Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2019 12 14

Naują knygą išleidusio kunigo A.Toliato palinkėjimai: „Kiek daug tarp mūsų nematomų šventųjų“

Pasak kunigo Algirdo Toliato, kiekvienas mūsų savo kasdienybėje, santykiuose su aplinkiniais ir visame kame galime būti gerumo ambasadoriais bei Dievo veikimo liudininkais. Jo teigimu, tai ir yra didysis džiaugsmas.
Kun. Algirdas Toliatas
Kun. Algirdas Toliatas / V.Valuckienės/LMA nuotr.

Lietuvos mokslų akademijoje savo penktąją knygą „Ramybė tau“ pristatęs kunigas auditorijai kalbėjo apie gyvenimo kliūtis, tampančiomis galimybėmis, ramybės reikšmę bei santarvės su kitu ir savimi svarbą.

Mes patys renkamės gyventi gėryje arba blogyje

„Tai, ką mes skaitome, tai, kuo mes domimės, tai, kuo gyvename, tuo ir tampame pilni. Tai atsispindi mūsų žvilgsnyje, mūsų požiūryje, mūsų kasdienybėje.

Ir jeigu tai yra geri dalykai – mes spinduliuojame gerumu. Jeigu tai yra negatyvūs dalykai – po truputį pradedame juos transliuoti. Todėl taip svarbu pasirinkti savąjį liūną – gerumo arba blogumo. Ir tas pasirinkimas priklauso nuo mūsų pačių.

Dažnai taip norisi kitam patarti – „tu daryk šitaip ar anaip, ir viskas bus gerai“. Žinote, mes galime žmogų įtikinėti būti geru, bet kol pats žmogus nepanorės, niekas nepasikeis. Vienintelis dalykas, ką mes galime padaryti dėl kito, tai „uždegti“ jame norą keistis pačiam“, – kalbėjo A.Toliatas.

Jis pateikė pavyzdį, kai vykdydamas policijos kapeliono pareigas kartu su bendruomenės pareigūne lankė asocialią šeimą ir siūlė jiems padėti susiremontuoti namus. Nors šeimos nariai iš pradžių priešinosi, vėliau patys „užsidegė“ noru imtis pokyčių.

V.Valuckienės nuotr./A.Toliato naujausia knyga
V.Valuckienės nuotr./A.Toliato naujausia knyga

„Jie ilgą laiką sakė: „Ačiū, nereikia, viskas tvarkoje.“ Bet vieną dieną galiausiai sutiko išklijuoti tapetais vieną kambarį, patys prie to prisidėdami. Rezultatas gyventojams buvo toks džiuginantis, jog jie paprašė suremontuoti ir virtuvę.

Taigi jeigu mes tiesiog būtume atėję ir sutvarkę jų namus, nors jie to nebūtų prašę, greitai nieko nebeliktų. Bet kai patys žmonės „užsidegė“ noru keistis – rezultatas išėjo visiškai kitoks“, – komentavo A.Toliatas.

Apie veiksmo galią

Kunigas pabrėžė, jog kiekviename mūsų slypi šventosios dvasios potencialas – tik svarbu nesutrukdyti Dievo veikimui:

„Galvoju, kad visos mūsų pastangos turėtų atliepti Dievo veikimą. Galbūt ne visą laiką tai pavyksta, bet svarbu stengtis būti Dievo įrankiu, atveriant savo širdis.

Prisiminkime Biblijos pasakojimą apie našlę su dviem skatikais. Pas Kristų ateina turtingi žmonės, aukoja didelius turtus. Ateina našlė ir įmeta jam savo paskutinius skatikus. Kristus pasakė, jog ši moteris paaukojo daugiau, negu visi kiti drauge sudėjus. Nes ji atvėrė savo sielą, atidavė visą savo gyvenimą.

Pamenu, mano bičiulis Povilas aštuonerius metus slaugė savo sergančią žmoną ir tuo pat metu užėmė atsakingas, vadovaujančias pareigas. Jo kolegos pamatė, koks jis išvargęs, ir pasisiūlė pabudėti prie žmonos, kad Povilas galėtų pailsėti. Čia yra tikrasis šventumas.

Taigi vos vienas veiksmas savyje gali talpinti didelę galią. Atrodytų, visiškas niekniekis, bet net ir nusišypsojimas žmogui važiuojant troleibusu ar apkabinimas kito, kada jam reikia palaikymo, gali suteikti labai daug. Kiek daug tokiu būdu yra išgelbėtų gyvybių ir kiek daug tarp mūsų yra tų nematomų šventųjų“, – priminė kunigas.

V.Valuckienės/LMA nuotr./„Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė ir kunigas Algirdas Toliatas
V.Valuckienės/LMA nuotr./„Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė ir kunigas Algirdas Toliatas

Svarbu priimti kitą kaip priimame Dievą

A.Toliatas priminė ir atjautos bei visapusiško kito priėmimo svarbą.

„Kai tenka dalyvauti laidotuvėse, ir žmonės išlydi savo pačius mylimiausius ir brangiausius, staiga mirties akivaizdoje dingsta tie dalykai, dėl kurių ginčijomės, pykomės, nesutarėme. Jie tampa antraeiliais ir tokiais nebesvarbiais. Tuomet mes apsinuoginame – galbūt kaip niekada tampame nuogi. Ir čia yra tos sakralinės akimirkos, kai supranti, kaip svarbu nepraleisti progų.

V.Valuckienės/LMA nuotr./Publika per A.Toliato knygos pristatymą
V.Valuckienės/LMA nuotr./Publika per A.Toliato knygos pristatymą

Tad kiekvieną akimirką turėtume pasitikti taip, lyg ji būtų vienintelė ir nepakartojama: ir tada, kai pasiseka, ir tada, kai nepasiseka; ir kai esame mylimi, ir kai būname išduoti. Kaip Kristus sako: „Tėve, atleisk jiems, jie nežino, ką daro.“ Atleiskime ir mes, juk kiekvieno mūsų gyvenime pilna išdavysčių.

Žmonių, kurie galbūt neteisingai elgiasi – nepakeisime. Bet jei žiūrėsime į juos matydami geriausią jų galimą versiją; jei sugebėsime jų nepasmerkti, o priimti, kaip priimame Dievą – tapsime liudininkais tų mažų stebuklų, kurie įvyksta kovojant – rodos – su vėjo malūnais“, – sakė jis.

Kas yra ramybė?

A.Toliatas pasidalijo pavyzdžiu iš Biblijos, kai Kristus audros metu miegojo valtyje audringoje jūroje, bet sugebėjo išlaikyti vidinę ramybę sunkiose aplinkybėse. Lygiai taip pat, kaip ir Dievo motina, kuri, matydama, kad jos mylimas sūnus nukryžiuotas, jo mirties akivaizdoje pasakė: „Čia ne pabaiga.“

„Kartais mes sumaišome ramybę su abejingumu. Bet ramybė nėra abejinga, ji yra degančiomis, rūpestingomis „akimis“. Ramybė neužgožia, neužima „eterio“. Ji uždega ir pasitraukia“, – komentavo kunigas.

Paklaustas, kaip atrasti ramybę savyje, A.Toliatas atsakymą pradėjo nuo posakio: „Dievas mums šnabžda meile, kalba sąžine ir šaukia skausmu“.

„Kartais mūsų gyvenime tiek daug triukšmo, judėjimo, įvairovės, kas nebūtinai veda ramybės link. Kartais tai, kas išbalansuoja, lydi mus daugybę metų, ir tuomet kelias atgal link ramybės neįvyksta taip greitai. Tad jeigu mes save labai nuvarginome, „sudeginome“ – turime duoti laiko sau, kad ta ramybė sugrįžtų.

Kartais mes sumaišome ramybę su abejingumu. Bet ramybė nėra abejinga, ji yra degančiomis, rūpestingomis „akimis“.

Atsimenu istoriją apie jauną vienuolį, kuris karštai meldė Dievo, kad jam duotų galimybę matyti svetimas nuodėmes, su mintimi, kad jis galėtų padėti žmonėms. Taip ir atsitiko.

Po kiek laiko tas vienuolis nueina pas senąjį vienuolį ir prašo pasimelsti, kad Dievas iš jo atimtų tą dovaną, kadangi matant kitų žmonių nuodėmes tapo per daug sunku gyventi. O senasis vienuolis jam atsakė: „Geriau melskimės drauge, kad Dievas tau padėtų priimti svetimas nuodėmes kaip savas. Kad tu nebesmerktum, nebeapkalbinėtum, nebeteistum. Tada ir ateis ta ramybė.“

Manau, kad meldimasis dėl to, kad sugebėtume „nešioti“ vieni kitų nuodėmes, kad priimtume žmones, kurie mus įskaudino, taip pat yra kelias į ramybę“, – sakė jis.

Vienatvė užgrūdina ir transformuoja

A.Toliatas palietė ir vienatvės temą. Kaip susitaikyti su vienatve, kuri ypač išryškėja šventiniu laikotarpiu, kada tradiciškai būnama artimų žmonių, šeimos rate?

„Sakoma, jog kada žmogus yra dvasiniame kelyje, jis pasiekia tam tikrą erdvę, tam tikras aukštumas, kada nori nenori tenka atsistoti prieš Dievą; kada tampama vieniu su Dievu.

Ir tas buvimas nėra patogus, lengvas ar malonus. Tada lieka du variantai: arba grįžti atgal į triukšmą, arba pasilikti Kūrėjo ir Visatos akivaizdoje, tylioje maldoje.

Kita vertus, žmogus gimsta vienas, miršta vienas, ir, gerai pagalvojus, netgi gyvena vienas. Žinoma, savo kelyje kartais sutinkame bendražygių, bet jei nepalaikome santykio su Dievu, Visata – likę vieni bandome „prisigerti“ triukšmu. O tas triukšmas neleidžia pažadinti to, kas mumyse yra gražiausia.

Vienatvė nėra patogi, bet ji transformuoja kančias, užgrūdina. Todėl laikas, kada esame vieni Dievo akivaizdoje, yra labai vertingas. Dėl to nereikia bijoti vienatvės ir tai yra labai svarbu“, – kalbėjo kunigas.

„Nebijokite būti nepatogume“

Galiausiai A.Toliatas renginyje pasidalijo palinkėjimu artėjančių švenčių proga:

„Kai kalnuose visi keliai susilieja ir dingsta, kai pasieki aklavietę, staiga atsiranda naujas kelias, naujas takas. Sakoma, kad praminti keliai į naujas ganyklas neveda, todėl nereikia savo gyvenime bijoti naujų kelių.

Svarbu nepasiduoti krizėms – jų visokių buvo ir bus. Juk kai atrodo, kad, štai, pagaliau viskas išspręsta ir sutvarkyta, ateina naujas etapas su savo sunkumais. Svarbu suprasti, kad mes visą gyvenimą būsime tame piligriminiame kelyje, ir nereikia bijoti buvimo nepatogume.

Pamenu, vieni keliautojai pasakojo, jog Himalajuose yra turistams skirta viešųjų tualetų erdvė. Ir kuomet keliautojai praleidžia paskutinį tašką kur nors prisiglausti, jie pasilieka apsistoti tuose viešuosiuose tualetuose. Tokioje situacijoje galima pykti, neva „už ką man taip, tokia negarbė“. Bet galima pastebėti ir privalumų: bent nepučia vėjas, o ant galvos nesninga.

Netgi jei nevalgai iš indų, o laikai juos sudėjęs į lentyną, jie vistiek apdulka ir tenka juos valyti.

Nori nenori, gyvenimas įsuka į visokias problemas ir apvelia įvairiausiais rūpesčiais. Kažką blogo pasakė kaimynas, kažkas netinkamai sureagavo, kažkas nepavyko. Netgi jei nevalgai iš indų, o laikai juos sudėjęs į lentyną, jie vistiek apdulka ir tenka juos valyti.

Bet jei mes per daug nesureikšminsime tų gyvenimo peripetijų ir be baimės priimsime viską, kas nutinka, – galėsime išlikti džiaugsmingi. Nereaguokite su pykčiu ir nepasiduokite, kad jus įtrauktų blogumo liūnas. Kiekviena savo mintimi, žodžiu, veiksmu galime būti gerumo ambasadoriais ir Dievo veikimo liudininkais“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs