Kaip mūsų sprendimus veikia įpročiai
Pasak lektorės, įpročiai gali būti įvairūs – geri ar blogi, kompleksiški ar paprasti, tačiau svarbiausia, kad mums reikalingas kiekvienas įprotis, net ir blogas, nes jis tenkina vieną ar kitą poreikį, t. y. mums tarsi naudingas. Įpročiai mūsų gyvenime užima labai daug vietos. Moksliniai tyrimai rodo, kad net 45 proc. mūsų elgesio per dieną sudaro įpročiai, t. y. tam tikri išmokti elgesio modeliai, rutinos. Automatiškai mes atliekame net 88 proc. rytinių ritualų ir iki 54 proc. darbo užduočių.
„Dažnai sakoma, kad, norint suformuoti naują įprotį, tam tikrą elgesį reikia kartoti 21 dieną. Tai mitas. Iš tiesų tyrimai rodo, kad kartoti jį reikia nuo 18 dienų iki 5 savaičių (priklausomai nuo įpročio kompleksiškumo, o taip pat kokiu reguliarumu, nuoseklumu ir kokiame kontekste elgesys yra kartojamas). Kuo stipresnės ankstesnės neuronų jungtys, reprezentuojančios tam tikrą jau suformuotą elgesį, tuo sunkiau jį pakeisti. Pavyzdžiui, kuo mes vyresni, yra tikimybė, kad kažkokį elgesį mes kartojame jau daug kartų, todėl gali būti sunkiau jį „nulaužti“, – teigė D.Bagdžiūnaitė.
Įpročiai yra be galo galingi. Tai susiję ir su jų formavimosi mechanizmu. Kai mokomės kokio nors naujo elgesio, pirmiausia mūsų smegenys įvertina, kiek jis mums naudingas. Kai mes jį kartojame daug kartų, išmokus tą elgesio modelį, neuroniniai tinklai susiformuoja giliosiose smegenyse, todėl mūsų kaktinė skiltis, elgesiui tapus automatiniu, nebėra aktyvuojama.
Būtent todėl sunku suvaldyti savo elgesį, pavyzdžiui, priklausomam žmogui, kai jis pamato priklausomybę sužadinantį dirgiklį (alkoholis, cigaretės ir pan.): automatiškai aktyvuojasi elgesio modelis siekti norimo atlygio, šį elgesį sunku suvaldyti.
Koks yra įpročio ciklas?
Įprotį sudaro trys esminiai elementai dirgiklis, elgesys ir atlygis. Pirmiausiai turi būti dirgiklis. Pastarasis sužadina elgesį, kuris gali būti fizinis, emocinis arba protinis. Ir galiausiai tas elgesys apdovanojamas atlygiu. Tam, kad susiformuotų tam tikras įprotis, veiksmą prie tų dirgiklių reikia kartoti pakankamai kartų ir gauti už tai atlygį.
„Nagrinėdama šiuos tris elementas, pasinaudosiu feisbuko pavyzdžiu, kadangi praktiškai visi mes turime išmaniuosius telefonus ir turbūt neretai save pagauname, kad jau esame feisbuke. Kaip tai nutinka? Mūsų elgesiui sužadinti reikia dirgiklio, kuris gali būti vidinis arba išorinis. Svarbiausi yra vidiniai dirgikliai – mūsų emocijos, prisiminimai. Pavyzdžiui, tam, kad aš atsirasčiau feisbuke, man turi iškilti toks poreikis: kiti mano draugai jau yra feisbuke ir aš noriu nesijausti vieniša.
Antras svarbus įpročio elementas – elgesys, kurį sukelia tam tikras dirgiklis. Tačiau joks elgesys bus neįmanomas, jei nebus galimybės atlikti veiksmą. Feisbuko atveju, kad būtų padidintos galimybės juo naudotis, sukurta aplikacija, kurią aš galiu atsidaryti tiesiog išmaniajame telefone, man net nereikia kompiuterio. Be to, maksimaliai supaprastintas aplikacijos naudojimas – man užtenka užsiregistruoti vieną kartą ir bet kada galiu įeiti į savo paskyrą. O kad norėtųsi elgesį kartoti, turi būti motyvacija.
Kaip ji kuriama feisbuke? Jeigu aš komentuoju tam tikrame forume, gaunu įvertinimą, kad esu viena aktyviausių dalyvių, o tai suteikia pasitenkinimo šia veikla. Kitas pavyzdys – mano feisbuko draugai gali sureaguoti mygtuku „patinka“ į tam tikras mano nuotraukas, dalyvavimą konkurse ar renginyje. Tokiu būdu aš tenkinu socialinio priėmimo poreikį“, – pasakojo lektorė.
Trečias įpročio elementas – atlygis. Neuromokslas išskiria du atlygių tipus – pirminius, t. y. fiziologinius, besiremiančius pagrindiniais mūsų poreikiais, ir antrinius – tai, ko mes išmokstame.
Atlygis: asmeninis, genties ir medžiotojo
Pasak mokslininkų Niro Eyalo ir Ryano Hooverio, psichologinis atlygis gali būti skirstomas į asmeninį, genties ir medžiotojo. Asmeninį atlygį patiriame, kai įveikiame kliūtis, iššūkius, pasiekiame tikslus. D.Bagdžiūnaitės teigimu, šis atlygis skatina augimą, naujovių poreikį, plečia jutiminį išgyvenimą. Ir būtent todėl mes kuriame asmeninius tikslus, sudarome jų sąrašus, mėgstame išbraukti jau įvykdytus darbus ir pan.
Ne mažiau mums svarbus ir vadinamasis genties atlygis. Jis susijęs su veidrodiniais neuronais, kurių dėka mes mokomės ir plečiame savo patirtis vien stebėdami, bei mūsų empatijos gebėjimais. Ankstesniais evoliucijos laikais iš genties ištremtas žmogus tiesiog pražūtų. Mes turime poreikį priklausyti grupei, turėti bendrystės jausmą. „Neuromokslų tyrimai rodo, kad socialinė baimė, pavyzdžiui, viešasis kalbėjimas, yra viena stipriausių baimių. Ji sužadina smegenyse skausmo centrus“, – teigė mokslininkė.
Trečiasis atlygio tipas, medžiotojo, susijęs su apsirūpinimu maistu, informacijos, dėmesio ir pažinimo poreikiais.
„Feisbuke galima matyti, kiek žinučių gavau ir į kelias dar neatsakiau, kiek renginių dar laukia. Tai tenkina mano asmeninį poreikį. Kai mano nuotrauka ar įrašas sulaukia komentarų ir ženkliukų „patinka“, aš patiriu genties atlygį, patenkinamas mano socialinis poreikis. Naršyti feisbuke, ieškodama informacijos, aš galiu neribotai – taip tenkinamas medžiojimo poreikis“, – aiškino lektorė.
Neurorinkodaros, neurotechnologijų panaudojimo, vartotojų sprendimų priėmimo, neurolyderystės temas savo mokymuose gvildenanti D.Bagdžiūnaitė apibendrindama pabrėžė, kad, norint atsikratyti nenorimo įpročio ir sukurti naują, svarbu pradėti nuo mažų žingsnelių, nebūtina iš karto versti kalnų.
Jeigu įmanoma, verta pašalinti dirgiklį, kuris sukelia automatinį elgesį. Tam tikrais atvejais žmonės šiuo tikslu netgi pakeičia gyvenamąją vietą. Tai padeda lengviau pakeisti mąstymą ir elgesį. Taip pat svarbu atsekti, kokį poreikį tenkina įprotis, ir ieškoti pozityvių jo tenkinimo būdų. Pavyzdžiui, jeigu rūkome tenkindami savo socialinį poreikį, t. y. rūkydami mes pabendraujame, tą patį poreikį galima patenkinti pasikvietus draugus vakarienės arba apsilankius įdomiame renginyje.
Geroji žinia, kad mūsų smegenys yra plastiškos. Ir kuo daugiau mes mokomės naujų dalykų, keičiame savo elgesį, tuo sėkmingiau jos sugeba perkurti senus mąstymo modelius ir rasti naujus sprendimus.
