„Noriu bėgti“, – pasakiau sau maždaug prieš pusantro mėnesio, nors prieš tai iš viso nebėgiojau. Pagalbos paprašiau atletinio rengimo trenerės Andros Jarulytės, nors kai kam toks sprendimas pasirodė keistas. Neva nieko paprastesnio, nei bėgimas, nėra.
Tai, kad pasirinkau teisingai, supratau po pirmosios mudviejų treniruotės – apšilimas, taisyklinga bėgimo technika ir panašūs dalykai, apie kuriuos anksčiau nežinojau visiškai nieko.
Abi – teisios per vidurį
Kaip baigėsi pirmoji treniruotė, trenerė pažadėjo, kad po mėnesio nubėgsiu 10 kilometrų. Aš maniau, kad daugų daugiausiai – 5.
Mudvi buvom teisios per vidurį. Tiesą sakant, visą laiką skaičiuodavom ne kilometrus, o bėgimo laiką.
Pradėjusi nuo dviejų minučių po maždaug pusantro mėnesio išbėgau valandą – be jokio sustojimo. Tai – apie 8 kilometrai, jei tikėti, ką rodo mobiliojo ryšio programėlė.
Pradėjusi nuo dviejų minučių po maždaug pusantro mėnesio išbėgau valandą – be jokio sustojimo.
Dar manau, kad jei Andra nebūtų liepusi bėgti lėčiau, 10 kilometrų būtų visai įmanomi.
Valanda – mano asmeninis maratonas
Ar sunku? Man taip. Ar džiugina? Labai. Kokia savijauta? Tokia, kokia ir gali būti be sustojimo bėgus valandą.
Tačiau aš iki šiol negaliu suprasti, kaip žmonės įveikia maratonus. Man tai atrodo taip toli – tarsi už nematomo horizonto. Manoji valanda – mano asmeninis maratonas.
Treniruotės su Andra visų pirma buvo smagus laikas. Po bėgimo ji priversdavo mane parke ant suoliuko atlikti ir kitus pratimus. Ypač daug dėmesio skirdavo presui.
Per šį laiką trenerė buvo pas mane namuose, aš – pas ją, o jau ateinantį savaitgalį mudvi važiuosime į bėgimo varžybas. Tiesa, bėgsime trumpiausią atstumą – 7 kilometrus.
Bėgiojome Kauno Ąžuolyno parke, Panemunės šile ir Jonavos bėgimo takais.
Pirmą kartą važiuodama į Panemunės šilą ir klausydama GPS, pasiklydau, todėl ant Trijų mergelių tilto teko ropštis ne visai naujais laiptais, o pakilus į viršų perlipti užtvarą. Iki tilto palydėjo keistai nužvelgę geležinkelį remontavę darbininkai. Bet svarbiausia – nepavėlavau.
Užbėgant įvykiams už akių galiu pasakyti, kad bėgimą prisijaukinau. Matyt, niekada nebėgiosiu ilgų atstumų, tačiau rytą ar po darbo pabėgti pusvalandį ar daugiau – pats tas.
Teksto nebus!
Tačiau apie viską – nuo pradžių. Kai baigėsi pirmoji bėgimo treniruotė, tikrai nuoširdžiai maniau, kad ši veikla – ne man.
Bėgti negalėjau apskritai, ir jau po dviejų minučių jaučiausi taip, tarsi būčiau užkopusi į aukščiausią pasaulio pastatą. Ir ne bet kaip, o pasišokinėdama.
Bet mesti visko dar dorai nepradėjus nesinorėjo, atvirai tariant – buvo gėda. Labiausiai – ne prieš save, nes su šiuo gėdos jausmu susitvarkyti galiu lengviausiai, tačiau prieš redaktorę. Jai pasižadėjau parašyti, kaip paprasta pradėti bėgioti.
„Teksto nebus, nes negaliu“, „Teksto nebus, nes griuvau ir nusibrozdinau nosį“, „Teksto nebus, nes aš save pervertinau“, – mintyse sudėliojusi atsisakymo formuluotes pamaniau, kad skamba prastokai.
Bala nematė, į bėgimą pažiūrėsiu kaip į darbą ir pabandysiu šią savo pačios sugalvotą nesąmonę užbaigti.
Kiekvieną kartą – vis daugiau
„Bėgsime penkias minutes“, – antrą kartą pasakė Andra.
Mudvi susitikdavome du kartus per savaitę. Bėgiojant Andra vis versdavo kalbėti. Mat jei bėgant gali kalbėti – vadinasi, bėgi savu tempu.
Per kiekvieną treniruotę trenerė vis ilgindavo bėgimo laiką, o aš kiekvieną kartą vaikiškai nuoširdžiai tikindavau, kad tiek tikrai negaliu nubėgti.
„Pyk, skųskis, bet bėk“, – sakė ji.
„Gėlės nebėgioja“, – pasakiau aš.
Po kelių kilometrų – antrasis kvėpavimas
Keistas jausmas, kurį, sako Andra, kiekvienas patiria vis savaip. Tai vadinamasis antrasis kvėpavimas, kuris, pasirodo, tikrai egzistuoja.
Per kiekvieną treniruotę trenerė vis ilgindavo bėgimo laiką.
Sunkiausias bėgimo laikas man visada būdavo pirmieji kilometrai. Maždaug 2–3. Vėliau, išgyvenus juos, bėgti tampa kur kas lengviau. Tiesiog bėgi lyg eitum.
Kai pirmą kartą bėgome 50 minučių, Andra atvažiavo į Jonavą. Buvo savaitgalis, ir pasikviečiau ją norėdama parodyti mieste esančius bėgimo takus. Ir žinoma, supažindinti su savo katinais. Trenerė juos paglostė, tačiau ši pažintis jai – mažiausiai įdomi, mat Andros namuose gyvena du žalčiai, šunys, katinas ir vėžlys.
Kartais bėgdavau viena, o trenerei nusiųsdavau informaciją apie išbėgtą laiką.
Dar supratau, kad bėgdama viena turiu klausytis muzikos. Ir visada, kiekvieną kartą mano bėgimas prasidėdavo nuo trijų dainų. Visos jos Andriaus Mamontovo. Tai – „Žvaigždės kartais krenta“, „Distancija“ (ši – labai į temą) ir „TV daina“.
Geriausias laikas – iš ryto
Įgavus šiek tiek patirties laikrodis tapo beveik nereikalingas – jei bėgu Jonavoje, jau žinau, ties kuriuo stulpu bus 15 minučių, o kada – 45.
„O juk sakei, kad niekada nebėgiosi“, – kartą šyptelėjo draugė.
Sakiau ir tikrai maniau, kad bėgimas – ne man. Kadangi nuolat vaikštau į treniruoklių sporto salę, Andros nuomone, bėgimo treniruočių man užtenka 2–3 kartus per savaitę.
Tuo tarpu iš karto į mano bėgiojimus pro surauktą kaktą žiūrėjęs sporto salės treneris Svajūnas galiausiai sutiko: jei su sveikata nėra rūpesčių ir nebėgi tarsi tave vytųsi liūtas, tai viskas gerai. „Nes sporto salė neturėtų būti vienintelis sportas“, – pasakė.
Išbandžiusi bėgimą supratau, kad geriausias mano laikas – 6–7 valanda ryto. Tada, kai pats gaiviausias rytas. Kol kas dar sunku patikėti, kad ištvermė atsiranda taip greitai – ji didėja sulig kiekvienu bėgimu. Drąsiai galiu pasakyti – ir gėlės bėgioja!
