Antra grupė: nepatinka, tai ką turi, bet nežino, ko norėti
Kita istorija – apie trenerės klientę Ingą. Kai ji atėjo ieškoti pagalbos, buvo vaiko auginimo atostogose ir visiškai sutrikusi, jos pasitikėjimas savimi artėjo prie nulio. Pasirodė, didžiausią nerimą jai kėlė mintis, kad artėja laikas grįžti į darbą, į kurį ji nenorėjo grįžti, o ką dar galėtų daryti, absoliučiai neįsivaizdavo.
„Kai paklausiau, ką ji galėtų dirbti, ilgai negalvodama paminėjo galinti dirbti administratore, nes moka naudotis kompiuteriu, mėgsta bendrauti su žmonėmis. Kai paprašiau nupasakoti, kaip ji įsivaizduoja savo darbo dieną, jos entuziazmas dingo, ji suprato, kad nenori būti administratore.
Kartą, sportuodama savo klube, ji išdrįso pasisiūlyti savo treneriui būti jo asistente. Žinant jos didžiulį nepasitikėjimą savimi, tai prilygo žygdarbiui.
Tada gimė idėja įkurti drabužių parduotuvę. Kodėl gi ne? Iš pradžių ji pasakojo užsidegusi – tai bus nedidukė parduotuvė senamiestyje, prekiaus tik išskirtiniais drabužiais, ji pati bus parduotuvėje, nes jai patiks bendrauti su klientėmis. Tačiau kai dingtelėjo mintis, kad jai reikės dirbti septynias dienas per savaitę nuo ryto iki vėlaus vakaro, suprato, kad šis darbas – ne jai: juk ji turi šeimą, mažą vaiką. Ir jos fantazija išsisėmė.
Taip pat skaitykite: 7 taisyklės, padėsiančios bendrauti su erzinančiais žmonėmis
Tuomet paklausiau – o ką ji labiausiai mėgsta veikti. Iškart jos akys sužibo – sportuoti. Ir pakibo ilga pauzė... Aš laukiau, kol ji neišlaikys. „Argi galėčiau pragyventi iš sporto?“ Aš toliau tylėjau.
Koks šio pokalbio rezultatas? Kartą, sportuodama savo klube, ji išdrįso pasisiūlyti savo treneriui būti jo asistente. Žinant jos didžiulį nepasitikėjimą savimi, tai prilygo žygdarbiui. Įdomiausia, kad treneris su malonumu sutiko. Ji kelis mėnesius dirbo jo asistente, greitai pati tapo trenere, su bendramintėmis įkūrė savo verslą ir dabar veda treniruotes. Moteris iš savo aistros pasidarė verslą ir per nepilnus metus tiesiog pražydo“, – pasakojo trenerė.
Pasak A. Zinkevičiūtės, ši istorija iliustruoja antrąją moterų grupę. Tai moterys, kurios visiškai nežino, ko nori, bet ilgainiui gali tai atrasti.
Trečia grupė: nežino, kaip pasiekti tai, ko nori
Trečia istorija apie Mariją, kuri gyvena Amsterdame. Ji dirbo dviejuose darbuose – bare ir viešbutyje, bendravo su daug skirtingų žmonių, kalbėjo įvairiomis kalbomis, bet tai jos nedžiugino. Ji labai gerai žinojo, ko nori, – būti fotografe, bet netikėjo galinti iš fotografijos pragyventi. Kas norės jos, neturinčios patirties, kai Amsterdame tiek daug puikių fotografų? Iš tiesų patirties ji turėjo. Buvo baigusi fotografijos specialybę ir pridariusi krūvas nuotraukų, ji buvo pamišusi dėl fotografijos.
Pasak A. Zinkevičiūtės, didžiausia kliūtis, neleidžianti mums keisti savo gyvenimą, kuris mūsų netenkina, yra baimė.
„Marija iš tiesų negalėjo mesti darbo, kad galėtų išgyventi, todėl dirbdama užsirašė į fotografijos praktiką, kurioje po truputį ėmė gauti užsakymus. Iš pradžių fotografavo vestuvėse. Tai jai ne pernelyg patiko. Vėliau ją atrado įmonės, kurios prašė fotografuoti jų produktus. Tai jai taip pat nebuvo labai įdomu, bet galiausiai ji atrado, kad labiausiai jai patinka fotografuoti žmones. Ji nusprendė dalyvauti projekte, kuris kvietė per fotografiją atskleisti skirtingus žmogaus identitetus.
Marijai gimė unikali idėja – fotografuoti žmones, kurie turi skirtingų spalvų akis. Facebook‘e ji paskelbė, kad ieško tokių žmonių, daugiausia jų atsišaukė iš Lietuvos, todėl ji už savo pinigus skraidė į Lietuvą ir fotografavo. Taip gimė projektas „Laumių vaikai“, kuris sulaukė tarptautinio pripažinimo, Marija jau rengia savo fotografijų knygą. Ji priklauso trečiai grupei moterų – kurios žino, ko nori, bet nežino, kaip tai pasiekti.
