Artūras Dudėnas jau gerus 15 metų žaidžia su aitvarais. Ne šiaip kokiais, o jėgos aitvarais. Ir ne šiaip sau žaidžia, o pagal savo metus daro stebuklus. Netrukus jam sukaks 54-eri. Per šį laiką jis atliko daugybę neįtikėtinų triukų ir pasiekė neoficialių bei nepakartotų rekordų.
Smagu, kad fiziškai gerai sudėtas ir techniškai pasikaustęs A.Dudėnas mėgsta ir elektroninius prietaisus – jis dažnai savo triukus nufilmuoja ir patalpina savo puslapyje windfun.lt.
Ekstremalas ir instruktorius skatina pradedančiuosius nebijoti sportiniais vadinamų „C“ tipo aitvarų, kuriuos visada naudoja pats ir jais moko kitus.
– Kodėl daugumą mokinių mokote būtent „C“ tipo jėgos aitvarais?
– Žmonės klaidingai mano, kad jų nesuvaldys. Kažkiek tiesios tame yra. Jie greitesni, aštresni, mažiau atleidžia klaidas. Jų galimybės labai didelės, bet nebūtina iškart spausti iki dugno. Jei išmoksti čiuožti su tokiu, tai visus kitus įvaldyti bus daug paprasčiau.
– Sunku pratybose – lengva kare?
– Ne visai – apie pavojų, traumas ar daug sunkesnį darbą kaip tik nėra kalbos. Toks aitvaras yra saugesnis už kitus. Kai nuo jo atsisegi, jis atsigula ant nugaros ir pradeda praleisti vėją, nebetempia. Jei naudoji hibridinį aitvarą, į kuriuos dažnai pradedantieji orientuojami, net ir atsegtas jis gali pradėti suktis kaip vilkelis – jei staiga pakilo stipresnis vėjas nei rekomenduotina su tokiu įrenginiu.
Būna, kad, panaudojus hibridinio aitvaro saugumo sistemą ir atsisegus nuo jo, nutempia žmogų dar 100–200 metrų krantu ar vandeniu. Mano žiniomis, ši problema nėra išspręsta, todėl, manau, saugiausias būdas pradėti mokytis būtent su sportiniu.
– Mokėte daugybę žmonių. Ar jūsų auklėtiniai kuo nors išsiskiria iš kitų Lietuvos ekstremalų?
– Turiu nemažai patirties, todėl parodau trumpiausią kelią. Galiu pasakyti, kad mes, šiauliečiai, aukščiausiai šokame ir gražiausiai čiuožiame Lietuvoje (juokiasi). Tai ne tik dėl mokytojo, bet ir dėl mūsų Rėkyvos ežero, kuris tokiam sportui labai tinka. Juk daugelis bando lygiuotis į geriausius.
Niekada nemokau per prievartą. Tik tada, kai prašo ar paklausia. Na, būna, kad praplaukdamas ar krante geranoriškai patariu, jei matau, kad žmonės daro klaidų.
– Kai kurie jūsų rezultatai traukia ir iki oficialių pasaulio rekordų. Kodėl nebandote jais išgarsėti?
– Gal prieš kokį dešimtmetį ir būčiau galėjęs pasvajoti dalyvauti pasaulio čempionatuose, bet dar buvau silpnokas, o dabar – per senas. Tam reikia daug pinigų, ištisai treniruotis kažkur Afrikos pakrantėse. Aš jėgos aitvarų sportą pradėjau gana brandžiame amžiuje. Be to, jėgos aitvarai į Lietuvą atėjo vėlai.
Mano galva, šiame sporte varžybos – tai jaunimo iki 25–30 metų pasitikrinimas. Man to nebereikia. juk važiavimas yra malonumas, o triukais ir „ekstrymu“ galiu mėgautis ir čia. Tie, kurie nori pasitikrinti, stokit šalia ir pabandysime atlikti viską vienodomis sąlygomis.
– Ką patartumėte pradedantiesiems, kurie dar nėra valdę aitvaro?
– Pradėti geriausia vėjo greičiui siekiant nuo 3–5 m/s. Vėliau pereiname ir iki 10 m/s. Kai vėjas dar stipresnis, tai pradedantiesiems geriausia būtų sėdėti ant kranto. Jeigu nuolat treniruositės, tai rezultatų tikrai pasieksite. Jei vėjas pakyla iki daugiau nei 25–32 m/s. – klaidos atveju iškyla pavojus net profesionalų gyvybei.
– O kaip dėl traumų? Ar tai pavojingas sportas?
– Galima čiuožti visai be traumų ir patirti tik malonumą, bet tada reikia rinktis tinkamas sąlygas. Geras jėgos aitvaras gali duoti tiek adrenalino, kiek pačiam reikia tuo metu. Aš mėgstu išbandyti savo fizines ribas, todėl dėl kai kurių klaidų yra lūžęs šonkaulis, trūko raiščiai.
Kartą kritau per arti kranto, vanduo sužeidė ausies būgnelį. Tiesa, apie tai pranešiau mūsų pasaulinei bendruomenei. Netrukus pastebėjau, kad daug profesionalų jau čiuožia su ausų kamštukais. Alkūnės kauliuką nuskėliau, kaklo traumą turėjau. Čia visko ir neprisiminsi.
Gerai prisimenu savo pirmąją traumą – neatsargiai suėmiau už stropos, kuri praslydo ir perpjovė pirštą iki kaulo. Net nepajutau – trys siūlės. Anuomet niekas mūsų nemokė saugiai elgtis. Tai svarbi saugumo taisyklė – negriebti už stropų.
– Teko girdėti, kad kartą čiuožėte ne ant specialios lentos, o paprasčiausio sniego kastuvo.
– Ko tik neprisigalvojame, kad gyventi būtų smagiau. Taip, tai tiesa, tik norėčiau pataisyti ne su jėgos aitvaru, o vandenlenčių parke traukiamas trosu. Tokie vandens parkai naudingi mokantis naujus triukus, kai nėra vėjo. Kas nori pamatyti, gali apsilankyti mano puslapyje ar „Youtube“ – dar ne tokių dalykų išvys.
– Gal keletą įsimintinų momentų iš čiuožimo galėtumėte išskirti?
– Įsivaizduokite – naktis, sniegu padengtas ežeras boluoja nuo mėnulio šviesos. O jūs vienui vienas slystate lygiu minkštu paviršiumi. Man rodos, iki manęs to niekas nedarė, o vėliau atsirado norinčių pakartoti.
Esu tikras, kad pirmas pradėjau čiuožti ir ant „šerbeto“ – tai toks vandeniu permirkęs sniegas. Jei nugriūni ir pastovi vėliau būna šalta, tačiau labai geri kadrai, kai snieguotas vanduo taškosi – niekas to nestebi, tik tu pats žinai. Patikėkit, kai esi vienas ant tokio ežero ir šalia nieko nėra, kas galėtų padėti, tikrai ekstremalumo sočiai. Reikia blaiviai mąstyti ir nepervertinti savo jėgų. Ypač šuoliuose.
Greičiausiai esu čiuožęs su jėgos aitvaru ir kalnų slidėmis ledu. 107–121 km/h. Jei būčiau turėjęs du greitį matuojančius prietaisus, galėjau fiksuoti ir rekordą. Su pačiūžomis tokio greičio toli gražu nepasieksi. Jau ir 70 km/h per akis.
Manau, kad esu padaręs ir neoficialų greičio burlente Lietuvos rekordą ežere – 63,16 km/h. Tikrinta „GPS Results V6“ programa. Buvo daug diskusijų ta tema ir daviau suinteresuotiems buriuotojams duomenis. Taip pat prie jūros Kunigiškėse esu sužaidęs visą stalo teniso partiją, viena ranka laikydamas 16m „Naish Torch“ sklendžiantį jėgos aitvarą. Tik tą kartą pralošiau, atsirevanšavau be aitvaro. Tačiau kartoju – ne rekorduose esmė, o džiaugsme ir judėjime. Norėčiau, kad visi savo gimtadienius sutiktų sportuodami gamtoje, o ne prie stalo.