Sunku suskaičiuoti
Vyras labai mėgsta paukščius, todėl tarp jų jaučiasi nuostabiai. Tiesa, pats jis juokdamasis pasakoja, kad vieni žavisi jo pomėgiu, kiti pirštą prie smilkinio pasukioja ir nueina. Bet vyrui tai nė motais, jis ir toliau gamina inkilus bei kelia juos savo sodyboje.
Atvykus į sodybą tikrai pasijunti lyg paukščių rezervate, draustinyje. Jų čia pulkai! Visi čirškia, čypsi, skraido. Tikrai nuostabu. Ir visa tai – taip arti žmogaus. Redas mus pasikviečia į kiemą ir sutinka viską aprodyti. Keliaujame apsupti pulko įvairių paukštelių.
„Aš esu gamtos mylėtojas. Man patinka laukinė gamta, natūralus, kitoks gyvenimas. Man gera tarp paukščių, aš čia jaučiuosi nuostabiai, čia puiku ir gera“, – pokalbį pradeda Redas.
Niekas nemokė
„Inkilus pradėjau gaminti nuo mažens. Pirmąjį sukonstravau būdamas šešerių ar septynerių. Gyvenau nuosavame name ir kabindavau kieme inkilus. Nuo to laiko ir prasidėjo meilė paukščiams. Niekaip negaliu sustoti, vis sukonstruoju kokį inkiliuką ir iškeliu jį. Ir nenoriu sustoti, tegul gyvena, džiaugiasi paukščiai, tada ir mums bus gerai“, – šypsosi pusamžis vyriškis.
Pilna kregždžių
Ir iš tiesų, atrodo, kad Redą paukščiai puikiausiai pažįsta, nes skraido visai šalia, jo nė kiek nebijo. Laukiniai paukščiai! Kažkas nepaprasto. Sodyboje esantis senas kluonas traukte traukia kregždutes – jų čia begalė. Nors vyriškis ir bandė padėti kregždėms įsikurti, kabino indelius, kad būtų lengviau susikonstruoti sau lizdelius, tačiau kregždės tame pačiame Redo kluone vis tiek pasistatė savo namelius. Gyvena sau kartu su naminėmis vištomis ir vargo nemato. Atrodo, kad paukščiai nujaustų, jog čia jiems gera ir saugu.
Treji metai
Redas inkilus šioje sodyboje pradėjo kelti prieš trejus metus, kai tik čia įsikūrė. Tiesa, vyras sodyboje tik vasaroja. O vasarodamas ir gamina inkilus. Per trejus metus jis jų pagamino apie šimtą, juos iškabino aplink visą savo sodybą. Kone nėra tuščios vietos. Ir svarbiausia nėra nė vieno, kuriame negyventų kokios nors rūšies paukšteliai. Visi inkilai turi savo šeimininkus!
Žuvys ir paukščiai
Sodyboje Redas netrukus iškasė ir kūdrą. Tiesa, kūdra taip pat ne tik dėl savęs, bet ir dėl paukščių.
„Juk reikia paukšteliams atsigerti. Tai ir iškasiau aš tą kūdrą jiems. Be to, esu ir žvejys, todėl negaliu sakyti, kad ši kūdra tik paukščiams. Ji ir man. Auginu žuvis. Pasigaunu kokią vieną, išsirūkau čia, vietoje, ir ragauju. Viskas vietoje, po atviru dangumi. Ko dar gali reikėti? Ir praktiška, ir malonu“, – viską aprodydamas pasakoja vyriškis.
Vyras atskleidžia, kad anksčiau karvelius teko laikyti balkone, o namuose augindavo ir žuvytes. Paukščiai ir žuvytės buvo ir yra vyriškio aistra.
Giminių antplūdis
„Atrodo, čia viskas paprasta, nėra jokios prabangos ar kažko. Bet, žinokit, negaliu atsigint, kaip nori giminės, draugai čia atvažiuoti. Atvažiavę į šį laukinį pasaulį jie atsigauna, pailsi nuo miesto šurmulio, jiems galvos prašviesėja. Čia, gamtos ir paukščių apsuptyje, kiekvienas randa savo ramybę“, – teigia Redas.
Niekas nemokė net plaktuko paimt
Vyriškis vėl nugrimzta į prisiminimus. Jis prisimena savo pirmąjį inkilą. Ir nusišypso.
„Niekas net plaktuko į rankas paimti nemokė, bet paėmiau ir padariau. Kaip išėjo, taip, bet padariau. Nors ir augau mieste, tačiau tokie darbai man buvo prie dūšios. Tiesa, man kuo baisesnis inkilas – tuo įdomesnis. Nenoriu aš kažkokių gamyklinių, gražių. Noriu paprasto, šleivo, kreivo. Juk aš nei stalius, nei ką. Svarbiausia, kad ne man, o paukščiams jis būtų tinkamas“, – susimąsto vyriškis.
Nė vieno vienodo
Ir iš tiesų, pasižvalgius po vyro sodybą, supranti, kad čia nėra nė vieno vienodo inkilo. Visi jie skirtingų dydžių, skirtingų formų. Skirtingos ir landos paukšteliams įlįsti į namelius.
„Kalu inkilus paprastu plaktuku, lentutes pjaustau paprastu pjūklu, nors turiu ir elektrinį, sukalu vinimis. Paprasta. Ir jokios liniuotės. Viskas iš akies. Man patinka paprastumas. Paprastume ir slypi genialumas“, – juokiasi paukščių mylėtojas.
Vyras atskleidžia, kad anksčiau karvelius teko laikyti balkone, o namuose augindavo ir žuvytes. Paukščiai ir žuvytės buvo ir yra vyriškio aistra.
Kas papuola
Vyriškis inkilus gamina iš visko, kas papuola po ranka. Tiesa, jo žmona vos spėja jam vinis pirkti, bet ji nesiskundžia, supranta vyro meilę paukščiams. Pritaria ir du vyro sūnūs, kuriems taip pat patinka laiką leisti sodyboje.
„Atsivežiau plokščių visokių. Taip pat ir šioje sodyboje radome lentgalių. Iš jų ir gaminu. Visi inkilai mediniai, paprasti, bet paukščiams jie patinka, pažiūrėkit“, – inkilus rodo vyriškis.
Paukščių įvairovė
Redo inkiluose gyvena daugybė įvairių rūšių paukščių, pradedant žvirbliais ir varnėnais, baigiant nuostabaus grožio rausvomis liepsnelėmis.
„Man labai įdomu pasižiūrėti, kokie paukščiai mano iškeltame inkile apsigyvens. Aš visada pasižiūriu. Žinau, kad nėra nė vieno tuščio inkilo. Visi jie užimti, turi savo šeimininkus. Čia gyvena šimtai paukščių. Manau, kad kokie trys šimtai paukščių jauniklių kasmet užauga būtent mano sodyboje. Labai smagu“, – džiaugsmo neslepia vyras.
Šiemet vyriškis pastebėjo keistą dalyką: paukščiai perėjo visą mėnesį vėliau nei įprastai. Pasak Redo, tai retas reiškinys. Tačiau vyras tiki ir žino, kad iki žiemos jaunikliai sustiprės ir viskas bus gerai.
Įvairiausios reakcijos
Redas tikina sulaukiantis įvairių žmonių reakcijų išvydus jo sodybą.
„Vieni pirštą prie smilkinio pasukioja. Kiti nusišypso. Treti sako, kad labai šaunu ir giria. Na, visokių tų nuomonių yra. Bet atvirai pasakius – man nė motais. Gyvenu dėl savęs, dėl šeimos, tad kitų nuomonė man nelabai rūpi. Darau taip, kaip man patinka“, – nusišypso Redas.
Praktiška!
Prieš išvažiuojant Redas mus dar kartą nustebina – pasirodo, jo kieme nėra nei uodų, nei musių, nei kokių mašalų.
„Paukščiukai juos išgaudo. Gal taip atsidėkoja už jiems pastatytus namelius. Visko gali būti“, – su gera nuotaika mus išlydi svetingasis okainietis.
