Girdėjau sakant, kad televizijos reklama yra bauda, kurią mokame už tai, kad už dyką žiūrime pigų ir niekad nesibaigiantį šlamštą. Tradicinė televizija iš tikrųjų yra mokestis žmonėms, kurie negali sau leisti ko nors geresnio – jei nori kokios nors pramogos, jiems belieka žiūrėti tą šlamštą ir begalę reklamos.
Tokia televizija tapo lyg skelbimų vitrina, kur mes bauginami visokiais kraupiais, senėjimo ir ligų pavojais, kiekvieno naujo įsivaizduojamo ir gudriai pavadinto negalavimo sukeltais nepatogumais (ir, žinoma, mums siūloma įsigyti vaistų nuo jų), o intarpuose mums vėl ir vėl rodomi pakartojimai laidų, kurių nekenčiame nuo pat to meto, kai jos debiutavo eteryje.
Dar nepamirškime ir tradicinės automobilių ir nealkoholinio alaus reklamos lavinos – nepaisant to, kad vidutinis naujo automobilio pirkėjo amžius greičiausiai bus gerokai virš 50-ies.
Jei jau imate skausmingai suvokti, kad bendras jums brukamų reklamų skaičius ir dėl jų sugaištas laikas, per tarkime, 30 minučių, praleistų žiūrinti bet kokią televizijos laidą, atrodo, kas kelis mėnesius vis išauga... sveiki atvykę į klubą.
Kabelinė televiziją ne ką geresnė – ten tiek pat šlamšto, kiek ir didžiuosiuose televizijos kanaluose, išskyrus tai, kad reklama ten dar prastesnė, dar labiau nevykusiai „sukalta“ ir taip pat suprimityvinta.
