Paskaičiuota, kad parazitinė nėgė per savo gyvenimą mirtinai „užsiurbia“ apie 18 kg savo kolegių. Pasak legendos, kaip tik ši rūšis pribaigė ir Anglijos karalių Henriką.
Visgi, nepaisant nejaukių faktų, yra šalių, kuriose nėgė laikoma didžiausiu delikatesu. Jos garbei net keliamos vėliavos.
Dinozaurai išnyko – nėgės liko
Nėgė yra vienas iš dešimties pasaulio gyvūnų, patekusių į sarąšą „10 pasaulio gyvūnų, kurie privers Jus aiktelėti“. Ir ne tik iš siaubo ar išgąsčio. Ši Šiaurės Atlante, Baltijos jūros baseine (Lietuvoje – nepatvenktose upėse) paplitusi kraujo siurbikė turi išties įspūdingą istoriją ir yra svarbus gyvis evoliucinės biologijos tyrimuose.
Seniausios aptiktos nėgių fosilijos rodo, kad rūšiai yra maždaug 360 milijonų metų (senesnės už dinozaurus!), tačiau jų kūno sandara per visą šį laiką nedaug tepasikeitė. Ir, matyt, ne be reikalo: prieš šimtą milijonų metų atsiradę dinozaurai jau seniausiai išnyko, o nėgės pergyveno ir juos, ir daugybę kitų rūšių. Paslaptis? Prisitaikėliškumas ir parazitavimas.
Nėgės gali būti vadinamos ir pirmuoju stuburiniu gyvūnu. Ši rūšis yra tarpinė grandis tarp stuburinių ir bestuburių, unikali ir labai įdomi mokslininkams: nėgės lervos suaugusios nėgės stadiją pasiekia vos per kelias savaites, tačiau tuo metu jų kūne vyksta procesai, kurie evoliucijos eigoje vyko milijonus metų, t. y. jos virsta iš primityvaus bestuburio į kremzlinį stuburą turintį gyvūną.
Nėgė turi chordą, bet dar neturi susiformavusio kaulo – kremzlės, bet nors neturi normalaus stuburo, turi smegenis, kurios panašios į kitų stuburinių!
Vampyrė su keturšakiais dantimis
Į gyvatę panaši, maždaug iki vieno metro ilgio galinti ištįsti nėgė neturi žandikaulio, bet turi čiulptuką su 5-9 aštriais keliašakiais dantimis, kuriais įsikimba į aukos kūną ir siurbdama kraują lėtai ją žudo. Iš 38 žinomų nėgės rūšių, 18 laikomos parazitinėmis.
Lietuvoje aptinkamos keturios nėgių rūšys – tai upinė, mažoji, jūrinė ir ukraininė. Plačiausiai paplitusi ir žvejojama yra tik upinė nėgė. Lietuviai jas vadina ir kitais vardais – devynake, septyntaške, vingiliu arba graužavirbe. Tai vienintelės žuvys Lietuvoje, kurias leidžiama žvejoti bučiais. Nėgių žvejybos sezonas prasideda rugsėjo viduryje ir trunka kone pusę metų.
8-9 metus galinti išgyventi jūrinė nėgė įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Ši Lietuvoje itin reta sugaunama Kuršių mariose (paskutinįkart 2001-aisiais ties Juodkrante) ir Nemuno deltoje.
Upinės nėgės maistui gaudomos Švedijoje, Suomijoje, Rusijoje, Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, tačiau tik Latvijoje ir Suomijoje šios žuvys turi aukštą ekonominę vertę. Štai Latvijoje keptos, marinuotos, rūkytos upinės nėgės yra nacionalinis delikatesas.
Nėgių kavinės legenda
Šiandien Lietuvoje nėgė nepopuliari, tačiau kadaise buvo mylima ir vertinama, jos mėsa laikoma skanėstu.
„Nepatingėkite nuo rotušės kiek paėjėti „Luisenstrasse“ (Danės gatve) ir „Holzstrasse“ (Uosto gatve). Vėlyvą vasarą virš rūklyklos „Suhr“ iškelta vėliava skelbia, kad nėgės jau išrūkytos ir gali būti patiektos su buteliu stalo ar porto vyno.“ Tai – citata iš prieš daugiau nei 100 metų parašyto turistinio vadovo po Memelį (Klaipėdą) ir jos apylinkes (vok. Führer durch Memel und Umgebung).
Tarpukariu Klaipėdoje išties buvo nėgių užeiga, kuri dirbdavo tik šių žuvų gaudymo sezonu. Svečiai čia gaudavo kuklų, bet išskirtinį meniu – tai porterio alus, karštos bandelės ir ant žarijų keptos nėgės. Nėgių galvos nevalgomos, tad kiek mokėti už gurmaniškus pietus, kavinės šeimininkas žinodavo suskaičiavęs nėgių galvas.
Kai tik nėgių atsirasdavo užeigose ir svetainėse, klientai apie tai būdavo informuojami iškeliant specialią vėliavą, ant kurios pavaizduota akis ir skaičius 9 arba septyni taškai (dėl šone esančių kvėpavimo angų nėgės vietinių buvo vadinamos devynakėmis arba septyntaškėmis).
Puse lūpų kalbama, kad nėgė ir šiandien galėtų būti Klaipėdos krašto tradicinis patiekalas.
Parazitų pyragas... Karalienei!
Ragavusieji sako, kad nėgės skonis primena vištieną, tačiau yra kiek „žvėriškesnis“, jų mėsa tamsesnė ir kietesnė, nes raumeningesnė. Rūkytos nėgės primena šprotus, tačiau jų tekstūra itin švelni. Iš rūkytos nėgės mėsos galima gaminti užtepėles, o „žalia“ gali būti troškinama, verdama, kepama ant žarijų, tapti nesaldžių pyragų įdaru ir pan.
Nėgių gaminimo tradicijos yra labai senos ir puoselėjamos daugelyje šalių. Jos buvo mėgiamos dar Antikos laikais, tačiau itin išpopuliarėjo Viduramžiais, priėmus krikščionybę, kuri reikalavo tam tikromis dienomis laikytis pasninko. Mėsingos, bekaulės, riebios išradingai paruoštos nėgės padėdavo didikams ištverti griežtus ir gana ilgus bemėsius periodus.
Legenda pasakoja, kad Anglijos Karalius Henrikas I ypač mėgo nėges, buvo jų tiesiog apsėstas. Kadangi tai gana sunkus maistas, sulaukęs garbaus amžiaus karalius buvo įspėtas valgyti jų mažiau. Įspėjimų, žinoma, nepaisė ir mirė 1135 metais, kaip teigiama, persivalgęs ir apsinuodijęs nėgėmis...
Dar ir šiais laikais nėgės karaliauja aristokratiškose virtuvėse. Nors „karaliauja“ gal netinkamas žodis, nes... jos tiekiamos, o dar tiksliau – dovanojamos tik itin iškilmingomis progomis. Pavyzdžiui, Nėgių pyragas buvo valgomas 1953 m karalienės Elžbietos II karūnavimo iškilmėse. Nėgių pyragą karalienė dovanų gavo ir 2012-aisiais Deimantinio jubiliejaus proga. Tiesa, Anglijoje nėgės tokios retos ir jų taip mažai, kad jubiliejiniam pyragui kepti šaldytos žuvys buvo gabenamos net iš Kanados!
Verta paminėti, kad Viduramžiais žmonės per kiekvienas Kalėdas monarchui dovanodavo šį nėgių pyragą, tačiau dėl brangumo paprotys nutrauktas 1836-aisiais.
Troškintos nėgės pyrage
Bene pirmą kartą prabangus nėgių pyrago receptas aprašytas istoriko Platinos, Bartolomeo Sacchi (1421-1481), 1472 m išleistoje kulinarinėje knygoje.
Grubiai kalbant šis pyragas panašus į trapios tešlos pyragą, kurį kepame, kai turime, pavyzdžiui, vištienos likučių. Tešla išklojame kepimo indą, sudedame nesaldų įdarą ir viską uždengiame tešlos kepure. Nėgių pyrago viduje yra vyne, nėgių kraujyje ir prieskoniuose (cinamonas, muskatas, gvazdikėliai, lauro lapeliai, net pušų pumpurai!) troškinti nėgių gabalėliai. Atidarius pyrago viršų turinys kabinamas šaukštu ir valgomas su tešlos paplotėliais arba dedamas ant duonos riekių.
Nėgių pyrago receptai varijuoja, o, pavyzdžiui, seniausiame Karalienės Motinos Elizabeth recepte nėgės į pyrago vidų dedamos netroškintos ir net neapvirtos. Pirmiausia rekomenduojama tinkamai paruošti žuvį (nuleisti kraują, išvalyti, išplauti, gerai nusausinti), tada supjaustyti gabalėliais, skaninti muskatu, pipirais, druska. Į pyrago dugną dėti sviestą, lauro lapelius, dar daugiau sviesto, viską uždengti tešlos sluoksniu ir kepti. Iškeptą aplieti lydytu sviestu, laikyti šaltai, o kai sustingsta, tiekti su garstyčiomis ir šiek tiek cukraus.
Šis pyragas valgomas ir labai garsiame seriale „Sostų karai“.
Jeigu norite paragauti nėgių, bet nenorite „terliotis“, aplankykite Latviją, nedidelį miestelį prie Gaujos upės – Carnikavą. Čia, „Nėgių karalystėje“, kasmet organizuojama nėgių šventė. Arba užsukite pas bičiulį latvį per Kalėdas: sakoma, kad iki šiol ant latvio Kalėdų stalo turi būti bent vienas nėgės patiekalas.
Šaltiniai:
https://www.readingmuseum.org.uk/blog/burial-henry-i
Virbickas J., Lietuvos žuvys. Vilnius: Mokslas, 1986. 13 psl. https://www.raudonojiknyga.lt/gyvunai/zuvys/54-jurine-nege-petromyzon-marinus
https://whatscookingamerica.net/History/PieHistory/LampreyPie.htm
http://www.elizabethan-era.org.uk/lamprey-pie-old-recipe.htm
