jis manęs vėl paklaus, ar važiuosiu. Jis manęs to nebepaklausė, o aš nedrįsau atsisakyti, tad ir nuvažiavome į vestuves kartu.
Sakyčiau, kad tai ir buvo tas lūžis, kada mes pradėjome rimtai draugauti. Ir dabar galvoju, kad tas tiesmukiškas būdas yra daug geriau nei kokios apkalbos, be to, ši savybė pliusas ne tik asmeniniuose, bet ir darbiniuose santykiuose“, – sako I.Pranckietienė.
Laukia trečio anūko
„Šeima man yra lyg kertinis akmuo, labai svarbi. Kai vaikai (sūnus Vaidotas ir dukros – Viktorija ir Monika. – Aut.) augo, davėme jiems pakankamai laisvės, tačiau nepamiršome ir kontrolės. Jiems buvo leista tikrai daug, tačiau, manau, ta laisvė suteikė pliusų, kadangi neatbaidė nuo mūsų, leido išsakyti savo jausmus, pasitarti.
Iš pradžių vaikai lyg norėjo išeiti, gyventi toliau nuo mūsų, bet dabar jie visi sugrįžta atgal – sūnus gyvena visai šalia, o dukros irgi statosi namus, bus nutolusios vos per kelis šimtus metrų. Dažnai galime išgirsti, jog negerai taip arti gyventi vienas kito, neva susipyksime, tačiau mes gyvenime nesame susipykę ir tikrai vienas kitam netrukdome.
Anyta su marčia irgi apibūdinamos kaip nesutariančios, tačiau mes su sūnaus žmona Gintare nė karto nesusipykome, – tęsia moteris. – O ir patogu visai šalia gyventi: aš galiu ir valgyti padaryti, ir mažyliais padėti pasirūpinti – juk savo tris užauginau.
Turime du anūkus, o šiuo metu laukiame trečio – neseniai ištekėjusi Monika vasarą turėtų tapti mama. Labai smagu, kad galiu vos ne kasdien matyti savo mylimus vaikus, ir manau, kad jeigu jų paklaustumėte, jie atsakytų taip pat. Be to, bendraujame ne tik su vaikais, bet ir su jų draugais, kurie yra visada laukiami.“
Apie šeimynines tradicijas
„Kiekvieną šeštadienį arba sekmadienį aš gaminu pietus, ir stengiamės visi susirinkti pabūti kartu. Vasaros vakarais visa šeimyna dažnai susibėgame prie tvenkinio – tradicijos, kaip matote, tokios kaip ir daugelio kitų. Tik didelis pliusas ir džiaugsmas, kad esame vienas šalia kito.
Labai smagu, kad galiu vos ne kasdien matyti savo mylimus vaikus ir manau, kad jeigu jų paklaustumėte, jie atsakytų taip pat.
Su vaikais mus sieja tikrai glaudus ryšys – pavyzdžiui, su dukromis Viktorija ir Monika mes susiskambiname kasdien bent tris keturis kartus.
Einame kartu į parduotuves, padedame viena kitai apsispręsti, ką pirkti. Dažnai Viktorija man sako – tu išsirink, bet be manęs nepirk, be to, ir pasitikiu dukros skoniu – ji turi stiliaus pojūtį (šypsosi).
Viktoras – griežtas tėtis, tačiau teisingas ir geras, manau, vaikai dabar tai labai vertina. Jo pozicija buvo tokia, kad vaikai dirbtų, netinginiautų“, – teigia moteris.
Paklausta apie laisvalaikį, mėgstamus užsiėmimus, Irena pasakoja, kad jų namus supa ištisas hektaras vejos su įvairiais augalais ir vaismedžiais.
„Nors to nepavadins sportu, tačiau kai reikia nupjauti žolę, tikrai yra ką veikti (šypsosi). Man tvarka namuose ir aplinkoje vienas iš tų dalykų, kurie yra svarbūs. Tarkime, aš negalėčiau sėdėti terasoje, jeigu aplinka būtų nesutvarkyta. Iš kitos pusės, labai džiaugiuosi, kad tenka daug laiko praleisti lauke. Gal tai ir ne sportas, tačiau judėjimas – kaip bebūtų.
Visada malonu ir knygą paskaityti, žurnalą pavartyti. Mėgstame keliauti, tačiau dažniau renkamės ne poilsines, bet pažintines keliones. Tada visas tokių išvykų planavimas atitenka man į rankas – mėgstame planuoti ir maršrutus rinktis patys. Tačiau dabar dėl vyro darbų, manau, teks kuriam laikui keliones atidėti.
Gėlių neauginu ir sakiau, kol į pensiją neišeisiu, tol neauginsiu. Daugiausia pas mus auga lapuočiai, spygliuočiai, didelis vaismedžių (turbūt 150) sodas. Aišku, mano priežiūra minimali, labiausiai jais rūpinasi Viktoras. Anksčiau jis ir studentus vesdavosi į šį sodą. Turiu dar ir šiltnamį – išties smagu vasarą mėgautis savo užsiaugintais vaisiais, žalumynais ir daržovėmis.“
Apie žurnalistus, kritiką ir pasikeitusį statusą
„Kai vyras tapo Seimo pirmininku, sulaukėme nemažai dėmesio. Daugelis kalbėjo, kad verčiau stengtis kuo mažiau bendrauti su žurnalistais, tačiau jau tada Viktoras sakė, jog nėra ko slėpti. Aišku, iš pradžių buvo nelengva, buvo to šoko, tačiau viską permąsčiusi supranti, kad toks žurnalistų darbas. O man, kad ir ką bekalbėtų kiti, kad ir kaip aptarinėtų, mano vyras nepasikeis – juk aš jį pažįstu jau daugelį metų.
Džiaugiuosi, kad kritika mano vyro netrikdo, gal ji labiau paveikė mane, tačiau, kaip ir sakiau, reikia su tuo susitaikyti. Kaip Viktoras sako, bet kokia konstruktyvi kritika – tai nauda, nes tu gali pasitempti, mokytis ir tobulėti. Aišku, viena, kai kritika yra orumo žeminimas, o visai kas kita tokia, iš kurios tu gauni naudos. Sakyčiau, kad reikia kritikuoti darbus, o ne patį žmogų.
Man, kad ir ką bekalbėtų kiti, kad ir kaip aptarinėtų, mano vyras nepasikeis – juk aš jį pažįstu jau daugelį metų.
Kai vyras nusprendė eiti į politiką, aš nežinojau, koks galutinis rezultatas laukia. Tam neprieštaravau ir pernelyg nesureikšminau. Jis mėgsta bendrauti, būdamas dekanu apvažiavo visą Lietuvą, sakydavo, kad tai juk reklama ir universitetui. Aš pati žinau, kad negalėčiau būti politike (juokiasi).
Ar mano gyvenime kas nors pasikeitė? Tai, kas susiję su mano darbu, kolegomis, draugais, namais, galėčiau pasakyti, kad išliko taip pat. Bet dabar tenka būti vienai penkias dienas per savaitę, kadangi Viktoras Vilniuje, taip pat kur kas dažniau išeiti į viešumą kartu su vyru, aplankyti įvairius renginius. Aišku, reikia susitaikyti ir su tam tikrais jo gyvenimo pokyčiais, pavyzdžiui, apsauga, o tai kažkiek trikdo. Iš kitos pusės, jeigu kalbėtume apie dėmesį, manęs nelabai kas pažįsta, dėl to aš džiaugiuosi“, – šypteli pašnekovė.
Paklausta, ar neplanuoja persikelti iš Ringaudų (Kauno raj.) į Vilnių, Irena tikina, kad čia ir jos namai, ir darbas, todėl tokių minčių neturinti. Pabrėžia, kad kitos šeimos gyvena dar sunkiau, jas skiria didesnis atstumas ir sudėtingesnės gyvenimo aplinkybės.
Apie vyrą ir vertybes
„Žinau, kad Viktoras siekia savo tikslų ir nepasiduoda. Manau, kuo toliau, tuo jam bus lengviau, be to, jis patenkintas tuo, ką daro. Mūsų vaikai taip pat džiaugiasi – visi jauni žmonės iššūkius laiko ta varančiąja jėga, kuri stumia į priekį.
Aš turbūt kiekvienai moteriai linkėčiau tokio vyro. Jeigu tau kažkas yra blogai, jis niekada nepasitrauks į šoną, neatsuks nugaros, nebus pasyvus, jis visomis išgalėmis padės ir parems. Tas patikimumas ir tvirtumas, nebijojimas kovoti – tai reikalingiausios šeimoje savybės, kurios suteikia visišką pasitikėjimą“, – tvirtina I.Pranckietienė.
