Tuo įsitikinę asociacijos „Kūrybinės jungtys“ kūrėjai, jau keletą metų Lietuvos mokyklose skatinantys įtraukų mokymąsi ir tyrinėjimu pagrįstas integruotas pamokas.
Šiuo metu moksleiviams ir mokytojams mėgaujantis vasaros atostogų malonumais, kūrybinių sričių atstovai papasakojo, kuo pamokos už klasės ribų praturtina mokymąsi ir įtraukia tiek moksleivius, tiek mokytojus.
Braziliško kovos meno klube – tyrinėjimas apie K. Donelaičio „Metus“
Praėjusiais mokslo metais Vilniaus Žemynos gimnazijoje užsiėmimus vedęs chemijos mokslų daktaras Povilas Šimonis kartu su mokytojais įkvėpimo ieškojo MO muziejuje, Vilniaus universiteto teatro salėje ir netgi braziliško kovos meno capoeiros klube.
„Siekiau išvesti mokytojus iš komforto zonos, kad jie ir patys mokytųsi, eksperimentuotų ir taip atrastų naujų mokymosi metodų. Be to, norėjosi mokytojams parodyti, kad jie ne visada yra teisūs, o su mokiniais gali būti lygiaverčiai pašnekovai“, – sako P. Šimonis, kartu su kitais kūrėjais dalyvaujantis mokinių ir mokytojų kūrybingumą, kritinį mąstymą ir kitas svarbiausias kompetencijas ugdančioje programoje ,,Tyrinėjimo menas“.
Pasak kūrėjo, pirminė mokytojų reakcija buvo tyli, jie jautėsi nepatogiai, bet po sesijų visi išeidavo susimąstę ir laimingi. „Pamažu mokytojai pradėjo suprasti, kad jiems neįprastos erdvės, keistos užduotys skatina būti kūrybingesniems. Pavyzdžiui, capoeiros klube padainavome brazilišką dainą, tada – pajudėjome, o vėliau, jungdami lietuvių literatūrą ir šokio meną, siekėme sukurti pamoką, nagrinėjančią K. Donelaičio kūrinį „Metai“, – prisimena P. Šimonis, siekęs mokytojams parodyti naujas ugdymo galimybes ir paskatinti vieni kitiems perduoti geriausias asmenines mokymo patirtis.
Pastebėjo, kad vaikų smalsumą žadina daiktai
„Kūrybinių jungčių“ kurianti praktikė, dizainerė Rūta Danytė pastebi, kad, pakeitus erdvę, kasdienis pasaulis atsiveria kitomis spalvomis, o atsiradus skirtingiems požiūriams, formuojasi kritinis mąstymas.
„Kai judu erdvėje, vaikštau, man gimsta idėjos. Kai sėdžiu prie kompiuterio, tuomet galiu atlikti technines užduotis, bet laisvas mąstymas ir idėjų generavimas natūralesnis, kai kūnas juda erdvėje. Manau, kad dabartinėje ugdymo sistemoje yra per mažai judesio, netgi pertraukų metu“, – teigia sostinės Senvagės gimnazijoje sesijas vedusi R.Danytė.
Dizainerės teigimu, netradicinės pamokos motyvuoja mokytis, smalsiai tyrinėti. „Jeigu visą laiką einu tuo pačiu keliu į mokyklą – nebeįdomu. Tačiau kasdienėje rutinoje įvykus nedideliam pokyčiui, atsiranda daugiau smalsumo, pasikeičia energija, kuri svarbi tiek mokiniams, tiek mokytojams. Pokyčiu gali tapti daiktų kaip priemonių naudojimas pamokų metu, siejant juos su dėstomu dalyku, ar netgi klasės suolų perstumdymas“, – pasakoja kūrėja.
R.Danytė pastebi, kad pamokų metu mokytojai skiria daug dėmesio vienam svarbiausių XXI a. gebėjimų – bendradarbiavimui ugdyti. Tik mokytojams svarbu nepamiršti su vaikais aptarti bendradarbiavimo naudą – juk visi gali individualiai atlikti užduotį, bet daug vertingesnis rezultatas, kai jo siekiama komandoje.
„Siūlyčiau mokytojams leisti mokiniams patirti bendradarbiavimą daugybę kartų ir įvairiais būdais. Juk grupėje pamatome, kokie esame skirtingi, bet įvairovė ir yra kūrybiškumo pradžia. Vieni vaikai išsako nuomonę greičiau, kiti – lėčiau, gali nupiešti ar užrašyti ant lapelio, kai kuriems sunku netgi suformuluoti nuomonę, bet jie dalyvauja procese.
Kiekvienas vaikas yra unikalus, tik reikia surasti būdų kaip jį atrakinti.
Kiekvienas vaikas yra unikalus, tik reikia surasti būdų kaip jį atrakinti. O po komandinio darbo mokiniai tegu aptaria, ką jie pastebėjo apie mokymąsi komandoje. Nuolat kartojant bendradarbiavimo būdus, atsiras ir pastebėjimų tiek apie save, tiek apie klasiokus, tiek ir apie pačio bendradarbiavimo naudą patiems mokiniams“, – sako R.Danytė.
Su penktokais dirbusi dizainerė pastebėjo, kad vaikų smalsumą žadina daiktai. „Su mokytojomis įgyvendinome projektą apie išradimų fabriką ir žemės gelbėtojus, kur senus daiktus ir net šiukšles naudojome kaip mokymosi priemonę. Vaikus iš karto sudomino daiktai, jie klausinėjo, kam vienas ar kitas daiktas skirtas, ką su juo daryti, iš kokių medžiagų gamintas, kur jos bus panaudotos, kokie žmonės jį gamina. Žvelgiant į vieną daiktą kyla daugybė klausimų, kurie skatina sužinoti, domėtis, ieškoti informacijos. Daiktų įtraukimo metodas gali būti naudojamas tiek klasėje, tiek už jos ribų“, – neabejoja R.Danytė.
Pamokos už klasės ribų – sąmoningai pasirinktas iššūkių kelias
Tradicinio formato pamokos sistemiškai slopina kūrybiškumą bei prigimtinį žmogaus smalsumą tyrinėti. Tai galima pastebėti net ir pradinėse klasėse. Tokią įžvalgą pateikia edukacinių programų kūrėja Inga Norkūnienė.
„Siekiant ugdyti svarbias XXI amžiaus kompetencijas, mokytojams reikia gebėti jas identifikuoti, o esminis augimas vyksta tuomet, kai vyksta nuolatinė savirefleksija ir skiriamas dėmesys asmeniniam tobulėjimui. Dar labai svarbu nepamesti kontakto su supančiu pasauliu, nes dažnai mokymosi mokykloje prasmė pradingsta nesuradus jokių sąlyčio taškų su besimokančiais“, – pastebėjimais dalijasi Klaipėdos mokyklose užsiėmimus vedusi I.Norkūnienė.
Ji atkreipia dėmesį, kad mokymasis iš bendruomenių, per patyrimus, plečiant erdves yra mini simuliaciniai prototipai, kurių metu mokomieji dalykai, įgūdžiai ir kompetencijos yra natūraliai integruojami į ugdymosi procesus.
„Pamokos ne mokykloje yra sąmoningai pasirinktas iššūkių kelias, kuriuo einant mokosi tiek moksleiviai, tiek mokytojai, tiek mokyklos administracija, tiek priimančių įstaigų, bendruomenių atstovai. Organizuojami ugdymo procesai įvairiose erdvėse praplečia ir pagilina moksleivių žinių įsisavinimą per įvairias sensorines patirtis bei asociacijas“, – teigia edukacinių programų kūrėja.
Patarimas mokytojams: jūsų pomėgiai gali paskatinti vaikus mokytis
„Tyrinėjimo programoje“ dalyvaujantys kūrėjai vienbalsiai sutaria, kad, ieškant kūrybiškesnių mokymosi formų ir metodų, reikia pradėti stebėti ir nagrinėti save. Pasak chemijos mokslų daktaro P. Šimonio, į klasę mokytojas gali atsinešti savo pomėgius ar nemėgstamus dalykus.
Kūrėjai vienbalsiai sutaria, kad, ieškant kūrybiškesnių mokymosi formų ir metodų, reikia pradėti stebėti ir nagrinėti save.
„Rekomenduočiau mokytojui pamokų turinį pritaikyti per savo asmeninę perspektyvą, papasakoti pačiam mokytojui įdomius pamokos akcentus. Taip kur kas lengviau vystysis diskusija, mokomas dalykas taps asmeniškesnis. Pavyzdžiui, gal lietuvių kalbos mokytojui patinka fotografija ir jis šį pomėgį gali pritaikyti pamokų metu“, – pavyzdį pateikia „Kūrybinių jungčių“ kūrėjas.
Jam pritaria ir R.Danytė. Pasak jos, kiekvienas turime pomėgių, mėgstamos veiklos, galbūt matematikos mokytoja rašo eilėraščius, o gal kolekcionuoja kaktusus ir tai gali atsispindėti dėstomo dalyko užduotyse.
„Kasdienė savo minčių stebėsena ir laikas sau, manau, yra svarbiausi žingsniai savojo kūrybiškumo beieškant. Kad ir einant į darbą savęs paklausti – apie ką aš galvoju ar norėčiau sužinoti? Per dieną savirefleksija – ką šiandien pastebėjau ar sužinojau apie save ar mokinius. Laikas sau yra esminis, siekiant surasti savąjį ryšį su kūrybiškumu“, – neabejoja R.Danytė.
Edukacinių programų kūrėja I.Norkūnienė, pirmiausia, mokytojams pataria permąstyti savo turimas kompetencijas, pasitikrinti, kokiame jos sąmoningumo lygmenyje. Tuomet skirti laiko joms gilinti, ugdyti bei tobulinti: „Vėliau reikėtų paieškoti savo kolegų, kuriems aktualus tas pats tikslas, ir kartu bendradarbiaujant pradėti organizuoti nuoseklų mokomųjų dalykų integracinį procesą. Vėliau būtų galima pradėti tyrinėti socialinę aplinką, ypač kultūros organizacijas, ir pradėti kurti ilgalaikius ryšius mokymuisi netradicinėse erdvėse.“
