Psichologijos mokslas siūlo daugybę teorijų įvairiausiems dalykams paaiškinti. Tad nenuostabu, kad egzistuoja ir mandagumo teorija: ją 1978-aisiais pasauliui pristatė socialiniai psichologai Penelope Brown ir Stephenas Levinsonas. Mandagumą jie apibrėžia kaip socialinių įgūdžių visumą, skirtą tam, kad kiekvienas bendravimo dalyvis jaustųsi gerai.
Gana lengva palaikyti malonią atmosferą, kai visi tarpusavyje bendraujantys žmonės yra gerai pažįstami arba kai net ir oficialesnėje aplinkoje tenka pranešti gerą naujieną. Užtenka žinią perduoti tiesiogiai, pavyzdžiui: „Mūsų komanda laimėjo!“ arba „Prašom prie stalo!“, ir visi lieka laimingi ir patenkinti.
Visai kas kita, kai tenka paskelbti blogą žinią, pavyzdžiui, kad projektas, prie kurio dirbta kartu su komanda, negavo finansavimo. Autoriai išskiria keletą galimų tokios informacijos pateikimo strategijų (išvardyta nuo nemandagiausios iki mandagiausios): tiesmukas žinios perdavimas („Mes negavome finansavimo“); pozityvus mandagumas, išreiškiant solidarumą su dalyvavusia komanda („Mūsų projektas buvo puikus, bet jie jo nesuprato. Truputį padirbėję, manau, pasieksime, ko trokštame“); negatyvus mandagumas, prisiimant kaltę sau ir suteikiant komandai veiksmų laisvę („Man labai gaila, kad projektas negavo finansavimo. Tai – tik mano kaltė. Gal turite minčių, kaip mums elgtis toliau?“); netiesioginis žinios perdavimas („Šis fondas nevisiškai atitinka mūsų poreikius. Manau, mums labiau pasisektų kitur“); nutylėjimas.
Šios strategijos pasirenkamos priklausomai nuo to, kas su kuo komunikuoja. Natūralu, kad jeigu tas, kuris gauna žinią, yra svarbus tam, kuris žinią perduoda, pastarasis pasistengs tai padaryti kuo mandagiau. Tačiau įdomu, kad mandagumo žmonės griebiasi ir tais atvejais, kai nori padaryti įtaką kitiems.
1. Būdas pasiekti, ko norime
Jei nesupyksite, norėčiau tęsti. Vis dar skaitote? Turbūt dėl to, kad jus paveikė negatyvus mandagumas. Šios strategijos žmonės laikosi, kai nori, kad jų prašymas ar reikalavimas skambėtų ne taip įsakmiai. Psichologijos mokslų daktaro Davido A. Morando atliktų tyrimų duomenimis, žmonėms negatyvus mandagumas patinka netgi labiau nei pozityvus (pozityvaus mandagumo pavyzdys – komplimentas arba klausimas: „Kaip sekasi?“).
Naudodami negatyvų mandagumą, prieš ko nors prašydami atsiprašome: „Tikrai nenorėčiau tavęs trukdyti, bet ar galėtum...“, išreiškiame abejonę: „Kažin, ar tu turėtum laiko...“, arba pavartojame garbės titulą: „Gerb. Aldona, malonėkite...“
Negatyvus mandagumas nuginkluoja aukštesnę poziciją turintį asmenį, parodo, kad nesame vergiškai nuolankūs, bet vertiname jo ar jos laiką. Žinoma, ši mandagumo forma, kaip ir kiekviena, neišvengiamai susijusi su šiokiu tokiu nusižeminimu ir dviprasmiškumu.
2. Būdas nepasakyti, ko norime
Kuo sudėtingesnė situacija, kuo didesnė tikimybė, kad kas nors bus įžeistas arba reikės perduoti žinią apie tai, kad kas nors suklydo, tuo mandagesni stengiamės būti. Pavyzdžiui, susirinkime reikia pranešti, kad dėl kolegos kaltės vėluos visas projektas. Priklausomai nuo situacijos ir išradingumo, galime pasakyti: „Deja, Ema pavėlavo atlikti savo darbo dalį, todėl vėluosime visi.“ arba „Susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, kai kurie iš mūsų praleido terminą. Mėginsime jį pratęsti.“ Antruoju atveju būsime mandagesni, bet daug mažiau tikslūs.
Kuo sudėtingesnė situacija, tuo mandagesni stengiasi būti žmonės ir tuo mažiau tikslūs yra jų pranešimai.
Tyrimai rodo, kad kuo sudėtingesnė situacija, tuo mandagesni stengiasi būti žmonės ir tuo mažiau tikslūs yra jų pranešimai. Kai kada perdėtas mandagumas gali kainuoti gyvybę, pavyzdžiui, kai klaidą padaro pilotas arba chirurgas. Mandagumas nepadeda ir tada, kai pranešama apie akivaizdų piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ar priekabiavimą. Tokiais atvejais daug naudingiau būti tiesmukiems, o ne mandagiems.
3. Būdas gerbti save ir kitus
Buvo atliktas tyrimas siekiant nustatyti, dėl ko žmonės atidarę palaiko vieni kitiems duris. Pasirodė, kad taip stengiamasi sumažinti fizines pastangas: juk kai patys atsidarome duris ir jas palaikome kitiems, šiems jų atsidaryti nebereikia. Mūsų bendruomenės narys išeikvoja mažiau jėgų, todėl lieka žvalesnis ir galbūt padės mums atlikti kitą darbą. Štai kaip giliai – bendruomeninę santvarką – siekia mandagumo šaknys.
TAIP PAT SKAITYKITE: Mokomės iš svetimų klaidų: dėl ko dažniausiai gailisi įžengusieji į ketvirtą dešimtį?
Peggy Post, knygos „Emily Post etiketas“ („Versus aureus“, 2008 m.), kuria remiantis surašytos daugelis šiame straipsnyje pateikiamų gairių, autorė, teigia, kad etiketas – tai dėmesingų ir pagarbių tarpusavio santykių pagrindas. Jei prisiminsime, kad visos elgesio taisyklės – nuo tos, kuri nurodo, kurio skruosto pirmiau siekti bučiuojantis (dešiniojo), iki tos, kuri paaiškina, kaip elgtis, kai mus užgaulioja viešoje vietoje (nereaguoti), – yra skirtos tam, kad geriau vieni su kitais sutartume, gal bus lengviau jų laikytis?
Etiketo taisyklių TAIP ir NE
Restorane
TAIP
- Mokėti už abu, jei pakvietėte asmenį pietų/vakarienės/pusryčių, nebent būtumėte iš anksto sutarę pasidalyti išlaidas.
- Pasiūlyti pasidalyti išlaidas, jei susitikimas įvyko spontaniškai, be išankstinio susitarimo.
- Būti pasirengusiems ir pasisiūlyti mokėti už save, bet nesisiūlyti įkyriai, jei matote, kad žmogus nori padengti išlaidas.
- Užsisakyti gėrimo, nors pietūs ir trumpi, jei užsisakė pakvietęs asmuo, kad jis ar ji nepasijustų nepatogiai.
- Pirmiau pasisveikinti su padavėju, o paskui pulti užsisakinėti.
- Kai pageidausite, kad būtų nunešti indai, įrankius sudėti vieną greta kito įžambiai ant lėkštės krašto.
- Padavėjo dėmesį stengtis atkreipti žvilgsniu, pakelta ranka su ištiestu smiliumi arba negarsiu šūksniu.
NE
- Elgtis su padavėju taip, lyg jis būtų mažiau vertas pagarbos. Tipiškas tokio elgesio pavyzdys – sakymas nepažįstamam žmogui (toks ir yra padavėjas) „tu“.
- Garsiai paskelbti visą sumą svečiams, nors sakėte, kad mokėsite jūs.
- Užsisakyti pačius brangiausius meniu patiekalus, kai ne jūs už juos mokate.
- Skųstis aptarnavimu ir valgiais, kai ne jūs išrinkote restoraną.
- Grąžinti į virtuvę patiekalus ne dėl to, kad jie nekokybiški, o dėl to, kad staiga persigalvojote.
- Kalbėti mobiliuoju telefonu. Anot P. Post, toks primygtinis žmogaus demonstravimas, kad jis yra reikšmingas, nepakeičiamas ir visada pasiekiamas, tiesiog atgrasus.
- Spragsėti pirštais, mojuoti ranka norint pakviesti padavėją, vadinti jį ar ją „zuikučiu“, „saulyte“ ar „katinėliu“, o ne kreiptis vardu ar kreipiniu „padavėja (-au)“.
Vakarėlyje
TAIP
- Pažindinant nepažįstamus žmones, pirmiau žiūrėti į tą žmogų, kuriam pristatote, o tada pasisukti į tą, kurį pristatote.
- Pristatant žmones, pasiūlyti temą jų pokalbiui. Pavyzdžiui: „Milda, čia Ramunė. Jai, kaip ir tau, patinka keliauti. Ramune, Milda neseniai buvo Provanse, taigi turėsite, apie ką pasikalbėti.“
- Jaunesnį žmogų pristatyti vyresniam, žemesnio rango asmenį – aukštesnio rango asmeniui, vyrą – moteriai.
- Prisistatant patiems, pirmiau pasisakyti vardą ir ką nors susijusio su vakarėlio ar renginio tema.
NE
- Dairytis aplinkui, kai ką nors pristatote, kai pristato jus arba jums.
- Teikti per daug asmeniškus komentarus apie žmogų, kurį pristatote.
- Įsiterpti į kitų žmonių intensyvų pokalbį tam, kad ką nors pristatytumėte.
- Per daug liaupsinti ir pabrėžti vieno žmogaus nuopelnus, nes kiti gali pasijusti nepatogiai.
