„Šis šuo užauga tikrai labai didelis, gal dėl to mūsų šalyje ši veislė nėra tokia dažna. Tačiau šios veislės šunys puikiausiai gali augti tiek bute, tiek name, kadangi yra ramūs, santūrus ir gerai išauklėti.
Buvau nusivedęs savąjį augintinį ir į darbą, kur savo elgesiu jis nustebino visus kolegas, nors pagal amžių yra dar tik vaikas. Jie stebėjosi, kodėl jis niekur nelaksto, neloja, ramiai sėdi? Aš tik atsakiau, kad jam juk nėra reikalo loti“, – juokiasi Sergejus.
Sugrįžę vaikystės prisiminimai
Pilnas vokiečių dogo vardas – Eisenberg, o Sergejus iš šio žodžio raidžių sudėliojo vardą Ezra.
„Daugeliui reikia paaiškinti, kad Ezra nėra moterišku vardu pavadintas patinas. Kaip pavyzdį pateikiu Akelos vardą, kuris visiems puikiai pažįstamas iš filmuko „Mauglis“. Šuo gali turėti bet kokį vardą ir nereikia prisirišti prie giminės“, – mano Sergejus.
Paklaustas, kodėl pasirinko vokiečių dogą, mokytojas sako, kad labai seniai, dar vaikystėje jis laikė šios veislės šunį šeimoje ir būtent prisiminimai jį paskatino vėl pasirinkti šią veislę. Dar labiau norą sustiprino ir netikėtas atsitiktinumas vandenlenčių parke.
„Esu laikęs įvairių veislių šunis, o pastarasis mano augintinis buvo anglų buldogas, su kuriuo mus dažnai buvo galima išvysti Kauno senamiestyje. Po jo netekties norėjau tokio šuns, kuris būtų visiška priešingybė ir man netektų jų lyginti.
Atsitiktinai vandenlenčių parke, sėdėdamas prie vandens telkinio, pamačiau šunį, su kuriuo žaidė viena mergaitė. Pradėjome diskutuoti su drauge apie šią veislę ir, žinote, veislė yra lyg meilė iš pirmo žvilgsnio – arba įsimyli, arba ne.
Grįžo vaikystės prisiminimai, pradėjau galvoti apie mūsų mylimą šunį, o noras turėti augintinį buvo labai stiprus. Mano namuose visada buvo gyvūnų – tai katės, šunys, o namų centre dar ir didelis akvariumas. Tokiam miesto žmogui kaip aš norisi turėti daugiau gamtos aplink save, be to, aš tikrai labai myliu gyvūnus“, – pasakoja Sergejus.
Iš mažo leliuko – į ruonį
Šiuo metu Ezrai yra keturi mėnesi.
„Nuo to laiko, kai Ezrą pamačiau pirmą kartą, jis labai paaugo. Juokauju, kad iš mažo leliuko užaugo į tikrą ruonį. Šiuo metu jis sveria 37 kg, tačiau ateityje gali sverti ir 80 kg, pasiekti 80 cm ūgį.
Sulaukiame tikrai daug dėmesio gatvėje, daugelis klausia, kokia tai veislė – jį dažnai painioja su veimaraneriu, o kiti, kas laikė vokiečių dogą, prisimena savo augintinį, pasidalina savo patirtimi ar prisiminimais“, – sako Sergejus.
Jis priduria, kad tai labai paklusnus šuo, santūrus, inteligentiškos išvaizdos, lyg koks advokatas. Ezra smalsus, turi gerą klausą ir mėgsta žaisti.
„Kadangi augo kaime, jam iš pradžių buvo keistas miesto šurmulys, įvairūs garsai. Jį gąsdino ūžiantis kavos aparatas, monetų barškėjimas dedant jas į lėkštutę – dėl to net bėgdavo slėptis po stalu. Tačiau jis labai greitai socializavosi ir šiandien yra tikras miestietis“, – pasakoja S.Kozlovas.
Ezra neseniai dalyvavo ir parodoje, kur ne tik puikiai pasirodė, bet ir puikiai jautėsi bendraudamas tiek su kitais augintiniais, tiek su vaikais. Jį galima drąsiai paglostyti nebijant jo dydžio.
„Ezra dar nėra pasiekęs suaugusio šuns dydžio, todėl man net sunku patikėti, kad jis bus toks didelis, kokius šios veislės šunis mačiau parodoje“, – pasakojo Sergejus.
Šmaikštuolis sodininkas Ezra
Ezrai labai patinka būti lauke, o ir namie yra du dideli balkonai, tad jis mėgsta ten karaliauti.
„Mano augintinis mėgsta padirbėti sodininku, atnešti išrautų gėlių su žemėmis. Miega ilgai ir ramiai, atrodo, kad nėra šuns namie. Tačiau tik prabunda ir pradeda dūkti. Jis kaip mažas vaikas, turi daug žaislų, tačiau vis tiek labiausiai jam patinka kokia netyčia pasimetusi kojinė.
Šilti daiktai jam labiausiai patinka, ypač mano rankšluostis, kurį jis nutempia nuo gyvatuko – manau, kad tai jam padeda ištverti išsiskyrimo ilgesį, kai išeinu į darbą.
Labai dažnai man atneša rankšluosčius, kilimėlius iš vonios – tai yra geriausi žaislai. Naminiai šilti daiktai jam labiausiai patinka, ypač mano rankšluostis, kurį jis nutempia nuo gyvatuko – manau, kad tai jam padeda ištverti išsiskyrimo ilgesį, kai išeinu į darbą“, – sako pašnekovas.
Sergejaus namuose auga ir dar vienas šuo – jau senutė jorkšyro terjerė, kuriai 13 metų. Iš pradžių senbuvė nenorėjo priimti naujojo augintinio, tačiau po kurio laiko atlyžo.
„Kartais jau pamatau, kad jie lyg bando draugauti, guli šalia vienas kito, o kartais senutė jį išprašo iš jo paties guolio. Konkurencija jaučiasi, bet tikiu, kad jie pasišneka net tik per Kūčias. Jeigu galėtų prabilti, manau, daug įdomių dalykų pasakytų“, – juokiasi Sergejus.
Ateityje Sergejus ruošiasi Ezra vesti į dresūros mokyklą, nes kol kas jis kaip vaikas, nori dūkti, žaisti, komandų dar nemoka. „Tikiu, kad pamatęs kitus šunis, jis noriai pasiduos dresūrai ir socializacijai“, – sako S.Kozlovas.
Sporto klubas ant letenų
Kaip šis šuo pakeitė vyro gyvenimą? „Na, malonių rūpesčių tikrai daugiau. Teko ir guolio ieškoti, kuris būtų tinkamas pagal dydį, ir tvarkos reikia daugiau.
Ezra mėgsta gulėti ant sofos, kurios užtiesalus tenka dažnai keisti (juokiasi). Stengiuosi palikti jam kuo daugiau erdvės laisvei, žaidimams, užkirsti kelią nuoboduliui. Aišku, batai visi suslėpti, tad laiku nepatraukus nuo akių, iš jų nieko nelieka.
Aš šios veislės augintinio norėjau ir iš savanaudiškų paskatų – tikėjausi kuo daugiau judėti, vaikščioti. Kadangi daug važinėju dviračiu, tikiuosi jam paaugus sportuoti kartu. Juk judėti sveika, tad esu tikras, kad įveiksime ilgas distancijas.
Žmonės dažnai atideda ėjimą į sporto klubą, tačiau turint šunį jokių atidėliojimų negali būti – kasdien tenka judėti, ir tuo aš tik džiaugiuosi. Tai yra savotiškas sporto klubas ant letenų“, – juokiasi S.Kozlovas.
Paklaustas, už ką yra dėkingas savo augintiniui, Sergejus sako, kad pirmiausia už tai, kad privertė išmokti anksti keltis.
„Aš tikrai mėgstu ilgiau pamiegoti, o dabar, kai atsikeliu anksčiau, nuveikiu tikrai labai daug darbų. Nebeliko atidėliojimo kitai dienai, savaitgaliui, tad esu produktyvesnis.
Anksčiau keistai žiūrėdavau į tuos, kurie taip anksti keliasi, tačiau šiandien ir pats priklausau tiems keistuoliams ir tikrai neblogai sekasi. Kiti sako, kad trūksta laiko, reikėtų paroje daugiau valandų... Štai, prašau – šuo. Išeini su juo pasivaikščioti ankstyvą rytą ir spėji pasidaryti viską, ką suplanavęs“, – džiaugiasi Sergejus.
