Savo virtuvėje Takoma Parke, Masačusetso valstijoje, R.Grant dideliame dubenyje sumaišė tešlą. Nebuvo jokių instrukcijų, tik paprastų ingredientų sąrašas: sviestas, cukrus, vanilė, kiaušinis, miltai, kepimo milteliai ir druska. Sausainiai buvo nuostabūs.
Nuo tada, kai prieš metus ji pirmą kartą iškepė sausainių pagal receptą, kurį rado ant antkapio, išbandė ir keletą kitų, kuriuos rado kapinėse visoje šalyje. Mirusiųjų skanėstų kepimas R.Grant tapo savotišku pomėgiu. Be abejo, tai neįprasta, bet teikia pasitenkinimą.
„Šių receptų gaminimas parodė man alternatyvią mirties pusę, – sakė R.Grant. – Tai būdas įamžinti žmogaus atminimą ir švęsti jo gyvenimą.“
Prieš tai, kai atrado pirmąjį tokį receptą, moteris nebuvo girdėjusi apie maisto gaminimo instrukcijas ant paminklų. Ji sakė, kad tai nėra įprasta, bet tokių antkapių tikrai yra. O kartą paragavusi, ji ėmėsi misijos surasti jų daugiau.
Kai užpraėjusių metų spalį R.Grant kepė „Spritz“ sausainius, ji neseniai buvo baigusi stažuotę Kongreso kapinėse Vašingtone – tai buvo dalis jos bibliotekininkystės ir informacijos mokslų magistro darbo Merilando universitete, kurį baigė 2022-ųjų pradžioje.
Vienoje pamokų R.Grant buvo pamokyta susikurti paskyrą socialiniame tinkle. Dėstytojas jai pasiūlė naudoti savo naująjį „TikTok“ profilį, kad dokumentuotų savo praktiką kapinėse. Jai patiko ši idėja, o savo paskyrą nusprendė pavadinti „Vaiduoklių archyvu“.
Tuo metu „buvau labai nauja kapinių pasaulyje“, – sakė Rosie ir pridūrė, kad tarp pirmųjų jos įrašų buvo vienas, kuriame išsamiai aprašyti penki dalykai, kuriuos ji sužinojo pirmąją praktikos dieną, ir kitas, kuriame atkreiptas dėmesys į Kongreso kapinių LGBTQ skyrių.
„Tai buvo geriausia stažuotė, – sakė R.Grant. – Niekada nebūčiau patikėjusi, kad ji man taip patiks.“
Pasibaigus stažuotei, ji toliau fiksavo kapinių turinį savo „TikTok“ paskyroje. Ir greitai suprato, kad yra ne vienintelė, susižavėjusi kapinėmis.
„Atradau kapinių „TikTok“ – tai atskira milžiniška niša, – sakė R.Grant, aiškindama, kad atrado daugybę paskyrų kapinių tema. – Jie save vadina „tafofilais“ – asmenimis, kurie aistringai domisi kapinėmis, laidotuvėmis ir antkapiniais paminklais.“
Pati būdama naujoji tafofilė, R.Grant daug laiko praleisdavo naršydama internete ir ieškodama istorijų apie kapines. Paieškos atvedė ją prie „Atlas Obscura“ įrašo apie Naomi Odessos Miller-Dawson „Spritz“ sausainių receptą, iškaltą ant jos antkapinio paminklo Brukline, Niujorko valstijoje.
R.Grant tai suintrigavo.
„Kokia šauni dovana, kurią ji užrašė ant savo antkapio, – prisiminė R.Grant. – Pabandysiu tai pagaminti.“
Ji įrašė kepimo procesą ir paskelbė jį „TikTok“. „Ir tai sprogo“, – sakė moteris.
Įrašą baigė žodžiais: „Dėl jų galima numirti.“
R.Grant pradėjo ieškoti daugiau kapų receptų ir sužinojo, kad yra dar keletas. Kelis juos rado Jungtinėse Valstijose ir du Izraelyje: „Šiaurės Amerikoje visi jie buvo moterų, ir visi, išskyrus vieną, buvo desertai.“
Pastaruosius metus ji praleido internete ieškodama kapų receptų ir visus juos išbandė. Antrasis, pagal kurį gamino, buvo Martos Kathryn „Kay“ Kirkham Andrews garsusis fudžas – receptas iškaltas ant antkapinio akmens Logane, Jutos valstijoje. R.Grant „TikTok“ pasidalijo vaizdo įrašu, kuriame užfiksuotas tešlos gaminimo procesas, jį pamatė ir Andrews šeima.
„Manau, jai būtų labai džiugu, kad jos receptas gyvuoja toliau, – sakė Didžiojoje Britanijoje gyvenanti M.K.Andrews anūkė Natalie Andrews. – Mano močiutė tuo labai apsidžiaugtų.“
N.Andrews savo močiutę, kuri mirė būdama 97 metų, apibūdino kaip linksmiausią, labiausiai mylintį žmogų ir tikrą močiutę.
Pasak anūkės, ji visada rankinėje nešiojosi „Tootsie Rolls“ saldainių, kad galėtų pavaišinti kitus, taip pat mėgo gaminti ir kepti. Ji dažnai pristatydavo naminius skanėstus žmonėms į namus.
„Jos firminė dovana buvo varškėčiai, – sakė N.Andrews. – Ji mėgo dovanoti.“
Išgraviruoti receptą ant antkapio buvo pačios M.K.Andrews idėja. Ji mirė 2019-aisiais, o jos vyras Wade'as – 2000-aisiais. Šis fudžo receptas ant antkapio atsirado po to, kai M.K.Andrews palaidojo savo vyrą, o paskui beveik du dešimtmečius galėjo stebėti, kaip į receptą dėmesį atkreipia nepažįstamieji, užklydę prie jos vyro kapo.
„Ji galėjo matyti, kaip jis išpopuliarėjo. Jai tai buvo tikras malonumas, – sakė N.Andrews. – Antkapio receptas atitiko jos humoro jausmą ir norą dalintis su kitais.“
M.K.Andrews fudžas yra vienas iš 11 kapų receptų, kuriuos R.Grant iki šiol yra gaminusi. Ji yra kepusi kalėdinius sausainius, datulių ir riešutų duoną, riešutų bandeles, mielinį pyragą, persikų pyragą, snickerdoodle sausainius (jie paprastai gaminami iš sviesto, cukraus ir miltų, prieš kepant apvoliojami cinamono cukruje), mėlynių pyragą ir sūrio apkepą, gaminusi nekeptus šokoladinius avižinius sausainius.
R.Grant nuolat medžioja tokius receptus: „Jų yra ir daugiau, ir aš toliau jų ieškosiu.“
Pasak kapinių istorijos dėstytojos, knygos „Mirties sodas“ („Death's Garden Revisited“) autorės Loren Rhoads, antkapinių patiekalų receptai yra palyginti reti.
„Kapinėse, kurias esu aplankiusi, niekada nemačiau antkapinio paminklo su receptu“, – sakė L.Rhoads ir pridūrė, kad yra aplankiusi „šimtus kapinių“.
L.Rhoads mano, kad tai – žavinga idėja, atsižvelgiant į tai, kad Viktorijos epochoje net ne visų moterų vardai būdavo iškalami ant antkapių.
Dėstytojos teigimu, atsižvelgiant į maisto ir mirties ryšį, receptų epitafijos iš tikrųjų yra labai prasmingos. Liūdint ir sielvartaujant maistas yra paguoda ir nostalgijos šaltinis.
R.Grant, gamindama pagal antkapių receptus, pastebėjo tą patį ryšį.
„Yra toks ryšys tarp maisto ir mirties“, – sakė R.Grant ir pridūrė, kad per pandemiją ji neteko abiejų savo močiučių, todėl, kai valgo maistą, kurį jos kadaise jai gamindavo, jaučiasi tarsi dar labiau su jomis suartėtų.
„Maistas yra toks keistas būdas, padedantis kalbėti sunkesnėmis temomis – pavyzdžiui, apie mirtį. Nenorime galvoti apie savo mirtingumą, bet, kai kalbame apie tai, pasitelkdami maistą ir žmogaus įamžinimą, tai tampa šiek tiek priimtiniau, – sakė R.Grant, dirbanti bibliotekininke ir neseniai persikėlusi gyventi į Los Andželą. – Man labai nepatogu kalbėti apie mirtį. Visas šis procesas man buvo būdas kovoti su šiomis sunkesnėmis temomis.“
Man labai nepatogu kalbėti apie mirtį. Visas šis procesas man buvo būdas kovoti su šiomis sunkesnėmis temomis.
R.Grant išbandė receptus, kurie išgraviruoti ant Niujorke, Ajovoje, Aliaskoje, Luizianoje, Kalifornijoje, Jutoje, Vašingtone ir Izraelyje esančių antkapių. Be receptų kūrimo, ji taip pat tikisi aplankyti visų žmonių kapus, kurių amžinojo poilsio vieta pažymėta jų mėgstamiausiais skanėstais / patiekalais. Iki šiol ji aplankė tris.
„Mano tikslas – aplankyti visus, – sakė ji. – Norėčiau pagaminti pagal receptą ir to kepinio paragauti būtent prie to žmogaus kapo. Tai būtų lyg padėka jam už tai, kad man ir visiems kitiems padovanojo šią dovaną.“
