„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2021 07 25

Neįtikėtina Giedriaus ir belgų aviganės Šaitos draugystė: gyvenu nesibaigiantį nuotykį

Į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią kiek atokiau nuo pagrindinio kauniečių mėgstamo paplūdimio, įsuka Giedriaus vairuojamas mikroautobusas. Jau iš tolo galima išgirsti, kad jis atvažiuoja ne vienas, o su savo augintine ketverių metų belgų avigane Šaita. Ši, iškišusi galvą per automobilio langą, loja tiek, jog, atrodo, aplinkui ją vieni priešai. Tačiau vos iššokusi iš transporto priemonės Šaita staiga tampa kitu šunimi. Tiesa, jei bet kas – net ir gerai pažįstamas žmogus – bandytų įlipti į autobusiuką, Šaita vėl paleistų gerklę ir iššieptų dantis. Savo šeimininko nuosavybę ji saugo geriau už viso pasaulio signalizacijas.
Giedriaus augintinė belgų aviganė Šaita
Giedriaus augintinė belgų aviganė Šaita / Asmeninio archyvo nuotr.

Maždaug už kilometro nuo automobilių stovėjimo aikštelės vaikai yra įsirengę vadinamąją „tarzankę“ – ant virš vandens nulinkusio medžio pririšta virvė. Įsikibus į ją galima šokti vandenin.

Asmeninio archyvo nuotr. /Giedriaus augintinė belgų aviganė Šaita
Asmeninio archyvo nuotr. /Giedriaus augintinė belgų aviganė Šaita

Ši vieta – mylimiausia ir Šaitos, o žaisti su virve supantis virš vandens ji gali apie pusantros valandos. Tuo tarpu mes šią vietą pokalbiui pasirinkome taip pat neatsitiktinai. Kol Šaita užsiėmusi – ji „nelenda į akis“ ir tada galima ramiai pasišnekučiuoti.

Belgų aviganiai visų pirma yra stiprūs šunys, ne vienas toks šuo yra tarnybinis ir dirbantis ieškant kvaišalų ar kitų neteisėtų dalykų. Giedrius sako, kad Šaita, nors ir nemokyta, tačiau puikiai geba sekti pėdsakais.

Asmeninio archyvo nuotr. /Giedriaus augintinė belgų aviganė Šaita
Asmeninio archyvo nuotr. /Giedriaus augintinė belgų aviganė Šaita

Tiesa, Giedriaus augintinė – ne visai tokia, kokie yra dresuoti ir paruošti šunys. Kaip, padirbėjęs su Šaita, sakė kauniečiui vienas šunų dresuotojas, kažkada Šaita buvo mušta. „Turėsi vargą ilgam, o gal ir visam gyvenimui“, – tąsyk Giedriui paaiškino jo šunį įvertinęs specialistas.

Tačiau Giedrius šuns neatsisakė, o Šaita jo gyvenimą nuspalvino iki šiol nematytomis spalvomis. Dar daugiau – klausantis jų istorijų atrodo, kad Giedriaus ir Šaitos gyvenimas yra vienas nesibaigiantis nuotykis.

VIDEO: Giedriaus gyvenimą pakeitė belgų aviganė Šaita: kasdienybė – kaip nesibaigiantis nuotykis

„Tada tariau sau ir kitiems, kad tokio isteriško šuns gyvenime nelaikysiu“

Giedrius juokauja: prieš pradedant pasakoti apie tai, kaip jo gyvenime atsirado Šaita, reiktų prisiminti likimo ironiją.

„Tai priešistorė apie Dievo patyčias žmogui, apie jo norus, nusistatymus ir kaip viskas gali pasikeisti. Kažkada turėjau „Renault“ automobilį. Dviejų durų. Sakiau tada, kad ta mašina yra konstruktorių klaida, ypač, kai ją reikia remontuoti, o aš pats esu meistras.

Sakiau, kad balta automobilio spalva – ne spalva. Kartą buvusios draugės vedamoje sporto su šunimi treniruotėje, kur šeimininkas turi greitai ir be klaidų valdyti šunį per įvairių kliūčių ruožą, pamačiau belgų aviganio patiną, pririštą prie tvoros. Amsėjo be paliovos, o aikštelėje praktiškai nebuvo galima susikalbėt per jo keliamą triukšmą.

Prisikalbėjau. Šiandien turiu ne tik belgų aviganę Šaitą, bet ir baltą „Renault“.

Nutariau apraminti šunį, skirti jam dėmesio, paglostyti. Šis, išvydęs, kad artinuosi prie jo, apsiramino ir smalsiai žiūrėjo. Bet tik kelias akimirkas, kol pradėjau kalbint ir tiesti link jo rankč. Staiga – dantys, lojimas. Dėkui Dievui, nespėjo iš mano rankų padaryti rebuso chirurgams.

Tada tariau sau ir kitiems, kad tokio isteriško šuns gyvenime nelaikyčiau. Prisikalbėjau. Šiandien turiu ne tik belgų aviganę Šaitą, bet ir baltą „Renault“ mikroautobusą“, – pasakojo Giedrius.

Beje, baltas mikroautobusas nėra paprastas mikroautobusas. Tai – buvęs greitosios pagalbos automobilis, kuris per karščius tapo ir jų su Šaita namais.

„Nes būti namuose – bute – per karščius sunku. Todėl mes su Šaita tiesiog gyvenome gamtoje. Mikroautobuse yra lentynėlės, mat nutariau jų neardyti – palikti taip, kaip ir buvo greitosios pagalbos automobilyje. Čia susidedu visus reikiamus daiktus, turiu čiužinį miegojimui, turistinę viryklę“, – kalbėjo Giedrius.

„Ilgą laiką ieškojau moters, kuri užpildytų tuštumą“

O dabar – dar viena istorija „iki Šaitos“. Beje, istorijų tikrai bus ir daugiau. Kartais, atrodytų, viena už kitą keistesnių.

„Esu išsiskyręs ir jau pusamžis vyras. Ilgą laiką ieškojau moters, kuri užpildytų tuštumą bendravime, lovoje ir visame kitame likusiame gyvenime.

Išėjau į medžioklę socialiniuose tinkluose, naudojausi „Tinder“ programėle. Moterų buvo, tačiau tokios, su kuria norėčiau užsibūti ilgiau, – ne. Mes juk – kaip krumpliaračiai iš vienos greičių dėžės ir esame nugludinti į kitus gyvenimo bei santykių krumpliaračius.

Tarkime, vienas krumpliaratis pabyrėjo ir reikia kito pakeitimui. Bet tada prasideda derinimai... Tai dantų skaičius neatitinka, tai plotis, tai šlicai ant veleno. Galų gale, gavus naują iš gamyklos pagal katalogą, dedi jį į vietą ir tinka, tik... Jis neapsidirbęs ir yra graužiamas aplinkinių dantračių. Niekas nenori būti graužiamas ir šlifuojamas pagal kitų norus“, – savo patirtimi dalinosi Giedrius.

Kaip sako pats, atėjo laikas, kai ir tokios paieškos ėmė varginti.

„Vis eidavau į pirmus pasimatymus ir nusivildavau. Galiausiai pasimatymai pasidarė neįdomūs. Netrukus pastebėjau, kad įnikau į alkoholį. Atrodo, juk užsidribau pinigų, mokesčius susimokėjau. Paskolų ir skolų nėra.

Jaučiau, kad ne gyvenu, o vegetuoju. Nustojau tikėti ateitimi. Vakare, būdavo, apsistatau alaus bokštais. Buvau nusivylęs gyvenimu, apėmė depresinės nuotaikos“, – sakė Giedrius.

Asmeninio archyvo nuotr. /Giedriaus augintinė belgų aviganė Šaita
Asmeninio archyvo nuotr. /Giedriaus augintinė belgų aviganė Šaita

„Tvirtai prispaudžiau šunę arčiau savęs ir pastūmiau iššieptus dantis į šoną“

Vieną eilinės dienos eilinį vakarą Giedriaus dukra internete pamatė skelbimą, kad dovanojamas šuo.

„Po valandos skelbimas buvo pakoreguotas, kad tai – belgų aviganis ir kainuoja 100 eurų. Supratau, kad greičiausiai šis šuo yra ne tų žmonių, o atklydęs. Dukters paragintas nutariau, kad reikia jį paimti, nuvežti į veterinarijos gydyklą ir pagal čipą rasti šeimininkus.

Net nereikėjo važiuoti pasiimti šuns – patys vaikinukai jį atvežė į kiemą, o šimto eurų mokėti nereikėjo – sutarėme, kad aš surasiu šeimininkus. Pamenu, tupiu gruodžio 10-ąją ant sniego, apsikabinęs svetimą nepažįstamą šunį. Tada jai buvo apie 4–5 mėnesiai.

Tačiau ji, bandydama ištrūkti, šiepė dantis ir urzgė. Tvirtai prispaudžiau šunę arčiau savęs ir savo galva pastūmiau iššieptus dantis į šoną. Tą akimirką tarp mudviejų ir užsimezgė ryšys. Šuo suprato, kad nebijau ir nepaleisiu kas bebūtų. Atsipalaidavo ir prisiglaudė kaip draugė“, – apie pirmąją pažintį su Šaita pasakojo Giedrius.

Dar kitą dieną nuvažiavus į veterinarijos kliniką Šaita ir vėl parodė savo charakterį – vienoje iš klinikų puolė darbuotoją.

Savo sunkiai valdomą charakterį Šaita parodė jau kitą dieną, kai Giedrius ją išvedė į lauką ir sutiko buvusius kolegas. Šie šunį ėmė kalbinti, o ji, atrodė, ruošėsi juos nužudyti, įsispraudusi tarp naujojo šeimininko kojų: „Nesupratau iš karto, ar mane gynė, ar aš jai atrodžiau kaip prieglobstis ir ji taip slėpėsi.“

Dar kitą dieną nuvažiavus į veterinarijos kliniką Šaita ir vėl parodė savo charakterį – vienoje iš klinikų puolė darbuotoją.

„Važiavome į kelias klinikas, nes ne visi turėjo galimybę nuskaityti čipą. Laimei ar nelaimei, niekas čipo nerado, nes jo ir nebuvo. Tada visais įmanomais kanalais paskelbiau apie rastą šunį, kad ieškau tikrų šeimininkų. Prasidėjo skambučiai.

Pavakary paskambino flegma ir pasakė kad nori pasiimt mielą šuniuką su stačiomis ausimis. Klausiu, ar žino kas per veislė? Jis atsako, kad ne. Tada paaiškinau, kad tas mielas šuniukas kelias savaites bus tavo žaislas, o po dviejų savaičių tu būsi jo žaislas.

Palei vidurnaktį paskambino neblaivi žagsinti moteris, kuri kalbėdama, atrodė, kaskart įsikąsdavo sau į liežuvį ir dėl to švepluodama man aiškino: žinai, ak, aš imu tą šunį, ak. Jis bus ne ant leciūgo, ak, ne būdoj, ne po būda, ak. Anas miegos pas mane po antklode. Vienu metu aš net bijojau atsiliepti, kai telefone ekrane būdavo nepažįstamas numeris“, – kalbėjo Giedrius.

Asmeninio archyvo nuotr. /Giedriaus augintinė belgų aviganė Šaita
Asmeninio archyvo nuotr. /Giedriaus augintinė belgų aviganė Šaita

„Jaučiau, kad mūsų ryšys vis stiprėjo“

Taip, neradęs šeimininkų, Giedrius augintinę pasiliko sau. Ir nutarė išmokyti ją deramo elgesio.

„Jaučiau, kad mūsų ryšys vis stiprėjo. Panelytė apšilo padus ir pagalvojo, kad reikia patikrinti, gal ji jau viršesnė už savo poną. Einam, pamenu, lauke per sniegą. Džiaugsmingai ir žaismingai.

Pasistrikinėjimai, grybštelėjimai už rankovių ir klešnių iš karto buvo draugiški, o vėliau – agresyvūs.

Supratau, kad mintis čia apie caro karūnos dalybas. Pamaniau, kad caras būsiu aš ir pargrioviau šunę į sniegą, pats ją užguldamas, nesuteikdamas skausmo, bet ribodamas judesius ir kad ji man neįkastų. O kita ranka glostau, giriu ir raminu. Ir taip – ne vieną kartą“, – kalbėjo Giedrius.

Panašiai jis šunį mokė ir šiam ėdant: viena ranka patraukdavo Šaitos galvą nuo maisto dubenėlio. Pirmą kartą jį į šeimininko ranką įsikabino dantimis, tačiau išauklėti pavyko gana greitai.

„Ir tada Šaita išgirdo, kad trinktelėjo mašinos durys. Mane vos ne pilvu partempė“

„Augo Šaita, augo ir jos charakteris. Pradėjau lankyti treniruotes. Viena dresūros firma atsisakė mūsų dėl Šaitos nuolat keliamo triukšmo. Tada kiek nusivyliau, bet tuo pačiu ir supratau – per jos lojimą aikštelėje nebuvo įmanoma susikalbėti.

Radau kitą – nestandartinį – trenerį, kuris dirbo irgi su nestandartiniais šunimis. Jis ir atliko trumpą testą, o po to pasakė, kad šuo buvo muštas ir turėsiu problemų“, – sakė Giedrius.

Giedrius sako, kad tema apie automobilio saugojimą verta atskiro pasakojimo.

Giedrius pastebėjo, kad Šaita itin saugo jo daiktus ir erdvę. Į Giedriaus namus negali įžengti svetimas žmogus – Šaita jo tiesiog neįleidžia. Lygiai taip pat ji nieko neprileidžia prie šeimininko automobilio.

Giedrius sako, kad tema apie automobilio saugojimą verta atskiro pasakojimo, ir juokauja, kad į jo automobilį gali patekti tik tuo atveju, jei esi nemirtingas – bent jau taip atrodo vizualiai stebint šuns elgesį. Būtent dėl to, atvažiavęs į parduotuvę, jis ramiai palieka automobilį neužrakintą.

„Nors atvejų, kada kartu važiavo kitas žmogus, buvo. Ji visus nori vizualiai žudyti, bet tuos iššieptus dantis reikia glostyti. Kartą reikėjo iš Garliavos į Ruklą savaitgalį vežti sūnų ir dar tris jaunus kariškius. Išlipau iš autobusiuko kartu su Šaita, pasitraukėm apie 50 metrų į šalį, kad jie spėtų sulipti. Ir tada Šaita išgirdo, kad trinktelėjo mašinos durys. Mane vos ne pilvu partempė.

Kartą buvo draugo gimtadienis, jo automobiliu važiavome į sodybą. Kartu ir Šaita – stengiuosi jos vienos nepalikti. Pakeliui sustojome degalinėje. Mes su Šaita – mašinoje, o sumokėjęs už degalus draugas, pasirodo, negali grįžti – Šaita šiepia dantis. Kažkaip pavyko, nurimo.

Kitą kartą sūnus paprašė paskolinti autobusiuką, kad galėtų nuvažiuoti nusipirkti bokso kriaušę. Tada dirbau ir neturėjau kur palikti šuns, Šaita buvo automobilyje. Tad sūnui teko važiuoti su ja. Grįžo po ilgo laiko, maniau, spūstys. Pasirodo, panelytė lojo, dantis šiepė ir kandžiojo kriaušę. Praėjo pusvalandis, kol sūnus atidirbo taktiką, kaip su visa kriauše patekti atgal“, – savo nuotykius pasakojo Giedrius.

Tiesa, Šaita pyktį demonstruoja tik saugodama Giedriaus nuosavybę, kitų komandų ji klauso, agresijos nerodo, mėgsta būti glostoma, sutaria ir su kitais gyvūnais.

„Pavyzdžiui, kai pirkdavau jai žalią mėsą ir vienu kartu neparnešdavau, Šaita galėjo ėsti springdama kiek telpa, bet to nedarė be komandos“, – sakė Giedrius.

Asmeninio archyvo nuotr. /Giedriaus augintinė belgų aviganė Šaita
Asmeninio archyvo nuotr. /Giedriaus augintinė belgų aviganė Šaita

„Vėliau jos tapo nuostabios draugės“

Maždaug prieš metus Giedriui buvo kojos trauma, teko gultis į ligoninę ir tuo pačiu sugalvoti, kas rūpinsis Šaita.

Belgų aviganių grupėje jis parašė skelbimą apie problemą ir apie probleminį šunį.

„Priėmė jauna mergaičiukė Justina, dabar policininkė, buvusi Palangos gelbėtoja. Ji galvojo apie tokį šunį, norėjo įsigyti, tad jai pasitaikė proga su tokiu šunimi susipažinti iš arčiau.

Susipažino draugiškai, o kitą dieną kartu su Šaita išvažiavusi miestan, buvo neįleista į savo automobilį. Skambino man į ligoninę ir prašė patarimų.

Galiausiai pastebėjau, kad ji ėmė saugoti suoliuką parke – tą, ant kurio sėdėdavau.

Vėliau jos tapo nuostabios draugės. Justina kelis kartus dar pasiimdavo Šaitą pasivaikščiot man jau grįžus iš ligoninės, nes su lazdom man buvo ne kaip.

Beje, jai ir jos sesei turiu švelnų priekaištą: šuo buvo permaitintas ir priaugo penkis kilogramus. Aišku, čia iš meilės, bet ne iš piktumo“, – sakė Giedrius.

Po kojos traumos reabilitacija tęsėsi apie pusmetį – Giedrius negalėjo vairuoti, todėl su šunimi išeidavo tik į parką.

„Negalėjome išvažiuoti į mišką, niekur. Šaitai tai buvo sunkus laikas. Galiausiai pastebėjau, kad ji ėmė saugoti suoliuką parke – tą, ant kurio sėdėdavau“, – pasakojo kaunietis.

Su lazdomis, išėjus iš ligoninės, Giedriui teko vaikščioti apie pusmetį ir kęsti didelį skausmą. „Rytais nori ar nenori, bet turi šunį vesti laukan. Nors po namus strakaliojau ant vienos kojos, be lazdų, bet šuniui vandens dubenėlį, kad neišliečiau, nešdavau keturiomis.

Kiek vėliau reabilitologė peržiūrėjo mano gydymo istoriją ir pasakė, kad puikiai šlubuoju, mat kiti dar daugiau nei po pusmečio nepaleidžia lazdų. Išsišnekom, kad turiu šunį ir tenka vedžioti, rūpintis, o tai ir padėjo. Išeitų, kad Šaita pasirūpino mano pradine reabilitacija“, – pasakojo kaunietis.

„Po kelių keistų dialogų pasijutau kaip beprotis, norintis pabėgti iš psichiatrinės ligoninės“

Prieš kelis metus Šaita Giedrių uždarė balkone. Žinoma, ne iš piktos valios. Jam išėjus į balkoną parūkyti, Šaita sugebėjo užsukti durų rankeną.

„Staiga pamačiau, kad ji letenom nuleido žemyn tą visiškai „nereikšmingą“ balkono durų rankenėlę. Iš pradžių buvo juokinga, kad ji tokia pokštininkė. Bet paskui įvertinau savo absurdišką padėtį. Bandžiau per langą mokyti naujos komandos – kaip atidaryt duris“, – pasakojo Giedrius.

Tada iš devintojo aukšto balkono pradėjau šūkauti praeiviams.

Tačiau tąsyk jai labiau patiko šuniškai šypsotis, nei klausyti komandų.

„Pasidarė nebelinksma, nes turėjau planų, susitikimų. Apsičiupinėjau kišenes, ką turiu išlikimui. Telefonas – kambaryje, laimei, namų raktai buvo su manimi, kišenėje. Kitas išlikimo žingsnis – susirasti gelbėtoją savanorį. Tada iš devintojo aukšto balkono pradėjau šūkauti praeiviams“, – pasakojo vyras.

„Panelyte, gal gali mane išgelbėti? Jaunuoli, jaunuoli, pažvelk aukštyn, išgelbėk mane“, – tokiomis frazėmis praeivius kalbino balkone įkalintas vyras.

„Po kelių keistų dialogų pasijutau kaip beprotis, norintis pabėgti iš psichiatrinės ligoninės. Pagaliau vienas vaikinukas ryžosi padėti, bet sakė labai bijantis šunų.

Numečiau jam raktą, jis susirado drąsią kaimynę, kuri gelbėjimo akcijai pasiruošė sūrio gabaliukų“, – sakė Giedrius.

Į namus įėjusi kaimynė atidarė balkoną, laimei, Šaita tąsyk stebuklingai nepuolė. Giedrius svarsto, kad gal todėl, jog moteris į namus žengė drąsiai.

Asmeninio archyvo nuotr. /Giedriaus augintinė belgų aviganė Šaita
Asmeninio archyvo nuotr. /Giedriaus augintinė belgų aviganė Šaita

„Moteris gali padaryti tau šventę per naktį, o kitą savaitgalį bus neištikima“

Kaunietis sako pastebėjęs, kad pasikeitė ir jo paties požiūris.

„Kas pasikeitė mano makaulėje? Kartą važiavau pas geriausią draugą į gimtadienį. Turistavome lauke.

Kitas jo draugas turėjo mažą pliką šunį. Maniškei jis buvo neįdomus, jai buvo svarbi laisvė ir lakstyti, maudytis, tyrinėti aplinką ir pėdsakus. Bet tą plikį šeimininkas vis laikė po pažastimi. Neva, pavojus.

Po metų – ir vėl tradicinis gimtadienis. Sulaukiau prašymo, kad nebūčiau su savo probleminiu šunimi. Nors ji niekam neįkando, bet atrodo agresyviai“, – pasakojo Giedrius.

Vyras ėmė ieškoti, kur kelioms dienoms galėtų palikti Šaitą. Vienas iš variantų – šunų darželis.

„Pamaniau, kad nejau laužysiu daugiametes draugo gimtadienio tradicijas – reikia važiuoti. Šunų darželyje Šaitą palikau gerai valandai – eksperimentui.

Per tą laiką pasitariau su šunininkais, treneriais ir paklausiau jų nuomonės apie tą darželį. Atsiliepimai nebuvo geri.

Tada man susikrėtė smegenys. Pagalvojau, kad apsieisiu be audringo savaitgalio su draugais, o geriau liksiu su šunimi.

Nuo tada pradėjau vertinti labiau šunis, nei žmones. Moteris, su kuria susipažinai „Tinderyje“, gali padaryti tau šventę per naktį, o kitą savaitgalį jau bus neištikima. Šuo to nepadarys. Esu Šaitai dėkingas, kad ji atsirado mano gyvenime“, – kalbėjo Giedrius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“