Kodėl per Naujuosius bučiuojamės? Ir ką apie tai sako skirtingų sričių ekspertai ir žinovai?
Kokia yra Naujųjų metų bučinio kilmė
Nors tikslios šios tradicijos ištakos nėra žinomos, tačiau bučinio paprotys siejamas su keliomis šventėmis: Saturnalijomis, kurios buvo švenčiamos romėnų, ir Hogmanėjaus švente, dar vadinama škotų Naujaisiais metais.
Saturnalijos vykdavo per žiemos saulėgrįžą, tad tai buvo didžiausia metų šventė, kuri, beje, neapsieidavo be alkoholio. Natūralu, kad apsvaigus būdavo ir bučinių. Būtent juos ekspertai sieja su naujametinio bučinio tradicija, nepaisant to, kad tuomet šventė vykdavo gruodžio 17–23 dienomis, o ne gruodžio 31-ąją.
Hogmanėjaus šventė savo data artimesnė Naujųjų metų laikui. Yra žinoma, kad švenčiant ją bučiniai buvo dalijami nepažįstamiesiems ir draugams, sveikinant su atėjusiais naujais metais.
Anglų literatūros profesorė iš Toledo universiteto Christina Fitzgerald sako, kad vienas iš pirmųjų literatūrinių paminėjimų apie naujametį bučinį, siekia viduramžius. To meto poemoje „Seras Gaveinas ir Žaliasis riteris“ esanti viena ištrauka pasakoja apie Naujųjų metų išvakares. Joje kalbama apie šventinį žaidimą, kuriame pralaimėjusios damos turi ką nors duoti vyrams, „o jie dėl to nepyksta“. Anot profesorės, visuose komentaruose šia tema teigiama, kad tas „kažkas“ yra bučinys.
Po pasaulį pasklido su vokiečių emigrantais?
Ilgą laiką naujametinis bučinys buvo paplitęs tik Jungtinės Karalystės ir Vokietijos žemėse – tai liudija šių tautų folkloras, sako Toledo universiteto anglų kalbos ir literatūros profesorius Danielis Compora.
Tikėtina, kad būtent vokiečių emigrantai „naujametinį bučinį“ – kaip savo tautos tradiciją – atsivežė į JAV. Tiesa, tikslios datos nepateiksime, nes rašytinių šaltinių, liudijančių, kada tiksliai tai įvyko, nėra. Vis dėlto spėjama, kad 19 a. Tai esą liudija to meto spauda – 1893 m. sausio 3 d. „New York Times“ pasirodė straipsnis, kuriame papasakota apie tai, jog sutikdami Naujuosius metus žmonės „apsikabina ir pasibučiuoja“.
Pasibučiavęs – neliksi vienišas
Šiandien tikima, kad, jei laikrodžiui mušant vidurnaktį ir įžengiant į naujus kalendorinius metus, kažką pabučiuosi, tai visus metus nebūsi vienišas (turėsi porą).
Tyrinėtojai iki šiol nesutaria: ar naujametinis bučinys yra tradicija ar prietaras? Anot jų, tai priklauso nuo besibučiuojančių požiūrio.
„Prietaruose slypi priežasties ir pasekmės elementas, ir jeigu žmonės tiki, kad bučinys juos gali apsaugoti nuo vienatvės, tai būtų prietaringas elgesys“, – pastebi D.Compora. Tačiau moderniais laikais tai vis dėlto būtų labiau tradicija, kuri perduodama iš kartos į kartą ir plačiai praktikuojama visuomenėje. Jis priduria ir tai, kad kartais tradicija yra tarsi pasiteisinimas bučiuoti tuos, kurie galbūt kitu atveju neleistų jums to daryti.
Svarbus pastebėjimas apie „tą“ bučinį
Kalbėdamas šia tema D.Compora pabrėžia, nepaisant to, kur sutinkate Naujus metus, kokios tos vietovės tradicijos, naujametis bučinys turėtų būti susitarimo reikalas ir priimtinas abiem pusėms.
„Naujieji metai nesuteikia teisės bučiuotis carte blanche (kitaip tariant, veiksmų laisve). Nesvarbu, kad jaučiatės nusipelnę sėkmės kitais metais, – tai nesuteikia teisės priversti kitą žmogų jaustis nepatogiai“, – pabrėžia mokslininkas.
Tačiau tie, kuriems tai priimtina, gali pasidžiaugti ir privalumais. Kaip sako santykių ekspertė Lourel House, bučinio esmė – užmegzti fizinius ir emocinius ryšius, o naujametis bučinys, kuris paprastai „ištinka“ esant euforijoje, tam tikrai pasitarnauja.
„Kita vertus, sakoma, kad bučinys vidurnaktį sustiprina ryšį, tad taip ir gimsta prietarai. O jei pora nesibučiuoja vidurnaktį, žmonės mano, kad jų ryšys nėra stiprus ir gali žlugti ateinančiais metais“.
Prietarai tegu lieka prietarais, juk svarbiausia Naujuosius metus sutikti su tais, su kuriais jums gera. Netgi jeigu tai – tik jūs patys.
Laimingų 2022-ųjų!
