Apie tai, kas iš tiesų lemia gerą senjorų savijautą, kalbamės su Akių klinikos „Lirema“ akių ligų gydytoja-mikrochirurge Lilija Socevičiene.
– Jau trečius metus palaikote ir remiate iniciatyvą „Susitikim, mieli senjorai!“, kodėl?
– Tenka konsultuoti daug senjorų, kurie dažniau užsidaro namuose, neturi ką veikti, laukia, kol atvažiuos vaikai ar anūkai, nors reikėtų aktyviau organizuoti savo gyvenimą. Pasibaigus pirmajam ir antrajam projektams, sulaukėme daug padėkų. Praeitais metais projekte dalyvavo kelios moterys po atliktos smegenų auglio operacijos, kiti – po insulto ar traumų ir šiems žmonėms tai buvo puiki socialinė reabilitacija – jie bendravo, susidraugavo. Projekto metu dalyviai tampa bendražygiais. Viena iš priežasčių, kodėl projektą palaikome ir šiais metais – nes galime senjorams suteikti daugiau džiaugsmo. Užsiėmimų metu jie jaučiasi reikalingi, svarbūs, išmokę darbelių įsikvepia ir net imasi organizuoti savo parodas.
– Dažnai manoma, kad senjorai yra pasyvūs, vyresniame amžiuje nebeverta imtis naujų veiklų. Ar tokie projektai keičia bendrą visuomenės požiūrį į senjorus – jų iniciatyvumą, drąsą, norą bendrauti?
– Labai priklauso nuo senjorų – kai kurie yra veiklūs, tačiau dauguma – net ir nesulaukę garbaus amžiaus, tampa pasyvesni. Taip yra todėl, kad mūsų visuomenėje nėra ugdoma pagarba vyresnio amžiaus žmonėms – per anksti sumenkinamos vyresnio amžiaus žmogaus galimybės. Dažniausiai 75–erių metų asmuo būna skvarbaus proto ir sukaupęs didžiulę gyvenimišką patirtį, o jaunesnieji galvoja, kad toks senolis nieko neišmano. Šis požiūris turbūt yra sovietinio relikto palikimas, kai į pensiją žmonės išeidavo 50–ies. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Turkijoje, galima pradėti valgyti tik tada, kai maistą palietė vyresnysis – taip atiduodama pagarba daugiau išminties turinčiam. Lietuvoje matome šeimų, kuriose gerbiami senoliai, tačiau bendroji šalies tendencija nedžiugina. Senjorai, stebėdami daugiau energijos turinčius jaunesnius žmones, nusivertina, ima bijoti, ką apie juos pagalvos, jei jie imsis ko dar nėra bandę.
Tokios iniciatyvos, kaip ši, padeda nugalėti vidines psichologines problemas, padrąsina naujovėms, tada ir jaunesnių žmonių požiūris į vyresniuosius keičiasi – pastarieji ima žavėtis senjorų smalsumu, entuziazmu imtis veiklos. Kai kurių projekte jau dalyvavusių senjorų vaikai išstūmė savo tėvus iš namų ir abi pusės liko labai patenkintos. Kiekvienam vaikui derėtų pagalvoti apie savo aplinkoje esančius vyresnius žmones ir juos socializuoti.
Kai prasideda dvasinis regresas, tuomet kartu dingsta ir fizinės jėgos. Kai kas gali manyti, senjorais juk rūpinasi socialiniai darbuotojai, tačiau jie eina tik pas tuos, kam labiausiai reikia pagalbos, o projektas padeda integruotis žmonėms, kurie dar yra sąlyginai sveiki. Dažnai prasideda dvasinė liga – depresija, tik tada ima pulti fizinės ligos – tampi mažiau atviras aplinkai, o užsidarius namuose dar labiau silpsta emocijos ir imunitetas. Depresija yra apibrėžiama kaip bijojimas gyventi, o projektas padeda nugalėti baimes, patikėti savo jėgomis ir iš naujo užkurti senjorų entuziazmą.
– Ar prisijungus prie projekto pasikeitė jūsų komandos požiūris į senjorus? Kokie buvo didžiausi netikėtumai, kurie maloniai nustebino, matant projekto dalyvius, jų veiklas ir rezultatus pirmaisiais metais?
– Klinikose tiek metų bendraudami su vyresniaisiais matome gebančių džiaugtis gyvenimu, tikime, kad ir vyresnis amžius gali būti gražus. Esame laimingi užsiėmimų metu matydami džiugius veidus ir entuziazmo kupinas senjorų akis, po projekto girdėdami tiek padėkų. Būtinai reikia skleisti informaciją apie tokius projektus, kviesti į juos vyresnio amžiaus žmones.
Vykstant paskaitoms, iš pradžių senjorai gėdijasi ar bijo klausti, nes esi gydytojas, bet juk gydytojai irgi tokie pat žmonės. Smagu, kad projektui baigiantis sulaukiame nemažai papildomų klausimų – tai įrodo, jog senjorai atsivėrė, išdrąsėjo, projektas pasitvirtino.
– Senjorai naujas laisvalaikio veiklas galės išmėginti Vilniuje ir Kaune. Kaip manote, ar šokis, tapyba, rankdarbiai, kalanetika galėtų sudominti ir mažesnių miestų senjorus? Kaip padrąsintumėte senjorus, kurie nedrįsta išmėginti naujų hobių, kuriems nejauku prisijungti prie naujos jiems nepažįstamos bendruomenės?
– Žinoma, tikrai sudomintų, tačiau tam reikia lėšų, laiko ir entuziazmo. Vilnius yra išlepintas renginiais, mažuose miesteliuose jų vyksta mažiau, todėl, manau, mažesnių miestų gyventojai įsijungtų ir į dar įvairesnes veiklas. Svarbiausia yra pradėti juose organizuoti panašius projektus, o paklausa kasmet tik augs. Kalbant apie drąsą prisijungti prie nepažįstamų rato – senoliai savo veikla turėtų rodyti pavyzdį vaikams, nes šie sulaukę panašaus amžiaus tikrai atsimins, kaip gyveno jų tėvai ar seneliai ir seks tuo pačiu keliu.
– Projekto metu senjorams vesite paskaitas apie sveikatingumą. Kokias temas ir kodėl reikėtų pabrėžti norint išsaugoti vyresnių žmonių sveikatą?
– Sulaukiame daugiausiai nusiskundimų ir klausimų dėl regos, tačiau diskusiją dažniausiai baigiame dieta. Lietuvoje žmonės žino esminius mitybos principus, tačiau negyvena pagal juos, pavyzdžiui, riebiai valgo, vartoja daug rūkytų produktų, daugiau mėsos, mažiau daržovių. Prie viso komplekto prisideda kalorijos ir mažas judėjimas. Dabar pagrindinė pasaulio problema yra ne badas ar skurdas, o nutukimas. Jei suvartoji kalorijų, jas turi tinkamai panaudoti – išsportuoti, iššokti.
– Kaip vertinate Lietuvos senjorų regos situaciją, kaip ji kinta?
– Pacientų visais laikais turėjome nemažai, tačiau dabar senjorai yra drąsesni, žino, kad reikia tikrintis regą ir ateina į konsultaciją ankstyvesnėse kataraktos ar glaukomos stadijose. Tikrintis yra labai svarbu ir kuo liga mažiau progresavusi, tuo didesnė tikimybė išsaugoti gerą paciento regėjimą. Šiais laikais esant tokiai kokybiškai aparatūrai, randantis naujovėms, yra lengviau atlikti išsamius tyrimus ir paprasčiau padėti sergantiems. Tyrimų kaina prieinama, jie yra visiškai neskausmingi, o konsultacija su šeimos gydytojo siuntimu yra nemokama.
– Koks yra ilgaamžės sveikos regos receptas?
– Pirmiausia – tai gera psichoemocinė būsena, t.y. stabilūs santykiai šeimoje ir darbe, gera nuotaika, tuomet labai svarbi mityba, pertraukos dirbant kompiuteriu, judėjimas ir prasmingos veiklos. Visa tai daro tokią pat įtaką regai, kokią ir galvai, nes akys juk galvoje, o smegenų kraujagyslės nešioja kraują ir maitina juo akis. Akys – ne tik sielos, bet ir fizinės sveikatos veidrodis.
Projektas „Susitikim, mieli senjorai“ – jau trečius metus iš eilės vykstantis socialinis projektas, kurio metu daugiau kaip 1 000 senjorų Vilniuje ir Kaune lanko nemokamus sveikatos stiprinimo (linijinių šokių), dailės, kūrybinių dirbtuvių bei kalanetikos užsiėmimus, kuriuos šiais metais dovanoja prekybos tinklas IKI, akių klinika „Lirema“, odontologijos klinika CLINIC|DPC. Iinformaciniai projekto partneriai: naujienų portalas 15min.lt, LRT, žurnalas „Savaitė“. Projekto draugai: viešoji įstaiga „Azzara“, Vilniaus ir Kauno miestų savivaldybės, Kauno Girstučio kultūros centras, Vilniuje įsikūręs „Senjorų avilys“.
