Dėl šios priežasties vos tik pamačius Wimą Hofą ir žmones, susėdusius ratu giliai, atrodytų, paniškai arba ekstaziškai, kvėpuojančius jo mokymų stovykloje pietų Lenkijoje iškart kyla mintis, kad Hofas – eilinio kulto lyderis.
Jei po pirmos minutės ar kelių skepticizmas nelaimi prieš smalsumą, pradedi pastebėti, kad „palauk, jie tiesiog sėdi, kvėpuoja ir viskas, o kur masinė hipnozė, nesuprantamų mantrų deklamavimas, abstrakčios frazės apie kosminę meilę ar či energiją?“
Ir išties, su šiuo olandu yra viskas šiek tiek kitaip. Hofo praktika stovi ant trijų paprastų stulpų – šalčio, kvėpavimo ir meditacijos. Kaip jis pats sako: „Kvėpavimas – tai gyvybė, šaltis – dievas“.
Pradžia
Hofas gimė Sitarde, nedideliame mieste pietų Nyderlanduose, 1959 metais ir tapo devintu vaiku šeimoje. Anot jo paties, daktarai nežinojo, kad įsčiose buvo ne vienas, o du identiški dvyniai, todėl antrąjį naujagimį teko gelbėti Cezario pjūvio pagalba, ir Hofas šį pasaulį išvydo „šaltoje patalpoje ir dūsdamas“.
Interviu paklaustas apie jį į šalčio garbintoją transformavusią patirtį, Hofas visada pateikia šią istoriją kaip ne savo noru pasirinkto kelio įrodymą.
Jau ankstyvoje paauglystė Hofas pradėjo gilintis į pasaulio dvasinės kultūros klodus – hinduizmą, budizmą, daoizmą ir kt., tačiau nors ir suprato visas didžiąsias religijas esant viena, jo vakarietiškam mąstymui Rytų šventraščių kalba ir praktikos, kurias jis nors ir perprato, neatliepė kažko viduje, ko jis būtų ieškojęs.
Tada 17-metis Hofas pradeda eksperimentuoti su savo kūnu ir jo reakcijomis šaltyje ir šaltame vandenyje. Vis dėlto tikrasis pasinėrimas į šalto vandens gelmes įvyksta tada, kai jis nebemato jokios kitos išeities nusižudžius jo žmonai, kurią Hofas labai mylėjo. Taip Hofas lieka vienas keturių vaikų tėvas, sugniuždytas ir be vilties.