Kodėl žmonės siekia prabangos: įsigyja nereikalingų, bet labai brangių daiktų? Statuso žaidimai? Turtas suteikia saugumo pojūtį, o prabanga – išskirtinumo. Ji pakelia savivertę ir bent trumpai dovanoja galimybę pasimėgauti sėkmės skoniu. Kas širdies gilumoje to netrokšta?
Prabanga yra suprantama labai skirtingai. Kai kam tai išsvajoti prašmatnūs aukštakulniai ar naujas visureigis, kai kam – laikas, kada pavyko ištrūkti iš darbų karuselės ir paprasčiausiai pažaisti su vaikais ar išsirengti į išsvajotą kelionę. Arba ilgos motinystės atostogos. Arba tiesiog jausmas, kad gali turėti „deficitą“ (o kiekvienam tas „deficitas“ kitoks).
Tarp prabangos ir tuštybės – siaura, bet ryški riba. Tuštybė dažnai tėra paprastas puikavimasis daiktais, taip siekiant pasigerinti savivertę; prabanga – tai mėgavimasis, pasitenkinimas būtimi ir buitimi, laimės jausmas.
Šiandien gyvenimo būdas diktuoja prabangos sampratai visai kitokius kriterijus nei praėję šimtmečiai. Buvę prabangos atributai: mokslas, medicinos paslaugos, kelionės į užsienį – tapo kasdienybe, o kažkada įprasti: laikas, ekologiškas maistas – virto prabanga.
Mažiau yra daugiau
Klasikinė prabangos samprata, dar neseniai sieta su garsių mados namų drabužiais, aksesuarais, kosmetika, dabar turi rimtų konkurentų – greitosios mados kūrėjų, kurie ne tik bendradarbiauja su žymiausiais mados grandais, bet ir geba pasiūlyti naują produkciją ne du kartus per metus kaip senieji mados namai, o keturis ar net dar dažniau.
Šiandien prabangos įspūdį kuria ne tai, ką vilkime, o kaip jaučiamės su tais daiktais. Ar kiekviena, nuo galvos iki kojų dėvinti „Prada“, jau spinduliuoja prabangą? Turtą – taip, prabangą – nebūtinai. Pakanka vienos rankinės ar skarelės, nešiojamų mėgaujantis ir suvokiant jų vertę, ir keičiasi mūsų laikysena, savęs vertinimas, o tai pastebi ir aplinkiniai.
Beje, garsių mados namų logotipas dar negarantuoja kokybės. Daugelio jų produkcija skiriama konkrečiam sezonui, orientuojantis į dizaino naujoves, bet ne ilgaamžiškumą. Mados namai dažniausiai neturi atskirų avalynės, rankinių, papuošalų, kosmetikos gamyklų. Juos paprastai gamina kitos įmonės, gavusios užsakymų. Todėl jei pasiryžote pusę algos pakloti už išskirtinio modelio rankinę ar megztuką, turėtumėte žinoti, kad tai nebūtinai bus ilgalaikė investicija. Juk palaidinė su rožiniais flamingais kitą sezoną bus vienodai pasenusi, nesvarbu, pirkta boutique ar fast fashion.
Šiuo metu Vakarų pasaulyje prabangos koncepcija išgyvena vertybinius pokyčius – vartotojas yra išprusęs ir socialiai atsakingas. Išskirtinio produkto pirkėjas jau nebesitenkina gražiomis reklamos nuotraukomis su garsenybėmis. Jam svarbu, ar žaliavas tiekiantys ūkininkai rūpinasi aplinkosauga, ar įmonės gamyklose plušantys siuvėjai gauna teisingą atlygį. Būtent šie veiksniai paskatina plačiau atverti piniginę, nors vis garsesnis ir kitas leitmotyvas – atsispirti įpročiui pirkti nereikalingus daiktus.
Ekologijos bumas
Naujausios šių laikų aktualijos: ekologija, mažesnis vartojimas ir įsitikinimas, kad būtina tausoti gamtą, skatina ieškoti sveikesnių, tačiau dėl to ir brangesnių produktų. Prieš plačiau atveriant piniginę pamačius magišką užrašą eko ar bio verta pasidomėti, kodėl?
Bekvapė buitinė chemija, ekologiškos daržovės, kepiniai, prieskoniai... Ar tikrai visų jų gamybos sąnaudos didesnės, ar mokame už stebuklingąjį bio, kaip vis dar permokame už Kinijoje siūtus prancūziškos mados drabužėlius? Pravartu įvertinti, kurie produktai yra tikrai nepakeičiami pasirinkus ekologišką gyvenseną ir kokybe lenkia įprastus, o už kuriuos permokame vien todėl, kad jie parduodami, pavyzdžiui, mažose dailiose pakuotėse arba puikuojasi šiuo užrašu tik dėl kelių ekologiškų sudedamųjų dalių.
Draugai irgi kainuoja
Tikra bičiulystė – reta kaip deimantas, todėl verčiau puoselėti ją, užuot dalijus laiką paskalų ir aimanų karalienėms.
Rytietiška patarlė, teigianti, kad turtingas tas, kuris turi daug draugų, o ne pinigų, nėra nekvestionuojama konstanta. Nelygu, ką mes vadiname draugais. Kiekvienai draugystei reikia skirti laiko ir pinigų. Pokalbiai telefonu, susibėgimai kavos, savaitgalinės išvykos, bendros šventės su keliolika draugių... Ar visi tie žmonės, su kuriais dalijamės brangiausią dalyką – laiką, yra tikri draugai? Ar visi tie pokalbiai, kai aptariamos bjaurios bendradarbės, vaikų problemos, pakilusios kainos ir anytos burbėjimas, yra išties vertingi? Ar iš tų žmonių sulauktumėte pagalbos? Ar ryžtumėtės pagelbėti jiems? Draugai yra neįkainojamas turtas, tačiau gausus būrys pažįstamų, kurių dažnas yra tikras energijos siurbikas, atima brangų laiką, skirtą svarbiausiems žmonėms.
Gal pats metas apsiriboti keliais gerais bičiuliais ir mėgautis tikrąja emocine prabanga: būti savimi, kalbėtis apie savo jausmus, svajones, patirtis, nejaučiant emocinio spaudimo („privalau susitikti“, „privalau pasveikinti“).
Tikra bičiulystė – reta kaip deimantas, todėl verčiau puoselėti ją, užuot dalijus laiką paskalų ir aimanų karalienėms.
Duoti, o ne imti
Mecenavimo tradicija atsirado ne tik iš kilnaus noro globoti menininkus ar pragmatiško siekio įamžinti savo vardą, bet ir sąmoningo supratimo, kad kai kurie dalykai yra būtini visuomenės gerovei. Didžiausią džiaugsmą ir jausmą, kad esame svarbūs, suteikia dalijimasis.
Nebūtina labdarai aukoti pinigų, kurių galbūt tikrai trūksta, kad pajustume aristokratišką pasitenkinimą prisidėję prie aukštesnių tikslų nei kasdienė buitis. Galima, pavyzdžiui, skirti 2 proc. pajamų mokesčio nevyriausybinei organizacijai, kurios tikslai atrodo svarbūs, – tereikia nepatingėti užpildyti deklaracijos. Arba reguliariai dalyvauti labdaros organizacijos veikloje. Žinojimas, kad esame iš tų, kurie duoda, o ne ima, laimės pojūtį sustiprina.
Gero gyvenimo kvapas
Pažįstamas jausmas: kambaryje pasklinda naujų kvepalų, nusipirktų lyjant lietui ir ieškant vasariško džiaugsmo bei šilumos, aromatas; su jauduliu išpakuojame naujus lūpų dažus ir blizgią pudrą, nes ruošiamės į jaudinantį susitikimą... Bet išaušta kita diena, ir vakarykštė nuotaika nebeapima. Kvepalai lieka laukti kito rudens melancholijos, o ryškūs lūpų dažai – naujo spektaklio premjeros. Kokybiškų kosmetikos priemonių, kurių pirkome, gavome dovanų, bet nenaudojame arba kuriomis pasidžiaugėme vos kartą ar kelis, turbūt turime kiekviena. Deja, jų galiojimo laikas ne begalinis.
Kodėl gi su kolegėmis, kaimynėmis nesuorganizavus vakarėlio, per kurį apsikeistume nereikalingais prabangiais niekučiais? Svarbus pastebėjimas: būtent apsikeistume, o ne perdovanotume. Dovanos, ypač brangios, be progos palieka įsiskolinimo jausmą. Sudėtinga ir įvertinti, kiek nuvertėjo, pavyzdžiui, du kartus atsuktas nagų lakas. Susiruošus į tokį turgelį reiktų nusiteikti, kad nieko baisaus, jei 100 eurų kainavusius kvepalus iškeisime į 10 eurų vertės nagų laką, nes mainų idėja – dalijimasis tuo, kas nereikalinga, tikintis, kad daiktas, užuot keliavęs į šiukšlių dėžę, suteiks kam nors džiaugsmą, bus naudingas ir kiek pristabdys besaikio vartojimo karuselę.
Beje, tai gali būti ir puiki verslo idėja. Vakarietės jau seniai dalijasi interneto svetainių, kur galima keistis, skolintis, parduoti kone viską, ką apibrėžia sąvoka „mada“, adresais.
Į darbą – su dėžute, savaitgalį – ragauti austrių
Tikrieji gurmanai nepaiso, ką pamanys aplinkiniai. Jiems rūpi maisto kokybė ir jei to negauna už tinkamą kainą, tiesiog nešasi valgio iš namų.
Lietuvoje įprasta pietauti restorane ar bent artimiausioje kavinėje, ypač jei einamos pareigos skamba bent kiek solidžiau. Vakarų Europoje nėra gėdinga neštis pietus iš namų. Užuot kasdien išleidus kelis ar keliolika eurų paprastoje užkandinėje, namie pasiruošus salotų su geriausiu alyvuogių aliejumi ar išsivirus grikių košės su petražolių pagardu pavyks ir sutaupyti, ir palepinti savo skrandį.
Maisto kokybę turbūt lengviausia nuspėti iš kainos. Jei kavinėje porcija kainuoja pigiau nei gaminant namie, labai verta suabejoti jos gerumu. Sėdėdami gražioje erdvėje dažnai juk mokame už patalpas, padavėjų darbą ir... pačius pigiausius produktus. Tikrieji gurmanai nepaiso, ką pamanys aplinkiniai. Jiems rūpi maisto kokybė ir jei to negauna už tinkamą kainą, tiesiog nešasi valgio iš namų.
Visai nebūtina dėl to praleisti pietų atskirai nuo kolegų ir tūnoti kabinete. Galima kartu išgerti puodelį geros kavos. Svarbu išdrįsti nepabijoti atrodyti kitaip. Po kiek laiko greičiausiai atsiras bendraminčių, irgi nusprendusių nešvaistyti pinigų abejotinos kokybės dienos pietums. O sutaupius savaitgalį bus galima išsiruošti į išties gurmanišką restoraną.
Grožio oazės
Paslaugos, kurioms verčiau netaupyti, – tos, kur reikia sterilumo, profesionalumo ir bet koks defektas iškart pastebimas.
Paskutinė prabangos stotelė – grožio salonai ir kirpyklos. Čia nuomonės skiriasi radikaliai: vienos tai vadina pinigų švaistymu, kitos net ir labiausiai taupydamos pasigražinti vis tiek keliauja į geriausią grožio oazę. Iš tiesų, geriausių grožio salonų kainininkai gali priblokšti, tačiau reiktų žinoti, kad atsitiktiniai klientai paprastai moka kainą „iki“, o štai lojalūs – „nuo“. Paslaugos, kurioms verčiau netaupyti, – tos, kur reikia sterilumo, profesionalumo ir bet koks defektas iškart pastebimas. Antakių liniją tobulai suformuos tik patyręs meistras, o štai ataugusius plaukus ties šaknimis galima pamėginti nusidažyti ir namie – tik reikia nepasikuklinti ir savo kirpėjos tiksliai išsiklausinėti, kokius dažus ji naudoja.
Prabangos samprata šiandien kaip niekada individualizuota ir suasmeninta. Ironiška: kažkada vertusi laikytis logotipų diktato ar vaikytis tobulos moters įvaizdžio, šiandien ji mus nuo to išlaisvina.
