Bendravimo energija trykštanti ir žodžio kišenėje neieškanti E.Umbrasaitė prisipažįsta iš tiesų nemėgstanti viešumo, tačiau apsinuogint su savo pirmąja knyga „Vienos krūties istorija“ jai teko dar prieš trylika metų.
Būdama pakankamai jauna, moteris susirgo agresyviu krūties vėžiu ir jai teko kovoti, kad gautų eksperimentinį vaistą. Erikai pavyko jį gauti ne tik sau, bet ir pasiekti, kad jis būtų skiriamas visoms moterims, kurioms jis tiko.
„Aš visai neturiu noro apsinuoginti prieš visą pasaulį, bet tuo metu daug visur kalbėjau viešai, nes kovojau dėl vaistų mums visoms ir norėjau sumažinti vėžio stigmą. Knyga gimė iš dienoraščio, kurį intymiai rašiau savo sūnui. Gal tai ir reiškia, kad Dievas man grąžino gyvenimą, o aš už tai turiu atiduoti skolą“, – svarstė rašytoja.
Galiausiai ji panoro pamiršti visą šią praeitį ir gyvenimą pradėti nuo nulio, todėl su sūnumi ir savo gyvenimo draugu išvyko gyventi į Prancūziją, įkūrė meno galeriją, kurioje prekiauja autoriniais meno, juvelyrikos bei keramikos gaminiais, ir netrukus pradėjo rašyti knygas.
Naujoji knyga – tai meilės romanas. Kodėl pasirinktas būtent toks žanras?
– Visada svajojau parašyti meilės romaną. Nors manau, kad nėra nieko banalesnio už meilę, bet ir nėra nieko gražesnio. Kad ir kaip sakytume, kad mums nieko nereikia, visi žinome tą jausmą, kai įsimyli, maitiniesi tik saulės energija, skraidai 50 cm virš žemės ir esi graži bei jauna, nepaisant savo amžiaus.
Knyga norėjau parodyti, kad meilė tyko bet kur, bet kada, bet kuriame amžiuje. Ir nereikia to bijoti, kaip ir nereikia bijoti, kad kartais mūsų gyvenimas tampa panašus į meksikietiškas telenoveles. Mes bijome sentimentalumo, bet kartais gyvenimas iš tiesų toks būna.
Ar tikrai knygos siužetas – tikras?
– Turiu draugę Lėją – juvelyrę, paryžietę. Ji buvo vienišė. Kartą ji nuvyko į Edinburgą pas savo draugę sociologę. Ši papasakojo, kad šiuo metu tyrinėja, kaip pažinčių programėlės, tokios, kaip „Happn“, keičia šiuolaikinės meilės sampratą, ir paprašė Lėjos užsiregistruoti bei paflirtuoti su tais visais gražuoliais, o po to papasakoti, kas ten vyksta.
Ši programėlė rodo žmonių, su kuriais susikirto jūsų keliai, profilius. Su jums patikusiais galima susisiekti. Pavyzdžiui, prasilenki parodoje su kokiu nors žaviu vyriškiu, negali pamiršti jo žydrų akių ir staiga programėlėje matai, kad jis irgi galvoja apie tave.
Lėja nusprendė, kad tikrai nedarys to Paryžiuje, nes tada programėlė jos mobiliajame telefone pypsės ant kiekvieno kampo, todėl atvažiavo pas mane į kaimą atostogų. Kaime pas mus niekas tos programėlės neturi, taigi buvo tyla ir ramybė. Po kurio laiko nuvykome pratęsti atostogų į San Sebastianą. Visą dieną apie šią programėlę buvome pamiršusios, tačiau vakare man kilo mintis patikrinti, su kuo susitikome.
Ir ką gi – pamačiau vieną žavų vyrą. Sakau Lėjai: „Gal čia tavo likimas?“ Kadangi abi neturėjome žalio supratimo, ką spausti, paspaudžiu širdutę ir nuėjau į dušą. Ir staiga girdžiu klyksmą: „Ką tu padarei?! Kompas rašo, kad tai meilė!“ Lėja pareiškė, kad ji neieško vyro ir nesusirašinės, bet leido tai daryti man. O aš gi rašytoja, man nesunku.
Susirašinėjome su tuo vyru iki dviejų nakties. Nors Lėja visiškai nesidomėjo mūsų susirašinėjimu, man jis pasirodė įdomus: baigęs skulptūrą, gyvena Paryžiuje, nors yra ispanas, turi puikų humoro jausmą.
Susirašinėjimui tęsiantis Lėja po truputį prisijungė prie mūsų kikenimo, įsitraukė netgi mano vyras, patarinėjo, ką rašyti. Po savaitės ji pareiškė: „Žinai, man jis visai patinka, aš jo neištrinsiu.“ Po to jų meilės istorija visaip rutuliojosi, keitėsi ir pasisuko kaip tikrame kine. Galiausiai sugulė į mano knygą.
Kažkada iš Erikos lūpų nuskambėjo tokia frazė: „Atsargiai, visos jūsų papasakotos istorijos gali atsidurti knygoje.“ Ar kam nors pradėjus pasakoti istoriją, ji perspėja, kad ji gali būti ištransliuota platesnei auditorijai?
– Aišku, neperspėju. Galerijoje, kurioje dirbu, labai mėgstu stebėti poras. Net galėčiau parašyti knygą apie porų psichologiją, nes vyrui ir moteriai perkant papuošalą gali jų santykius kiaurai permatyti. Kai ateina vyresnės poros, besilaikydamos už rankyčių ir koketuodamos, jei užsimezga pokalbis, aš išdrįstu paklausti, kiek jie metų kartu. Ir jie pradeda pasakoti, kad kartu yra jau penkiasdešimt metų, prisimena, kaip susipažino.
Tokių nepažįstamų žmonių, kurie praeina mano gyvenime, leidimo neklausiu kada nors panaudoti jų istorijas, bet savo draugių tikrai atsiklausiu. Ir buvo kelios, kurios pasakė – nė už ką.
Vyrui ir moteriai perkant papuošalą gali jų santykius kiaurai permatyti.
Kaip rašytoja kuria personažus?
– Aš labai mėgstu stebėti žmones. Žiūriu į juos ir pati pradedu kurti jų istorijas. Vagiu kieno nors išvaizdą, kieno nors nutikimus, pagaliau – savo pačios nutikimus. Pavyzdžiui, knygoje aprašiau, kaip važiuodama dviračiu su aukštakulniais ir mojuodama gražiam prancūzui vos nenusiverčiau į griovį. Kad nenusiversčiau, nušokau nuo dviračio, bet tai man kainavo pėdos lūžį. Nepaisant to, namo grįžau dviračiu.
Scena, kai Lėja rauda dėl nelaimingos meilės ir atsibunda ryte visa užtinusi, o namuose nėra jokių ledukų, todėl ji bando gaivinti savo veidą šaldytais brokoliais, taip pat paimta iš tikros istorijos, kurią papasakojo viena draugė. Jai iš tiesų, prabliovus visą naktį, reikėjo ryte susiruošti į darbą.
Kai kurie skaitytojai teigia, kad personažai šiek tiek idealizuojami ir atrodo ne visai realūs. Ar taip jie pavaizduoti specialiai?
– Yra pavaizduotas vienas vyras, kuris seniai santuokoje. Jo visas ydas jau žinome. O meilės pradžioje vyrus mes iš tiesų idealizuojame, jie mums – pasakų princai. Mes žiūrime į juos pro rožinius akinius. Kaip tik ir turėjau tikslą parodyti, kaip toliau rutuliojasi santykiai, kai tu pamatai ir kyšančius ragučius, ir uodegėles, ir kanopytes.
Ar rašytoja pritaria savo herojės Lėjos teorijai, kad dosnumas yra vyro dvasinė savybė ir kad šis reiškinys jau baigia išnykti?
– Knygoje rutuliojama teorija, kad vyro dosnumas – tai ne materialinis dalykas, ne tai, kad jis tau nupirks rožę, deimantą, išveš į Veneciją ar dar kur nors. Tai dvasinė vertybė, reiškianti, kad vyras tau bus dosnus savo laiku, savo dėmesiu, ko mums dažniausiai ir trūksta, o ne rožių ir deimantų.
Anksčiau vyrai, pametę galvą, dovanodavo dvarus, dabar geriausiu atveju nusives vakarienės ir dar sąskaitą pasiūlys pasidalyti per pusę.
Tai mano asmeninė teorija, ne kartą patvirtinta gyvenimu. Aš iš tiesų manau, kad šiais laikais, deja, tikrasis dosnumas jau baigia išnykti, kai vyras tau gali ir žvaigždę nukabinti, ir užsakyti visą restoraną tau vienai. Labai gaila. Todėl ir sakau: anksčiau vyrai, pametę galvą, dovanodavo dvarus, dabar geriausiu atveju nusives vakarienės ir dar sąskaitą pasiūlys pasidalyti per pusę.
Aš vyrus testuoju pagal šį dosnumą, o ne pagal materialinį, nes labai dažnai turtingi vyrai turi sąlygas rodyti materialinį dosnumą ir dažnai tai daro, bet jie neduoda savo dėmesio ir laiko. Todėl dosnumas, mano galva, yra dvasinė vertybė.
Tiek vyrai, tiek moterys knygoje gauna gyvūnų pavadinimus – katės, pumos, pingvinai. Kodėl?
– Iš tiesų, stebėdama žmones mėgstu juos lyginti su kokiais nors gyvūnais. Man tai nėra pravardžiavimas, o suteikia švelnumo. Ir kas keisčiausia, dažnai ir to žmogaus charakteris atitinka įsivaizduojamo gyvūno savybes.
Su ta pačia Lėja abi esame apvalainos ir paskutiniu metu pradėjome save vadinti nebe meškutėmis, o ruoniais. Vieną kartą pas ją nakvojau ir jai transliavau kaip iš pasaulio pažinimo laidos: ruoniai mėgsta šampaną ir gerai pavalgyti, ruonių patelės ilgai voliojasi lovoje. Buvo labai juokinga. Iš tiesų, kai būna nuobodu, pradedi kurti kokias nors istorijas ir jos iš karto pakelia nuotaiką.
Man nė viena diena Paryžiuje nesibaigia taip, kaip ją suplanuoju.
Kodėl Paryžius apibūdinamas kaip pavojingas miestas? Nes nežinai, kuo baigsis prasidėjusi diena?
– Jis man ir sentimentalus, ir pavojingas. Aš mėgstu Paryžių už tai, kad tu iš tiesų nežinai, kaip tavo diena jame pasibaigs, nes tai gana didelis ir gyvas miestas, kuriame gali nutikti tiek nemalonių dalykų, tiek malonių. Man nė viena diena Paryžiuje nesibaigia taip, kaip ją suplanuoju.
Mano vienas įdomesnių nuotykių, kuris taip pat nugulęs vienoje iš mano knygų, kai būdama Paryžiuje pietavau vienoje istorinėje užeigoje. Per vieną staliuką nuo manęs sėdėjo nenusakomo amžiaus moteris–katė, maždaug 80 metų, ir kalbėdama su padavėju savo deimantais man taip blizgino į akis, kad, maniau, apaksiu.
Pirmiausiai išsirutuliojo pokalbis tarp jo ir metrdotelio. Šis paklausė, kaip gyvena Anri, o ji sako: „Na, žinote, kaip. Dabar jis miršta ligoninėje, o jo žmona, karvė, neprileidžia manęs prie jo. Pagaliau atsiėmė jį, kai jis serga.“ Ir aš suprantu, kad jie kalba apie 80-metės madam meilužį. Ji tęsia: „Truputį liūdna, kita vertus, slaugyti jo gal ir nenorėčiau, nenorėčiau matyti jo tokioje situacijoje, kokioje jis yra dabar.“
Jie pradeda kalbėti apie neištikimybę, metrdotelis pasisuka į mane, paklausia, o ką aš galvoju apie neištikimybę: „Juk ištikimybė – taip banalu, ir tikrai ne tokioms moterims, kaip Jūs ar Jūs.“ Mes su juo padiskutuojame ir po kurio laiko moteris kreipiasi ne į mane, bet į jį: „Ar galėtumėte paprašyti tos jaunos moters, kad ji persėstų prie manęs ir išgertų su manimi kavos.“
Ir aš suprantu, kad jie kalba apie 80-metės madam meilužį.
Prisėdu, nes man – smalsu, aš irgi moteris-katė. Ir ji man pradeda pasakoti apie savo gyvenimą. Kaip ji buvo stiuardesė, turėjo meilužį – Amerikos senatorių, irgi vedusį, ir pan. Kiekvienas vyras jai padovanojo arba po butą, arba po vilą Normandijoje, ir mes turime kartu su ja ten važiuoti.
Ji buvo ką tik po klubo keitimo operacijos ir pasiūlė man kartu su ja pasivažinėti po parduotuves. Aišku, kad sutikau. Apvažiavome visas prabangias parduotuves, kurių direktoriai ateidavo aptarnauti tos madam. Ji ten buvo nunešusi savo kailinius „ilsėtis“. Tuomet pirmą kartą sužinojau apie tai, kad kailiniai turi „ilsėtis“ tam tikrose temperatūrose jiems specialiai skirtose spintose.
Po visų parduotuvių vėl užsukome į kavinę. Ji pasakė, kad negeria alkoholio ir paprašė dviejų šampano. Kai bandžiau jai priminti, kad ji negeria alkoholio, ji pareiškė, kad šampanas – ne alkoholis. Tuomet ji nusprendė, kad man reikia surasti vyrą – esą kaip tik sėdime kavinėje, kurioje renkasi diplomatai. Bandžiau prieštarauti, kad jau turiu vyrą, bet ji nurėžė, kad suras man naują.
Visgi šio pasiūlymo atsisakiau ir mes su ja išsiskyrėme, pasikeitusios kontaktais. Ji mane pakvietė užeiti pas ją, kai atvyksiu į Paryžių kitą kartą, bet, prisipažinsiu, taip ir nedrįsau jai paskambinti ir dabar dėl to gailiuosi. Manau, kad dėl savo drovumo praradau kokių dešimt puikių siužetų knygai ir nuostabią draugę. Tačiau tuomet galvojau, kad kuo gi aš jai galiu būti įdomi – mergaitė iš kažkokio Vilniaus. Išsigandau, kad tai gal buvo vienadienis meilės priepuolis tarp mūsų.
Ar rašytoja, kaip ir jos herojė Lėja, gyvenime neabejinga papuošalams?
– Man asmeniškai papuošalas yra kaip amuletas, kaip apsauga. Ezoterikai sako, kad papuošalas atspindi blogąją energiją. Man asmeniškai su papuošalu yra susijusi viena įdomi istorija. Išvykstant iš Lietuvos mano buvęs vyras man padovanojo labai gražų žiedą už viską, ką esu jam gyvenime padariusi gera.
Pravažiavau su tuo žiedu per visą Europą, jokiuose viešbučiuose nepalikau, o atvykus į naujus namus jis kažkur dingo. Visą mėnesį visur jo ieškojau, labai dėl jo liūdėjau, nes buvau prie jo jau pripratusi. Galiausiai jį „palaidojau“, bet vieną naktį gulint staiga atėjo mintis: „Erika, kelkis ir paknisk tame rankinuke.“ Įkišu ranką ir randu žiedą. Juokiausi, kad vaiduoklis jį mėnesiui buvo kažkur nusinešęs, nes tą rankinuką buvau po centimetrą išglamonėjusi.
Praėjo dar keli mėnesiai ir vėl praradau žiedą – greičiausiai su bulvių lupenomis išmečiau į šiukšlių dėžę. Raudodama skambinu savo draugei, kuri darė šį žiedą, kad padarytų man tokį patį antrą. O ji pareiškė, kad nedarys, nes žiedas atliko savo funkciją, sugėrė visą blogąją energiją, gal mane apsaugojo nuo kažko ir iškeliavo, ir dabar aš turiu jį paleisti ir pamiršti.
Taigi papuošalai man – gana simboliškas dalykas. Aš po jais slepiuosi. Ir man patinka prisirišti prie papuošalų, patinka papuošalai, turintys savo istorijas.
