Asta Rekštienė, Gyvenimo namų sutrikusio intelekto asmenims direktorė, neįgaliaisiais rūpinasi jau dešimt metų. Kaip pasakoja, pati turi neįgalų sūnų, kuriam jau virš trisdešimt. „Pradėjau galvoti, kaip čia bus, kai jis užaugs, – toks nerimas apėmė, kas juo pasirūpins? Taip ir gimė šie namai. Čia šiandien gyvena jau 21 žmogus, beveik pusė jų yra našlaičiai“, – sako moteris, visiškai atsidavusi savo darbui. – Net mano vyras juokauja, kur aš eičiau be savo neįgaliųjų, ką daryčiau.“
Kai socialiniuose tinkluose žmonės pradėjo dalintis neįgaliųjų sukurtais dirbiniais – nuo odinių apyrankių iki stalo padėkliukų, jie iškart sulaukė daug dėmesio ir palaikymo. Kaip mini ir A.Rekštienė – neįgaliesiems tai didelis džiaugsmas: „Jie labai nori būti reikalingi ir naudingi.“
– Papasakokite, nuo ko viskas prasidėjo?
– Aš kaip įstaigos direktorė atradau, kad galime teikti paraišką Europos galimybių bendruomeninių paslaugų plėtrai. Man pasirodė, kad mūsų įstaigai labiausiai tiktų socialinių dirbtuvių projektas. Mums pavyko ir mes gavome finansavimą 36-iems mėnesiams. Šiuo metu dirbtuvėse dirba dešimt neįgaliųjų ir beveik visi jie gyvena čia, Gyvenimo namuose. Vienintelis Paulius juose negyvena, o atvyksta iš savo namų ir yra labai atsidavęs savo darbui.
Mūsų projekto tikslas nėra užsidirbti, nors gauti pajamas tikrai smagu, visgi labiausiai tikimės, kad galbūt kažkuris iš mūsų Gyvenimo namų gyventojų po tų 36 mėnesių susirastų darbą ar turėtų daugiau galimybių įsidarbinti.
– O kaip vyksta gyvenimas jūsų prižiūrimuose ir kuriamuose namuose?
– Viską darome patys – tiek mes, tiek neįgalieji. Jie ir kambarius tvarkosi, ir skalbiasi. Neturime jokio kiemo darbininko, tad mūsų gyventojai ir kiemą tvarko, ir žolę pjauna. Mokosi ir valgyti pasigaminti ir pasidaro geriau nei su padėjėja. Tai yra gyvenimo namai, o ne institucinė globa, todėl mes mokome juos savarankiškumo kiekvieną pagal galimybes ir gebėjimus.
Mes dirbame jau dešimt metų, ir kaip gera yra stebėti, kai žmonės, kad ir mažais žingsneliais, eina į priekį, vis daugiau išmoksta. Kiekvienas juda savo tempu, o mums smagu matyti ir savo įdirbį.
Mūsų namuose gyvena 21 gyventojas: jauniausias yra sulaukęs 21-erių, o vyriausias – 63-ejų. Kai kurie jų turi savo šeimas, o kai kurie, deja, našlaičiai.
– Kaip Gyvenimo namų gyventojams sekėsi pradėti darbuotis, užsiimti įvairiais rankdarbiais?
– Jau prieš kelerius metus vykdėme socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems projektą. Turėjome užimtumo specialistę, kuri su neįgaliaisiais dirbdavo keturias valandas per dieną. Taigi, gyventojai jau turėjo šiokį tokį įdirbį, kurį pritaiko ir dabartinėse socialinėse dirbtuvėse.
Dabar jie dirba kasdien po šešias valandas ir už tai gauna kompensaciją. Ir nors tai nėra didžiulė suma, tačiau daugeliui neįgaliųjų tai buvo didžiulė motyvacija!
Dabar esame nusprendę, kad uždirbtus pinigus nuo parduotų jų rankdarbių mes skirsime arba jų kompensacijai didinti, arba suorganizuosime išvyką, edukaciją ar kitokią malonią ir jų laukiamą veiklą.
Mūsų gyventojai, užsiimdami rankdarbiais, sulaukia daug dėmesio, tačiau užvis smagiausia jiems būti reikalingiems. Jie dabar tokie laimingi! Kai vežėme jų darbelius į muges pardavinėti, neįgalieji nuolat klausdavo – ar ką nors pardavėme iš jų pagamintų darbelių. Net nušvinta akyse, kai pasakydavome, kad pirkėjai domėjosi, gyrė, pirko jų rankdarbius.
Aš pati esu labai laiminga. Džiaugiuosi tuo, ką matau, kaip mano globojami žmonės tobulėja. Juk koks visuomenės požiūris? Ai, čia tie, atsilikę... Liūdna tai girdėti. O juk pati turiu neįgalų sūnų ir matau, kaip tokiems žmonėms reikia bendravimo ir palaikymo.
Siekiame rankdarbius pagaminti kokybiškai, gražiai, kad trauktų akį. Žinoma, kad tai užtrunka, pasitaiko visko, bet dirbiniai tikrai labai mėgstami.
Dabar ant bangos yra odiniai lankeliai, odinės apyrankės, lininiai maišeliai, pirkinių maišai, odiniai dėklai, pagalvėlės, odiniai stalo padėkliukai ir kiti dalykai. Visko negalime apimti, tad susikoncentruojame į tai, ko labiausiai nori pirkėjai.
Artėja Kalėdos, tad pradėsime gaminti kalėdinius žaisliukus ir atvirukus, be to, mūsų namų gyventojai neria ir vąšeliu, mezgame pirštines.
– Ar sulaukiate didelio susidomėjimo?
– Taip, sulaukiame tikrai daug susidomėjimo, užsakymų, ypač prieš šventes, todėl net baiminamės, kad visko nespėsime. Žinoma, ir koronavirusas dar kiša koją. Visgi, tikimės, kad viskas klostysis gerai, o ir gerų, padedančių žmonių atsiranda. Labai džiugu, kad mūsų namų gyventojai taip noriai imasi darbo, yra motyvuoti ir jiems tai labai patinka.
Apskritai labai norime visiems padėkoti. Žmonės mums atneša siūlų, odos, įvairių priemonių rankdarbiams, ką jau kalbėti apie malonias žinutes, palaikymą! Tai mums visiems labai svarbu.
Myliu savo darbą ir džiaugiuosi galėdama matyti laimingas ir šiltas neįgaliųjų akis, jų džiaugsmą. Jie juk praskaidrina savo gyvenimą, mokosi naujų dalykų.
Įsigyti Gerumo namuose gyvenančių žmonių dirbinių galite jiems parašydami puslapyje „Dovanok gerumą“.
