Žadėjo gražų gyvenimą
„Dabar žinosiu, kad jei šuniukas nors kiek panašus į veislinį, reikia labai akylai stebėti žmogų. Yra bjaurybių, kurie pelnosi iš tokių dalykų. Man tai buvo šokas ir pamoka“, – vis dar sujaudinta kelių dienų senumo įvykio kalba Ingrida Butkutė, „Šiaulių letenėlės“ vadovė.
Ji pasakoja, kad prieglaudos globoje šiandien esanti 4 mėnesių juodaplaukė Aika – vienintelė, likusi iš dešimties šuniukų vados. Į naujus namus praėjusį savaitgalį išvažiavo netgi jos mama, o Aikai viskas susiklostė kur kas sudėtingiau.
Lapkričio 14 dieną kalytė buvo padovanota jaunam vaikinui, neva ieškojusio šuniuko Joniškyje gyvenančiai mamai. „Jis sakė, kad šuniukas gyvens pas mamą, ten yra erdvus kiemas ir panašiai. Atvažiavo jau vakare, labai ilgai stovėjo ir stebėjo šuniuką, svarstė, imti ar ne, matė ir jos mamą“, – Aikos istoriją pasakoja prieglaudos vadovė.
Kai jaunuolis apsisprendė, kad Aika keliaus kartu su juo, buvo atliktos visos įprastos procedūros: pasirašyta tradicinė gyvūno dovanojimo sutartis, atiduotas skiepų pasas. Prieglaudos vadovė sako, kad kitą dieną paskambino vaikinui pasiklausti, kaip šuniukui sekasi naujuose namuose, ir sulaukė atsakymo, kad viskas labai gerai. „Visą laiką stengiamės skambinti, domėtis, kaip mūsų globotiniai gyvena“, – paaiškina ji.
Neparašyta, vadinasi, galima
Po poros savaičių pažįstama mergina I.Butkutei atsiuntė internete rastą skelbimą apie už 100 eurų parduodamą „nuostabaus grožio retriverių kalytę“, kuri buvo labai panaši į padovanotąją. „Sutikrinom skelbime buvusį numerį su esančiu mūsų sutartyje – tas pats. Jis visiškai nesisaugojo, gal negalvojo, kad ką blogo daro“, – vaikino įžūlumu stebisi I.Butkutė.
Buvo skubiai sugalvotas Aikos gelbėjimo planas: potencialia pirkėja apsimetusi savanorė paskambino nurodytu numeriu, papasakojo, kaip seniai svajoja turėti labradorą, ir sutarė susitikti su pardavėju.
„Labai bijojom, kad jis nesuprastų, net kitą automobilį paėmėm. Sutarėm, kad nuvažiavus pirmiausia išlips savanorė. Kai ji šuniuką paims ant rankų, išlipsiu aš. Išlipau, pasisveikinau, paklausiau, ar mane pažįsta. Sako, taip. Klausiu, ar ne gėda? Sako, kaip čia pasakius. Sakau, apgaudinėji žmones, kad čia labradoras. Sako, o ko čia ne labradoras, gerus pinigus žmonės moka“, – vakaro įvykius atpasakoja prieglaudos vadovė.
Sakau, apgaudinėji žmones, kad čia labradoras. Sako, o ko čia ne labradoras, gerus pinigus žmonės moka.
Vėliau telefonu iš šuniuką pardavinėjusio vaikino ji išgirdo ir paaiškinimą. Esą Aika ėmė niokoti mamos namus, todėl ši liepė gyvūną grąžinti atgal į prieglaudą. Pagalvojęs, kad prieglaudoje kalytei ne vieta, jis sumanė šuniuką parduoti, nes pagalvojęs, kad už pinigus įsigytą gyvūną žmonės labiau mylės.
Ji prisimena, kad atsiėmus kalytę jaunuolis dar bandė prieštarauti dėl neva pasisavinto šuns, o vėliau paskambino pasiaiškinti, kad išnagrinėjęs dovanojimo sutartį pastebėjęs, kad joje yra tik nurodyta, jog iš prieglaudos paimto gyvūno negalima perdovanoti. Tuo metu apie pardavimą nieko nekalbama.
Ieško panašių į veislinius
I.Butkutė patvirtina: punkto apie draudimą parduoti dovanotą gyvūną prieglaudos sutartyje iki šiol tikrai nebuvo – apie pardavimo galimybę tiesiog nepagalvota. Į teisėsaugą dėl įvykio prieglaudos vadovė kreiptis neketina. „Manau, kad jam didžiausia bausmė – viešumas, su teisėsauga reikia daug laiko, be to, neturiu noro, kad jį nubaustų“, – sako I.Butkutė.
Ji pastebi, kad tame pačiame skelbimų puslapyje aptiko ir keliomis dienomis anksčiau už 150 eurų pardavinėtą kitą „lygiaplaukę retriverių veislės kalytę“. Prie skelbimo buvo žyma „parduota“, o kontaktuose nurodytas to paties vaikino telefono numeris.
„Faktų neturiu, bet žmonės kalba, kad netgi vagia veislinius ar į veislinius panašius šunis ir pardavinėja. Kodėl prieglaudose ieško nors kiek į veislinį panašaus šuns? Nes dažnai nori toliau veisti“, – svarsto Šiaulių beglobiais besirūpinanti moteris.
Traukia į juoduosius sąrašus
Vilniuje įsikūrusios „Beglobio“ prieglaudos vadovė Danutė Navickienė sako, kad prieglaudoje yra buvę ir į dalmatinus, ir į taksus panašių šunų, bet per jos darbo metus su tokiais pardavinėjimo faktais neteko susidurti.
Ji aiškina, kad prieglauda imasi visų įmanomų saugumo priemonių, kad panašių atvejų nepasitaikytų. „Mes visada čipuojame gyvūnus. Dabar tai ir privaloma. Jei gyvūnas pažymėtas, žmogaus duomenys įtraukti į registrą, tai suteikia kažkokius saugiklius“, – sako globėja.
Ji pastebi, kad „Beglobio“ dovanojamo gyvūno sutartyje, be kitų dalykų, įtrauktas ir punktas, kad gyvūno negalima parduoti, dovanoti ar be prieglaudos žinios perduoti tretiesiems asmenims. „Į sutartį mes įrašę ir tai, kad jei asmuo pažeis tokį ir tokį punktą, mes jį įtrauksime į juoduosius sąrašus, kuriuos turime savo internetiniame puslapyje.
D.Navickienės teigimu, tokie sąrašai anksčiau egzistavo ir kitose gyvūnų prieglaudose, ketinta juos netgi subendrinti, bet ši veikla buvo nereglamentuota, veikė tik savanorių iniciatyva, o ilgainiui tiesiog nunyko.
Patikusį gyvūną teko išsipirkti
D.Navickienė aiškina, kad jie, kaip ir kitos prieglaudos, stengiasi domėtis tolimesniu buvusių globotinių gyvenimu: „Mes skambinėjamės, klausinėjam. Kiekvieną šuniuko šeimininką žinom. Turim registrus, adresus, telefonus“, – saugumo priemones vardija D.Navickienė.
Vis dėlto susidūrimų su nedorais žmonėmis net ir saugantis nepavyksta išvengti. „Beglobio“ vadovė prisimena nemalonų atvejį su sfinksų veislės kate.
Per porą dienų globėja taip prisirišo prie katytės, kad ji ją ir nupirko. Taip ir nežinom, ar ten buvo tikroji sfinksės šeimininkė.
„Į „Grindą“ papuolė sfinksė. Kadangi mes bendradarbiaujame, jie man paskambino, kad yra tokia katė ir jai reikia namų globos“, – prisimena ji. Katės nuotrauka su prašymu priglausti gyvūną buvo patalpinta prieglaudos puslapyje. D.Navickienė pamena, kad tąsyk sulaukė daugybės skambučių, norinčių ne tik laikinai, bet ir visam laikui priglausti veislinę katę, bet reikėjo išlaukti 14 dienų būtino karantinavimo laikotarpį. Be to, palaukti, ar neatsiras tikrieji šeimininkai.
„Po kelių dienų ją globoti paėmė moteris, o netrukus atsirado ir neva tikroji šeimininkė. Paskambino mums, papasakojo, kad katė kažkaip pabėgo. Ta moteris nuvažiavo pas laikiną globėją, pasakė ir sfinksės vardą, pasiėmė katytę ir išsivežė į namus“, – pasakoja ji.
Po poros dienų D.Navickienė sulaukė buvusios laikinos globėjos žinutės, kad ta pati katė pardavinėjama internete. „Per porą dienų globėja taip prisirišo prie katytės, kad ji ją ir nupirko. Taip ir nežinom, ar ten buvo tikroji sfinksės šeimininkė. Galėjo būti kokia nors šeimininkės draugė, jei žinojo vardą. Be to, juk katės neparodo tiek emocijų kaip šunys“, – keistą įvykį prisimena D.Navickienė.
