– Karo, pokario, po to sekusios gilios sovietizacijos metai… Jūsų tyrimui pasirinkti XX amžiaus dešimtmečiai mados atžvilgiu yra bene patys skurdžiausi. Kodėl ėmėtės tirti būtent juos?
– Šis tyrimas yra mano meno doktorantūros studijų Vilniaus dailės akademijoje dalis. Iš pradžių maniau analizuoti viso XX a. žymių Lietuvos moterų drabužius, tačiau greitai paaiškėjo, kad tai tiesiog neįmanoma, tyrimo imtis pernelyg didelė. Su kolegomis teko pasidalyti dešimtmečiais. Man liko penktasis ir šeštasis, patys žiauriausi, niekas kitas nenorėjo jų rinktis, nes jokios mados tada ten nebuvo. Bet man iš tikrųjų svarbi ne tiek pati mada, kiek drabužių „nešama“ žinutė.
Pavyzdžiui, savo magistro darbe analizavau keturių skirtingų Lietuvos moterų kartų − savo, savo mamos, močiutės ir prosenelės − drabužius, tiksliau, per tuos keturis rūbus aprašiau Lietuvos moteris per politinę, socialinę, kultūrinę prizmę. Be to, tuo metu kaip tik teko lankytis Amerikoje. Ten sutiktiems lietuviams pasakojau apie savo atliekamą tyrimą, o jie man pasakojo savo šeimų ir drabužių istorijas. Supratau, kad kalbame apie visiškai skirtingus dalykus. Kai tuo metu Amerikoje vyravo tikra mada, čia buvo visiškas skurdas. Kas kokią žąsį išmainė į kareivio paltą, kas ką persiuvo − labai daug skaudžių istorijų. Ir jeigu jų neišklausysi, neišrašysi, nesurinksi tų drabužių − viskas laikui bėgant nutils, pasimirš, išnyks.
– Žinau, kad visas šis tyrimas prasidėjo nuo kito labai įdomaus jūsų darbo apie Žemaitės įvaizdį. Gal galėtumėte papasakoti plačiau, kaip gimė idėja skarotąją Žemaitę lyginti su originaliais galvos apdangalais išsiskyrusia meksikiečių menininke Frida Kahlo?
– Pati idėja gimė iš reikalo. Tiesiog dalyvavau vienose kūrybinėse dirbtuvėse Latvijoje. Reikėjo gana greitai pasirinkti ir ten esantiems kitiems dalyviams, latviams ir estams, pristatyti kokį nors lietuvių rašytoją. Prieš tai buvau mačiusi Klaipėdos jaunimo teatro spektaklį „Graži ir ta galinga“ ir jame mane labai užkabino atliekama daina apie šokti mėgusią ir tabaką rūkusią Žemaitę, tad nutariau į visa tai pasigilinti labiau. Prisipažįstu, kad iki tol mano supratimas apie ją buvo gana siauras. Įsivaizdavau ją kaip seną močiutę, ramią tokią… O juk ji, pasirodo, buvo tikrai pašėlusi! Mėgo šokti, rūkė, įdomus ir jos meilės santykis, kai jai buvo šešiasdešimt, o jos mylimajam − trisdešimt. Atradau, kad Žemaitė gyveno Amerikoje, mokėsi angliškai, buvo įsijungusi į feministinį judėjimą.
Prisimindama Žemaitės atvaizdą ant lietuviško lito, ėmiau domėtis, kokios kitos moterys buvo ar yra vaizduojamos ant savo šalių valiutos. Daugiausia, žinoma, radau karalienių ir kitų kilmingų moterų. Tačiau ant Meksikos 500 pesų banknoto nuo 2010 m. vaizduojama jų menininkė Frida Kahlo. Tiesa, ji yra ant blogosios banknoto pusės, gerojoje yra jos vyras Diego Rivera.
Žemaitė, kaip ir Frida Kahlo, buvo maištininkė, aktyviai kovojo už moterų teises. Nuo jos įvaizdžio neatsiejamą, nuolat ryšimą skarelę galima vertinti kaip tam tikrą maištą. Yra išlikę šaltinių, kuriuose rašoma apie Žemaitės dalyvavimą Rusijoje vykusiame moterų suvažiavime. Visos išsilavinusios moterys tais laikais paprastai dėvėdavo skrybėlaites, tuo tarpu Žemaitė nutarė ryšėti skarelę. Po suvažiavime pasakytos kalbos Žemaitė sulaukė labai daug dėmesio. Jos kalba buvo moderni, rodanti išsilavinimą ir stipriai kontrastavo tuo metu tik beraščių sodžiaus moterų dėvima skarele.
– Didelę jūsų tyrimo dalį užima gyvos istorijos, susitikimai ir pasakojimai apie tuo metu dėvėtus drabužius. Jau užsiminėte, kad daugumą jų, deja, bet jungia būtent skurdo tema.
– Iš tiesų yra labai daug skurdo istorijų, kurios yra liūdnos. Kita vertus, gal aš labiau atsirenku ne tiek liūdnas, kiek jautrias istorijas. Aš pati esu jautri ir man įdomu tai, kas jautru, nes tai daug geriau įsimenama. Aišku, tiriamas laikotarpis jautrus pats savaime. Kaime žmonės gyveno tikrai skurdžiai, moterys per visą gyvenimą turėdavo kokias dvi puošnias išeigines sukneles. Labai gražu ir tuo pačiu keista, kai nuvažiuoju pas tų moterų dukras, dabar jau septyniasdešimtmetes močiutes ir matau išsaugotas jų mamų sukneles. Stebina tų suknelių kokybė, žiūri ir svarstai, ar tikrai jas kažkada dėvėjo?
O štai neseniai lankiausi vienų, tuo metu žymių, menininkų vaikų namuose. Jų mamos turėjo tikrai daug gražių rūbų, pačios buvo labai gražios ir žmonės jomis žavėjosi. Bet… jų vaikai išmėtę tuos drabužius, nebėra jų. Gali tik pasižiūrėti į nuotraukas, kur moterys dėvi tuos gražius drabužius, o pačių drabužių nėra. Kažkokia nesąmonė! Moters, visą gyvenimą gyvenusios kaime ir dirbusios žemę, tos dvi puošnios suknelės išsaugotos, o štai inteligenčių išmėtytos…
– Ar be liūdnų skurdo pasakojimų atradote ir kokių nors giedrų istorijų?
– Visos mano atrastos istorijos kažkuria prasme yra giedros, bet tuo pačiu ir liūdnos (šypsosi, − aut. past.) Pavyzdžiui, neseniai iš vienos moters gavau jos išsaugotą vestuvinę suknelę, kuri yra gilios mėlynos spalvos. Kitos pašnekovės mama tuokėsi su juoda suknele. Nežinau, ar ne baltos suknelės dėvėjimas per vestuves ateina iš skurdo. Pašnekovės tikina, kad tuo metu buvo tokia mada.
Prisimindama Žemaitės atvaizdą ant lietuviško lito, ėmiau domėtis, kokios kitos moterys buvo ar yra vaizduojamos ant savo šalių valiutos.
Man pačiai labai įstrigo istorija apie neprisimenamą paltą. 1944 metais vokiečių kariuomenei traukiantis iš Lietuvos, vienas kareivis užėjo į vienos iš pašnekovių tėvų namus ieškodamas maisto. Tuo metu pašnekovės mama suko galvą, kuo artėjant žiemai aprengti vaikus. Tad po neilgų derybų pašnekovės mama riebią žąsį iškeitė į kareivio milinę. Ją išardė, nudažė raudonai ir persiuvo į paltą, skirtą vyriausiai, tuo metu septyniolikos metų dukteriai. Įdomu tai, kad pati palto gavėja šios istorijos neprisimena, ją sužinojau iš jaunesniųjų jos seserų. Istorija joms labai įsiminė, nes šios tokio palto negavo. Aš pati manau, kad tokio palto gavimas jaunai merginai buvo išties trauminė patirtis, dėl to ji nesąmoningai jo ir neprisimena. Kaip gali jaustis jaunas žmogus, nešiodamas drabužį iš karo lauko, kurį dėvėjęs asmuo žudė ir pats buvo bandomas nužudyti?..
– Kaip į šį meninį tyrimą reaguoja aplinkiniai? Kokių vertinimų sulaukei?
– Labai įvairiai. Vieni palaiko, kitiems neįdomu, treti iš viso nesupranta, ką, kam ir kodėl darau. Turbūt daugiausia susidomėjimo ir palaikymo sulaukiau paskelbusi įrašą feisbuko grupėje „Močiučių raštai“. Ten daug išsilavinusių moterų, kurioms svarbi šeima, iš kartos į kartą perduodama šeimos istorija. Po įrašu yra bene šimtas komentarų, kuriuose žmonės teigia norintys ir galintys dalytis sukauptais drabužiais bei jų istorijomis.
– Šimtas skamba išties nemažai! Ar savo tyrimui vis dar ieškai tinkamų objektų? Galbūt kas nors, skaitydamas šį interviu, norės prisidėti?
– Taip, vis dar ieškau. Kaip jau minėjau, ieškau 1940-1970 m. Lietuvos moterų drabužių. Drabužio savininkė gali būti ir lietuvė, tuo metu gyvenusi Amerikoje, tačiau taip pat gali būti ir Lietuvoje gyvenusi žydė, rusė, lenkė, nes tai ir buvo tuometė Lietuva su visom tautinėm mažumom. Bėda ta, kad žmonės to laikotarpio drabužių išsaugoję labai mažai. Išsaugoti tik tie, kurie jiems yra svarbūs. O jeigu svarbūs, reiškia, turi ir kažkokią žinutę. Dauguma jų − įdomūs, stilingi, gražūs, su pačiomis įvairiausiomis istorijomis. Tiesa, čia norėčiau priminti, kad studijuoju meno, o ne mokslo doktorantūroje, tad tyrimui nekaupiu kiekybinių mokslinių duomenų, labiau orientuojuosi į kokybę. Surastus drabužius ir jų istorijas naudoju kitų, naujų meno objektų, kūrybai. Pavyzdžiui, kartais pertapau surasto drabužio audinio raštą, spalvinį motyvą ar tiesiog nuotaiką.
– Kartais mūsų artimųjų drabužiai neišsaugomi praktiniais sumetimais, nes paprasčiausiai užima daug vietos. Tačiau išties įdomų vaidmenį gali atlikti drabužių sagos, tarsi miniatiūriniai buvusių drabužių koncentratai, savyje talpinantys prisiminimus apie visą buvusį drabužį. Ar pati kaupiate senų drabužių sagas? Kokią matote tame prasmę?
– Taip, dabartiniuose namuose turiu savo močiutės sagų dėžutę, joje įmontuota ir močiutės nuotrauka. Man visos tos sagos turi didelę emocinę vertę. Kartais atrodo, kad prisilietęs prie mažos sagos tarsi prisilieti ir prie drabužį su ja dėvėjusio brangaus žmogaus. Manau, kad sagos yra tarsi kompromisas tarp kaupti, išsaugoti, tačiau tuo pat metu neapsikrauti. Tyrimo metu tikrai esu sutikusių žmonių, nuo grindų iki pat lubų apsikrovusių senais daiktais. To tikrai nepalaikau, viskam reikia saiko. Be to, toks liguistas kaupimas vėlgi ateina iš skurdo, kai jokiu būdu nenorima nieko išmesti, viskas tik kaupiama. Tačiau kažką brangaus pasilikti, manau, verta. Juk tai gali sugrąžinti mus į praeitį.
– Kodėl tyrimo medžiagoje vadinate save detektyve?
– Pasikartosiu, kad atlieku meninį, o ne mokslinį tyrimą. Pamenu, paskaitų metu apie meninio ir mokslinio tyrimo skirtumas dėstytojas iš Londono Karališkojo koledžo mums teigė, kad meninį tyrimą atliekantys žmonės yra tarsi detektyvai. Man iš pradžių ši mintis pasirodė kvailoka, aš juk nesu koks Skūbis Dū (juokiasi, − aut. past.) Tačiau vėliau atėjo suvokimas, kad aš iš tikrųjų dirbu kaip detektyvė: ieškau pašnekovų, einu pas juos į namus, kreipiu dėmesį į įvairiausias jų namų detales. Be to, dirbti archyvuose man, daug bendrauti mėgstančiai meniškos sielos asmenybei gana nuobodu, tad apsikrovusi dokumentais tarsi žaidžiu, įsivaizduoju, kad esu detektyvė ir štai ieškau kokios paslėptos detalės.