Kaipgi be draugių!
Kad draugių susirasti sunku, paprieštarautų moterys, mezgančios naujas pažintis kur bepasisukdamos. Į jų vaikystės draugių ratelį įsilieja naujų bičiulių iš studijų laikų, darbo, vėliau prisijungia pažįstamų iš internetinių mamyčių forumų, kaimynių iš gretimos laiptinės... Jų telefonai nuolatos užimti, o laisvalaikis suplanuotas.
„Ir kaipgi be draugių!“ – jos pasakytų. Su kuo nueiti į teatrą, jei nėra vyro ar jis nesidomi menu? O kas padės apsipirkti? Surengs mergvakarį? Bet, svarbiausia, su kuo gi daugiau galima nuoširdžiai pasikalbėti: aptarti gerų vyrų stoką, vaikus ir jų bėdas, anytos zyzimą, lieknėjimą, ligas, gydytojus ir, žinoma, sužinoti naujausių paskalų?
Neturinčios draugių neturi ir šių mažų džiaugsmų. Ar jos paniurėlės ir keistuolės? Priešingai, dauguma iš jų komunikabilios, panirusios į mėgstamą veiklą, puikiai sutaria su kolegomis, susitikinėja su vyrais, kurių ne viena galėtų pavydėti, arba turi gražią šeimą. Neretai tai labai išsilavinusios, protingos moterys. Nors aplinkiniams atrodo, kad jos turi viską, tačiau ir jas retsykiais apima vienatvės jausmas ar sukirba mintis, kad kas nors su manimi negerai, jei nėra nė vienos bičiulės, kuriai būtų galima paskambinti ir be jokios priežasties išeiti į miestą moteriškai pasišnekučiuoti.
Antai 35-erių Asta pasakoja: „Viena iš nedaugelio moterų, su kuria reguliariai susitinku ir pasišneku, yra... mano kirpėja. Pastarąjį kartą dažydama man plaukus ji pasidžiaugė, kokią gražią gimtadienio staigmeną jai surengė draugai: ją, baigusią darbą, pasitiko pora bičiulių ir nusivežė į retro stiliaus vakarėlį, kur laukė ne tik vaišėmis nukrautas stalas, bet ir visa draugų kompanija. Ir, žinoma, dovana – perlų vėrinys bei fotosesija ketvirtojo dešimtmečio stiliumi. Jei ne kirpėjos balsas, kupinas dar nesenų įspūdžių, ir nuotraukos mobiliajame telefone, būčiau pamaniusi, kad ji fantazuoja. Mano gyvenime niekada nieko panašaus nėra buvę. Ir aš norėčiau tokių draugų... Kita vertus, ji išsiskyrusi, o aš turiu šeimą, galbūt mūsų gyvenimo būdas pernelyg skirtingas.“
Geriausias draugas – vyras
Štai ir pirmas atsakymas, kodėl kai kurios moterys neturi draugių: joms svarbesni artimieji! Kai santykiai šeimoje geri, kai vyras yra ir puikiausias draugas, ir bendramintis, norisi visą laisvalaikį praleisti su juo. Kol vienišės ar nelaimingos moterys svajoja ir aptarinėja įsivaizduojamą laimę, kitos mėgaujasi tikrąja.
Draugės susigalvoja bendros veiklos, išsikalba apie sėkmes ir nesėkmes, paguodžia ir išklauso vienos kitas, nes joms to reikia: vienas slegia vienatvė, kitos nori atsikvėpti nuo neklaužadų vaikų ar įsitaisiusio prieš televizorių vyro.
Bet jei neturi, nuo ko atsikvėpti? Jei namie ilsiesi ir atsigauni? Natūralu, kad tos laimingos moterys, kurios savaitgalius leidžia su šeima ar mylimu vyru ir nenori ar negali skirti laiko draugėms, gana greitai tiesiog pamirštamos ir į moteriškus susiėjimus nebekviečiamos. Juk vis tiek negali!
Laimingos moterys ir pačios retina susitikimus su draugėmis, kol galop iškrinta iš jų ratelio, nes jaučiasi nesmagiai guosdamos, užjausdamos bičiules ir būdamos priverstos slėpti savo gyvenimą tik todėl, kad nenori joms kelti pavydo. Nesitiki būti suprastos. Nenori būti apšnekėtos. Kai draugė pasiskundžia, kad jos vyras neištikimas, ar įmanoma prisipažinti, kad pačios vyras ir vėl kviečia romantiškos vakarienės, nes užjaučia dėl sunkios darbo savaitės? O nuolatos gyvenimu besiskundžiančiai ir kiekvieną eurą juodai dienai taupančiai bičiulei pasakoti atostogų, į kurias ji niekada neišvyks, įspūdžius? Ar įmanoma diskutuoti apie politiką ar globalizaciją su valdžią, viršininką ir visą Lietuvą keiksnojančia teisuole? Arba savo naujais sumanymais ir karjeros perspektyvomis dalytis su nelaimėle, įsitikinusia, kad jos nykiame darbe nieko neįmanoma pakeisti, todėl belieka tik dejuoti?
Subtilios ir jautrios moterys nenori, kad bičiulės pasijustų nelaimingesnės, neturtingesnės, mažiau mylimos, todėl apsiriboja jų istorijų klausymu, o apie savo gyvenimą teužsimena: „Viskas tas pats, nieko nauja.“ Kartais net nesivelia į diskusijas, nes gyvenimo tiesos tokios skirtingos, kad jas ginant belieka susipykti.
Metams bėgant tokie ryšiai sutrūkinėja. Vieną dieną paaiškėja, kad nėra su kuo eiti apsipirkti arba išgerti kavos. Ar tai didelė netektis? Ir kas geriau – lieti nuoskaudas artimai draugei ar gyvenimą dalytis su mylimu žmogumi, bet neturėti, su kuo išbėgti moteriškai pasišnekučiuoti? Ar tai, kad neturi draugių, atima iš tavęs dalelę džiaugsmo? O gal, priešingai, išvengi nemalonių pareigų klausytis tų pačių skundų? Pažvelk į daug socialinių ryšių turinčias bendraamžes. Greičiausiai jos mielai pasikeistų vietomis su tavimi.
Laikas ir pokalbiai suartina
Vyrus draugystės saitais dažniausiai susieja mėgstama veikla, o moteris – atviravimai ir paskalos. Ir tai nėra labai smerktinas dalykas: išsikalbėjusios, apšnekėjusios kitus moterys dažnai iš tiesų pasijunta geriau.
Draugių neturi ne tik šeimyniniu gyvenimu besimėgaujančios moterys. Moteriška draugystė nepatiriama ir dėl asmeninių savybių. Vyrus draugystės saitais dažniausiai susieja mėgstama veikla, o moteris – atviravimai ir paskalos. Ir tai nėra labai smerktinas dalykas: išsikalbėjusios, apšnekėjusios kitus moterys dažnai iš tiesų pasijunta geriau. Juk svarbu išsakyti jausmus ir emocijas, išgirsti paguodos, pritarimo žodžių. Neretai tai būna pati geriausia psichoterapija. Draugės išklauso, paskatina, tad pasaulis pasidaro daug šviesesnis.
Bet yra moterų, kurios negali pakęsti paskalų. Jautrioms ir empatiškoms asmenybėms nepriimtina apkalbėti kitus žmones, o savo artimuosius – nepadoru ar net šventvagiška. Todėl jei aplink – mėgstančios liežuvauti, vargu, ar pavyks įsilieti į jų būrelį. Moterys, vengiančios aptarinėti kitus ir dalytis asmeninio gyvenimo subtilybėmis, pleputėms atrodo nepatikimos ir įtartinos, o pastarosios anoms – neįdomios ir paviršutiniškos.
Jei neturi poreikio plepėti apie serialus, vaikų bėdas ir bendradarbių gyvenimo peripetijas, o apie tai, kas rūpi tau, pasišnekėti negali, gal ir nereikia tokio bendravimo? Pravartu savęs paklausti, ar tikrai jautiesi prastai neturėdama draugių? Ar jos tau būtinos, kad padėtų pabėgti nuo vienatvės, gal jauti poreikį išsikalbėti ar tiesiog degina nerimas, kad nesi tokia, kaip visos „normalios“ moterys?
Be asmeninių panašumų ir simpatijos, moteriškai draugystei, kaip ir bet kuriems santykiams, reikalingas laikas. Kai draugės dažnai susitikinėja, aptarinėja smulkmenas, atsiranda kone seseriškas ryšys ir supratimas, kaipgi jaučiasi bičiulė, kas vyksta jos gyvenime. Bet jei susitikinėdama su draugėmis jautiesi taip, tarsi vogtum laiką iš savęs ar šeimos, turėtum labai gerai apsvarstyti, ar verta tai daryti. Kažin ar bus tvirta ta draugystė, kuriai viena pusė jaučiasi aukojanti savo brangų laiką, o kita tuo metu išgyvena tikrąją pilnatvę.
Neturėtum jaustis kalta, kad nenori skirti laiko pokalbiams, kurie tau atrodo beprasmiški. Arba jautiesi duodanti gerokai daugiau, nei gaunanti. Galbūt tavo gyvenimas tiesiog įdomesnis nei daugelio kitų. Beje, tai nereiškia, kad niekada neturėsi tikros draugės. Tokią giminingą sielą sutikti reta, bet įmanoma net ir būnant brandesnio amžiaus.
Iš vaikystės...
Žinoma, yra draugių, kurios gali nesimatyti mėnesių mėnesiais, tačiau susitikusios išsikalba iki sielos gelmių. Dažniausiai toks ryšys užsimezga dar vaikystėje ir tęsiasi visą gyvenimą net nepuoselėjamas. Kodėl vienoms tai pavyksta, o kitoms ne? Kaip bebūtų keista, be draugių lieka tos, kurios mokykloje arba studijuodamos nebuvo atstumtos ar vienišės – priešingai, sukosi bendraamžių būrelyje ir buvo jų mėgstamos.
28-erių Rasa pasakoja: „Niekada nemėgau paskalų – nei jų klausydavausi, nei skleisdavau pati. Niekada nesišaipydavau iš bendraklasių ir net per išleistuves pasirinkau paprastesnę suknelę, nei tėvai galėjo man nupirkti, nes žinojau, kad dauguma bendramokslių gyvena gerokai kukliau, todėl nenorėjau, kad jos šalia manęs pasijustų lyg Pelenės. Buvau tikrai mėgstama. Tačiau baigus mokyklą visi saitai nutrūko, nors su niekuo nesusipykau. Žinau, kad buvusios klasės merginos vis dar susitikinėja, tačiau manęs nekviečia, o ir aš joms nedrįstu skambinti. Nežinau, kaip reiktų pradėti pokalbį ir ką joms pasakyčiau.“
Liūdna tiesa, tačiau labiausiai suartina bendri „nusikaltimai“, paskalos, paslaptys. Dalykiškas, mandagus bendravimas, kuris nesuasmeninamas priklausymu grupelei, lieka „už borto“.
Tokiais atvejais jaučiamasi tarsi pavėlavus į traukinį, kuriame mezgėsi moteriškos draugystės. Draugiška, empatiška ir mandagi. Bendraujanti su visais. Bet dažniausiai neturinti nė vienos tikros draugės. Liūdna tiesa, tačiau labiausiai suartina bendri „nusikaltimai“, paskalos, paslaptys. Dalykiškas, mandagus bendravimas, kuris nesuasmeninamas priklausymu grupelei, lieka „už borto“. Nesi priešė, bet ir ne draugė. Galbūt bendraamžiai tave vertino ir gerbė, bet jei netapai jiems sava, vargu, ar jūsų santykiai tęsis.
Draugystė suvienija tokius pat arba labai panašius žmones. Tačiau neretai neteisingai draugais įvardijame žmones, su kuriais mus sieja socialiniai ryšiai, laikina veikla ar interesai. Iš tiesų bendraklasiai, bendrakursiai ar bendradarbiai nebūtinai yra ir draugai. Dalykinis bendravimas gali būti labai šiltas ir malonus, tačiau vos tik žmones nustoja sieti išoriniai faktoriai, jų bendravimas labai natūraliai nutrūksta, ypač jei tie santykiai nebuvo peraugę į asmeninę simpatiją, supratimą ir draugystę.
Todėl nieko keista, kad, baigus mokslus, tiesiog nebelieka apie ką šnekėtis su klasės ar kurso drauge, su kuria buvo labai smagu kikenti iš kasdieninių smulkmenų ar malonu ruoštis artėjančiam egzaminui. Jei bendri buvo vien mokslo reikalai, nežinia, ar bus apie ką kalbėtis baigus studijas. Tas pats santykių modelis, tikėtina, vėliau kartojasi ir bendraujant su kolegėmis. Ar reikia dėl to liūdėti? Kažin. Neverta keisti savo asmenybės tik tam, kad atitiktum standartą „kaip visi“.
Moteriška draugystė gali būti labai reikšminga vienu ar kitu gyvenimo tarpsniu, tačiau ji gali ir netikėtai baigtis, jei tik kuri iš draugių pamatys beprasiveriančius vartus į asmeninę laimę. O ten nebūtinai lieka vietos senoms draugėms. Gyvenime viskas keičiasi.
Draugės yra tavo turtas, jeigu:
- jų pasiilgsti ir nori su jomis susitikti;
- gali paprašyti jų pagelbėti (paskolinti pinigų, pabūti su vaikais) ir pati mielai tai darai;
- sakote vienos kitoms tiesą, net jei ji nemaloni (pavyzdžiui, kad šukuosena sendina ar reiktų numesti keletą kilogramų), ir dėl to neįsižeidžiate;
- neapkalbate vienos kitų ir neišplepate paslapčių;
- nepavyduliauji, jei draugė bendrauja su kitomis bičiulėmis ar kuriam laikui dingsta, nes pasineria į naują romaną;
- susitinkate be priežasties, o pabendravusios jaučiatės gerokai laimingesnės, stipresnės.
- Esi laiminga be draugių, jeigu:
- tu introvertė ir tau užtenka artimųjų (sesers, brolio, jų šeimų), su kuriais puikiai sutari, draugijos;
- turi išskirtinių pomėgių ir visą laisvalaikį leidi su hobio bičiuliais atsiduodama mėgstamai veiklai;
- atitinki namų šeimininkės tipažą, tavo santykiai su artimaisiais puikūs. Neturi ypatingų interesų, išskyrus rūpinimąsi šeima. Būdama ne namie jautiesi tuščiai leidžianti laiką.
