Vieni jų, ekonominiai, gali greitrai susprogdinti besipučiantį burbulą, o kiti – tokie kaip per naktį specialiu būdu subrandinamas „viskis“ – ir pakeisti didelės dalies vartotojų įpročius.
Ar įmanoma pagaminti gerą viskį per naktį ir kodėl kai kuriose šalyse šio gėrimo gamybą reguliuoja griežti įstatymai? Ir ne, tai ne alkoholio reklama, o verslo šakos vystymosi apžvalga.
Trumpa viskio istorija
Viskio istorija yra tikrai sena. Iki šiol dvi seniosios viskio gamintojos – Škotija ir Airija, nesutaria, kur šis gėrimas buvo „išrastas“. Yra istorinių įrašų, jog jau 1170 metais airiai gamino Uisge Beathe (tariama kaip ūš – ga – bey – ta), kas tiesiogiai verčiant reiškia „gyvyvės vandenį“.
Dėl to nereikėtų nustebti, nes daugelis senovės kultūrų į alkoholinius gėrimus žiūrėjo ne tik kad teigiamai, bet ir sakraliai – nuo senovės egiptiečių, vikingų, ir, žinoma, baltų. Tikriausiai visiems žinoma iki šiol išlikusi liaudies pasakų pabaiga – „alų midų gėriau, per ūsus varvėjo, burnoj neturėjau“ – šį tą pasako apie žmogaus ir alkoholio santykį.
Tačiau istorikai išsiaiškino, kad airiai kiek pagražino istoriją apie viskį. Tuomet Uisge Beathe buvo labiau bendrinis pavadinimas visam alkoholiui ir tai tebuvo kažkas panašaus į stiprintą vyną. Tikrai tvirtai žinome tik tai, kad XIV amžiuje airių vienuoliai jau mokėjo distiliuoti spiritą įvairių vaistų – tinktūrų, trauktinių, tepalų gamybai. Dėl šių priežasčių škotai save laiko viskio tėvais, nes rastas įrašas, kad jau XV amžiaus pabaigoje jie gamino tai, ką galima laikyti viskiu.