Grandine suverti ežerai
Vidurio vakarų Lietuvoje, Žemaitijoje, plytinis 18 ha Tytuvėnų regioninis parkas įkurtas siekiant išsaugoti kalvotų, pelkėtų, ežeringų apylinkių kraštovaizdį bei garsius katalikybės židinius – Tytuvėnus ir Šiluvą. Parke išskirti net 8 gamtiniai ir 2 urbanistiniai draustiniai. Puikūs kraštovaizdžiai su grandine išsidėsčiusiais ežerais, gražiais miestukais, daug lankytinų vietų į parką nuo seno traukė ir traukia daugybę poilsiautojų ir kelionių mėgėjų.
Įspūdingiausias šių apylinkių kraštovaizdžio elementas – ežerų grandinė. Ežerai čia tarsi suverti ant vienos gijos ledyno tirpsmo vandens išgraužtame slėnyje, o jų pakrantėse gausu atokvėpio vietų, kuriose lietuviškos gamtos grožybių mylėtojai gali atsipūsti ir net pernakvoti.
Viena iš jų jau žmonių pamėgta Gauštvinio ežero stovyklavietė, esanti šiaurinėje parko dalyje. Tai didelė teritorija, kurioje įrengtos pavėsinės, stalai su suolais, laužavietės, krepšinio, tinklinio aikštelės, sūpynės, laipynės, persirengimo kabina, lauko tualetas, yra vietos statyti palapinėms.
Gauštvinis – didžiausias ir vienas iš žuvingiausių parko ežerų. Ežero ilgis – apie 3 km, plotis siekia apie 0,56 km. Nors ežeras seklus, jo didžiausias gylis – iki 5 m, čia veisiasi „klumpiniai“ ešeriai, lydekos, karšiai, lynai ir kitos žuvys.
Vienas iš parko siūlomų vienos dienos maršrutų kaip tik vingiuoja aplink šį ežerą. Maršrutas, einantis Gauštvinio ežero, iš jo ištekančios Šimšos ir įtekančios Gryžuvos upių pakrantėmis, driekiasi 17 km, tačiau pastangos vertos rezultato.
Eidami šiuo taku pamatysite daugybę nuostabių retų augalų, susipažinsite su barsukų kolonijos gyvenimu, pereisite tik šiose vietovėse randamus ypatingus akmenų ruožus, pagaliau pakvėpuosite gaiviu miško oru, o apėję ežerą ratu toliau galėsite stovyklauti patogioje poilsiautojams Gauštvinio ežero stovyklavietėje.
Akmenų ruožas Užpelkių miške, čia vadinamas rūžu, vienas išskirtiniausių lankytinų parko objektų. Akmenų rūžų atsiradimą mokslininkai aiškina kaip besitraukiančių ledynų pėdsakus. Ledynai kartu su savim atnešė daug akmenų, žvirgždo ir smėlio (tai vadinama morena). Tirpstant ledynams atsirado plyšiai, į kuriuos sukritusi morena buvo veikiama galingų vandens srautų. Šie srautai viską išplovė ir nusodino žemyn palikdami tik stambesnius riedulius.
Išraiškingos akmenų rūžos atkarpos yra net keturios. Bene įdomiausias – Tučkinės akmenų ruožas, kuriame įrengtas 1,3 km ilgio pažintinis takas. Jis paįvairintas skulptūrų kompozicijomis ir instaliacijomis, kurias sukūrė garsūs menininkai.
Maldininkų traukos vietos
Būnant šiose apylinkėse būtina užsukti ir į pačius Tytuvėnus. Miestelio perlas – iki šių dienų išlikęs Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos, Angelų karalienės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis – vienas įdomiausių ir didžiausių XVII–XVIII a. Lietuvos sakralinės architektūros kompleksų.
Lankytojus jis stebina savo arkadomis, uždarais kiemais, senoviniais pastatais ir maldininkų traukos objektais: šventųjų laiptų koplyčia ir malonėmis garsėjančiu Švč. Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslu. Bažnyčios ir vienuolyno ansamblis laikoma vienu gražiausiu baroko paminklų šiaurės rytų Europoje.
Kitas miestelio traukos objektas – Tytuvėnų (Tytuvėnėlių) dvaro sodyba. Tytuvėnų dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas 1500 metais. Jo valdytojai buvo garsūs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai – Sapiegos, Valavičiai, Radvilos. XX amžiaus pradžioje dvaro ir dalies miestelio šeimininkais tapo Sofija ir Eugenijus Romeriai, 1941 m. ištremti iš Lietuvos.
Dabar Tytuvėnų dvarvietėje išlikę dalis apgriuvusių pastatų, tvenkiniai, parkas, kuris Tytuvėnų dvare užveistas XIX a. Parke vyrauja vietiniai medžiai ir krūmai. Čia dar gana daug senų galingų liepų, klevų ir kaštonų.
O jeigu užlipsite į Šv. Jurgio kalnelį Tytuvėnuose, prisiminkite, kad, pasak padavimų, čia buvusi lietuvių šventovė – alkas. Po ąžuolu degė amžinoji ugnis, kurią kurstė vaidilutės. Po Lietuvos Krikšto ant šio kalnelio 1581 m. buvo pastatyta Šv. Jurgio bažnytėlė. Dabar išlikę tik pamatai ir kažkada buvusias kapinaites ženklinę keli kryžiai.
Vos už devynių minučių automobiliu nuo Tytuvėnų driekiasi Šiluva – viena iš vos keliolikos vietų, kur Mergelės Marijos apsireiškimą yra oficialiai pripažinusi bažnyčia. Teigiama, kad Šiluvoje 1608 m. apsireiškė švenčiausioji Mergelė Marija – stovinti ant akmens ji pasirodė piemenėliams. Šis jos pasirodymas 1775 m. buvo oficialiai pripažintas katalikų Bažnyčios ir laikomas seniausiu Europoje. Kasmet rugsėjį čia vyksta vieni iš didžiausių atlaidų Lietuvoje – Šilinės arba Švč. Mergelės Marijos gimimo šventė.
Pėsčiomis aplink ežerą
Pietuose Tytuvėnai beveik ribojasi su Bridvaišio ežeru. Jo ilgis – 1,1 km, plotis – 0,7 km, tačiau giliausia vieta siekia net 42,8 m. Ežere yra dvi salos. Puiki vieta apsistoti nakvynei su palapinėmis prie šio ežero – Žemuogių kalno stovyklavietė. Čia rasite pavėsinę, stalą su suolais, laužavietę, šašlykinę, persirengimo kabiną, lauko tualetą, automobilių stovėjimo aikštelę.
Ši atokvėpio vieta tinka ir tiems, kurie norėtų atsikvėpti keliaudami po Tytuvėnų regioninį parką, juolab kad čia pat – Bridvaišio ežero rekreacinis takas, kuriuo keliaudami turėsite galimybę grožėtis nuostabiais gamtos vaizdais ir užlipti ant legendomis apipinto Bridvaišio piliakalnio. Kelionės trukmė – apie 2,5 val.
Bridvaišio piliakalnis datuojamas I tūkst. Tai 10 m. aukščio kalnas ant Bridvaišio ežero kranto. Jis įrengtas žemaičių genčių žemėse, šiauriniame Bridvaišio ežero krante esančioje kalvoje – buvusioje ežero saloje. Legendos pasakoja, kad šiame piliakalnyje dar XIII a. stovėjusi pilis, tačiau archeologai nei įtvirtinimų, nei kultūrinio sluoksnio su radiniais čia neaptiko.
Padavimai mena, kad piliakalnyje esą mūro rūsiai ir juose paslėptas lobis, kad nuo pakrantės į ežero salą veda kūlgrinda. Kiti tikina, kad slaptais požemio takais piliakalnis susisiekia su Tytuvėnų bažnyčios požemiais. Dabartiniu metu piliakalnio pietinį šlaitą skalauja ežeras ir tai puiki apžvalgos aikštelė.
Norintiems pamatyti daugiau siūlomas 13,5 km ilgio žiedinis maršrutas dviračiais, jungiantis įdomiausius Tytuvėnų krašto kultūros ir gamtos objektus bei gražiausius kraštovaizdžius. Maršruto trukmė – apie 4 val. Trasą sudaro du žiedai, juosiantys Bridvaišio ir Giliaus ežerus. Trasos ilgis aplink Giliaus ežerą – 5 km, o aplink Bridvaišio ežerą – 6,5 km. Šiame dviračių trasos žiede ilgesniam poilsiui apsistoti taip pat galima Bridvaišio ežero stovyklavietėje. Beje, šį maršrutą per dieną galima nueiti ir pėsčiomis.
Paskutinė stotelė prieš sieną su Latvija
Jeigu nuspręsite patyrinėti šiauriausią Lietuvos dalį, neaplenkite Žagarės regioninio parko. Per regioninį parką teka Švėtės upė, į kurią įteka ne vienas mažesnė upė ir daug parke prasidedančių upeliukų. Švėtės vidurupyje, dešiniajame krante (2 km žemiau Žagarės), iš žemės gelmių trykšta Švedpolio šaltinis. Beje, Švėtės dešinysis krantas pasižymi itin gausiu šaltinių skaičiumi – čia jų priskaičiuojama net 33.
Ant Švėtės upės pastatytos dvi užtvankos bei suformuoti du dirbtiniai vandens telkiniai – Žvelgaičių tvenkinys bei Žagarės miesto tvenkinys. Žvelgaičių tvenkinys, dar vadinamas Žvelgaičių ežeru, yra įrengtas Žagarės ozo dauboje. Tvenkinio vanduo kadaise sukdavo malūno girnas. Jo pakrantės apsuptos Žagarės ozo kalvomis, kurios apaugusios vaizdingais pušynais. Tvenkinyje gausu vandens augalijos, čia prieglobstį randa nemažai vandens paukščių rūšių.
Antroji užtvanka bei Žagarės miesto tvenkinys yra įrengti pačiame Žagarės mieste. Daugiau kaip prieš 100 metų užtvankos vietoje buvo natūralus Švėtės krioklys. XIX a. pastatyta užtvanka krioklį patvindė. Tarpukario metu čia buvo malūnas, o prieš porą dešimtmečių pastatyta nauja betoninė užtvanka, kurią dėl išvaizdos žagariečiai vadina ,,bliūdu“.
Prie Žagarės miesto tvenkinio atokvėpiui įrengta Žvejų poilsiavietė, kuri talpina maždaug 12 lankytojų vienu metu. Poilsiavietėje įrengta pavėsinė, laužavietė, prieplauka, stalas su keturiais suolais, informacinis stendas.
Mistiškas Žagarės ozo grožis
Žagarės regioninio parko rekreacinė zona – viena gražiausių teritorijų Žagarės regioniniame parke, labiausiai – dėl įspūdingo Žagarės ozo. Tai ilgas, siauras kalvagūbris, prieš maždaug 10 tūkstančių metų suformuotas praslinkusių ledynų iš smėlio, žvirgždo ir gargždo.
Ledyno tirpsmo vandenų srautai iš centrinės ledyno dalies kanalėliais tekėjo į jo pakraštinę dalį, išgrauždami kanalus ne tik pačiame ledyne, bet ir po juo slūgsančiose uolienose. Vėliau šios siauros kanjono tipo upės buvo užpildytos smėlio ir žvirgždo sąnašomis ir, ledo suformuotiems upės krantams ištirpus klimato atšilimo metu, kanjonas pavirto siauru vingiuotu ištęstu pylimu.
Nuo kalnagūbrio atsiveria vaizdingų Švėtės vingių ir Žagarės miesto panorama. Žagarės ozas – tai viena Natura 2000 teritorijų Žagarės regioniniame parke, todėl keliaujant juo galima pasigrožėti nuostabia gamta, stebėti paukščius, gyvūnus ar vabzdžius. Taip pat čia išlikęs Žvelgaičio piliakalnis, iškilęs maždaug į 20 m aukštį, kuris laikomas vaizdingiausia ozo dalimi.
Per kalnagūbrį veda pažintinis takas, kuriame rasite visų būtinų rekreacinės infrastruktūros elementų: pavėsinių, apžvalgos bokštų, informacinių stendų, laužaviečių, krepšinio aikštelę, paplūdimio tinklinio aikštelę, automobilių stovėjimo aikšteles, lauko tualetus, persirengimo kabinas.
Eksploatuojant Žagarės ozo žvyro išteklius, likusių karjerų dugne taip pat susidarė vandens telkiniai. Vienas iš jų driekiasi parko rekreacinėje zonoje į pietvakarius nuo miestelio. Prie šio pailgo telkinio rasite ne vieną stovyklavietę, tačiau jeigu norite būti toliau nuo šurmulio ir siekiate daugiau privatumo, rinkitės kiek labiau nuo miestelio nutolusią Širšių poilsiavietę.
Poilsiavietė užima 0,1 ha plotą ir vienu metu talpina maždaug 20 lankytojų. Čia įrengta pavėsinė, laužavietė, informacinis stendas, stoginė su atliekų konteineriu, automobilių stovėjimo aikštelė, lauko tualetas. Poilsiavietė randasi vos už kilometro nuo Žagarės ozo pažintinio tako, todėl tinka tiek kelionės pradžiai po šias apylinkes, tiek jos pabaigai.
Apkeliauti ir geriau pažinti Lietuvą kviečia „Maxima“.
Daugiau stovyklaviečių rasite čia.
