Nežudo, bet veža į prieglaudą
„Kaip labai gražiai pasakė viena gyvūnų globos atstovė, gyvūnų prieglauda – kaip naujas kibiras. Nesvarbu, kiek mes tų kibirų pastatysime. Pilsime vandenį, vienas kibiras persipildys, bėgs į kitą, ir vis tiek jie kada nors užsipildys. Kiek naujų kibirų bepadėtume, jie bus pilni“, – esamą beglobių gyvūnų situaciją apibūdina didelę darbo patirtį šioje srityje turinti J.Gustaitienė.
Tiesa, didelis prieglaudų ir nemąžtantis globotinių skaičius jose dar nereiškia, kad gyvūnų daugėja. „Nuaro“ vadovė atkreipia dėmesį į vieną svarbų momentą: „Niekam ne paslaptis: anksčiau gimdavo kačiukai ar šuniukai, ir juos tiesiog užkasdavo. Visi aplinkiniai žinojo, kad taip vyksta. Nesmagu, bet tai buvo natūralus procesas. Džiaugiuosi, kad tokių atvejų vis mažiau. Bet dabar žmonės stovi vidukelėj: jie suprato, kad žudyti negerai, bet kačiukai ir šuniukai vis tiek gimsta. Ir jie keliauja į prieglaudą.“
J.Gustaitienės nuomone, reikia dar kelerių metų, kad žmonės suprastų, jog ir prieglauda nėra sprendimo būdas, kad sprendimas – kastruoti gyvūnus.
Šio proceso esą nespartina ir kai kurie senamadiškais stereotipais besivadovaujantys veterinarijos gydytojai, turintys žmonėms būti autoritetas: „Ką bekalbėti apie žmonių supratingumą, jei kartais iš kolegų dar tenka išgirsti nuomonę, jog kalytei būtina sulaukti vienos vados.“
Į prieglaudas atneša ištisas gyvūnų vadas
Dabar žmonės stovi vidukelėj: jie suprato, kad žudyti negerai, bet kačiukai ir šuniukai vis tiek gimsta. Ir jie keliauja į prieglaudą.
Ji prisimena, kaip, kuriant Gyvūnų gerovės įstatymą, prašė įrašyti punktą, kad beveisliai gyvūnai turėtų būti privalomai kastruojami, bet toks prašymas liko neišgirstas. To rezultatas – į prieglaudas dėžėmis keliaujančios kačių ir šunų vados.
„Atneša kokius septynis mėnesinius kačiukus dėžutėje ir sako: tam jūs ir esate, dirbkit savo darbą, ko čia mus barat. Ne, gerbiamieji, išsikastruokite savo kates ir kales. Prieglauda ne tam, kad priimtų jūsų gyvūnus. Prieglauda tam, kad priimtų gyvūnus nutikus nelaimei ar kitu išskirtiniu atveju“, – piktinasi J.Gustaitienė.
Ji sako, kad darbuotojai nepaglosto ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių savo keturkojų draugų atsikratančių šeimininkų. Globos tarnybos vadovė viliasi, kad toks žmogus prieglaudos duris uždaro sukrėstas, o kitą kartą pagalvos, ar jam tikrai reikia augintinio.
Ji apgailestauja, kad sunyko ir kurį laiką prieglaudose veikusi duomenų bazė, kur buvo keičiamasi informacija, kokiems žmonėms nebereikia dovanoti gyvūnų. Jos nuomone, toks teisiškai pagrįstas sąrašas būtų labai reikalingas.
Piktina žmonių kvailumas
„Gyvūnas – prabangos reikalas. Žmogus juk nebūtinai turi auginti gyvūną. Neturi lėšų jį gydyti, auklėti, neturi laiko eiti į dresūros mokyklą, tai kam tau jo reikia?“ – prieš įsigyjant augintinį blaiviai viską apmąstyti ragina J.Gustaitienė.
Dėl tokio požiūrio ji sulaukia priekaištų, kad yra per griežta, esą, žmogui malonu turėti augintinį. „Mes ne dėl malonumo gyvūną turim laikyti, jis neturi tapti mūsų malonumų tenkinimu. Jeigu turim galimybę laikyti, tada ir gyvūnas laimingas. Kai ateina tėvai ir sako, kad vaikams reiktų augintinio, patariu ateiti vėliau, kai jo reikės ne tik vaikams, bet ir tėvams“, – tiesiai sako globos namų vadovė.
Moteris prisipažįsta, kad žmonių bukumas gali rimtai supykdyti ir nuvilti, bet, nepaisant visko, bedaliais gyvūnais privalu pasirūpinti: „Visą laiką sakau darbuotojams: žmogų gali išbarti, bet paimk gyvūną.“
Gyvūnas – prabangos reikalas. Žmogus juk nebūtinai turi auginti gyvūną. Neturi lėšų jį gydyti, auklėti, neturi laiko eiti į dresūros mokyklą, tai kam tau jo reikia?
Švietimas, įstatymų pataisos, privalomas ženklinimas – šios priemonės, pašnekovės nuomone, padėtų sumažinti nereikalingų gyvūnų skaičių.
„Kartais pati sau užduodu klausimą: 500, 600 gyvūnų prieglaudoje. Kas turi įvykti, kad atsirastų kažkoks sprendimas? Žinoma, reikia laiko, kad užaugtų nauja karta. Daugelyje sričių jaunimas visai kitoks. Aš džiaugiuosi mūsų jaunimu, fantastiški vaikai auga“, – pastebimais pokyčiais džiaugiasi gyvūnų globėja.
Pipiras sukėlė revoliuciją
Nepaisant akivaizdžių problemų, pašnekovė pastebi, kaip toli gyvūnų gerovės klausimu jau esame pažengę. Revoliucija, paskatinusia visuomenę praregėti, J.Gustaitienė vadina 2009 metais Seredžiuje nuo tilto numesto šuns Pipiro istoriją.
Tai buvo pirmas atvejis, kai už žiaurų elgesį su gyvūnu buvo skirta reali laisvės atėmimo bausmė. „Pipiras padarė tikrą lūžį mūsų šalies gyvūnų istorijoje. Jo nuotraukos iki šiol pas mus kabo“, – sako „Nuaro“ vadovė.
Tiesa, jei nuo tilto metamo šuns vaizdo įrašas nebūtų pasiekęs užsienyje gyvenančių gyvūnų mylėtojų, vargu ar tokia revoliucija būtų įvykusi.
Kokie atsakymai ateidavo: kad sugautos katės turi būti sunaikintos, kad jos lauke gyventi negali, o jei taip padarysiu, būsiu nubausta.
„Mes paėmėme tą šuniuką seniūno prašymu. Gavome informacijos, kad po tiltu guli šuo ir jam reikia pagalbos. Po kelių dienų mums pradėjo skambinti iš ministerijų ir ieškoti to šuns. Ypač sukruto olandai, jie atakavo ambasadas, bet skambino iš įvairių valstybių: ir vokiečiai, ir amerikiečiai. Tada valdininkai išsigandę skambino mums ir sakė: nelabai suprantam, ko jie nori, bet gal galit mums ką nors pasakyti“, – dėl Pipiro kilusį sambrūzdį prisimena globos namų direktorė.
Jos teigimu, pasaulio visuomenė mums davė žinią, kad kažkas turi keistis. Tada esą ir lietuviai atsimerkė, pamatė, kad šalia mūsų gyvena gyvūnai, kad yra beglobių, yra kenčiančių. It grybai po lietaus pradėjo dygti įvairios gyvūnų globos organizacijos.
Iki to laiko, anot ilgametės „Nuaro“ vadovės, bet kokie valdininkams teikti pasiūlymai dėl gyvūnų gerovės atsimušdavo kaip į sieną. „Iki šiol saugau kai kuriuos aukštų pareigūnų atsakymus. Rašydavau, kad norime sugautas kates iškastruoti ir paleisti atgal į jų buveinę. Kokie atsakymai ateidavo: kad sugautos katės turi būti sunaikintos, kad jos lauke gyventi negali, o jei taip padarysiu, būsiu nubausta“, – pasipriešinimą dabar jau savaime suprantamam kačių populiacijos reguliavimo metodui prisimena moteris.
Kritikai pakeitė požiūrį
Ėmus kisti požiūriui į gyvūnus, kritikos strėlės dėl vykdomos veiklos, migdomų gyvūnų ėmė smigti ir į patį „Nuarą“. „Besikuriančios globos organizacijos transliavo, kad esame jauni ir nauji, ir jeigu duosite mums pinigų, viską padarysime gerai. Bet yra du priešai: „Nuaras“ ir „Grinda“. Iki šiol žmonėms įkalta, kad „Nuaras“ – blogai“, – priešišką besikuriančių visuomeninių organizacijų požiūrį prisimena J.Gustaitienė.
Veterinarijos gydytojo išsilavinimą turinti moteris pripažįsta, kad anksčiau prieglaudų darbas su benamiais gyvūnais nebuvo tinkamas: „Veikėme pagal to meto sąlygas. Nesakau, kad reikėjo taip daryti, bet viskas keičiasi. Ir mokyklos, ir poliklinikos, ir mes tobulėjame.“
Ji džiaugiasi, kad ilgainiui pakito ir visuomeninių organizacijų požiūris į „Nuarą“, kad dauguma kritikų dabar atsiprašo už jaunatvišką nesupratingumą ir mielai sutinka bendradarbiauti, keistis žiniomis ir kartu gelbėti beglobius. „Yra organizacijų, kurios iš mūsų paima senus gyvūnus. Jiems pas mus tikrai būtų sunku gyventi, jiems reikia individualaus dėmesio, maisto. Labai gražiai bendradarbiavome su viena kates globojančia organizacija, bet šiuo metu ji persipildžiusi ir negali iš mūsų paimti“, – kolegišku bendravimu džiaugiasi J.Gustaitienė.
Įžvelgia manipuliavimą
Ne per seniausiai įkurta viešoji įstaiga „Nuaro fondas“, kur galima paremti į „Nuarą“ patekusių sunkiai sužeistų gyvūnų gydymą. Moteris pasakoja, kad fondo pinigai skiriami konkrečiam gyvūnui, o žmonių pagalbos prašoma tik tuomet, kai yra vilties nelaimėlį išgelbėti. Kai kurių prieglaudų finansinės paramos prašymą akivaizdžiai nepagydomiems gyvūnams ji vadina nesąžiningu.
„Mes nespekuliuojame žmonių jausmais. Esu veterinarijos gydytoja ir sakau, kad jei mažas kačiukas serga panleukopenija, jis turi būti užmigdytas, nes tai 100 procentų mirtina liga. Visuomenei tai sunku priimti, ji nori gražių rožinių istorijų. Labiau patikčiau, jei sakyčiau, kad mes tikrai pasistengsime jį išgelbėti. O vėliau žmonės tiesiog užsikimš ausis ir nenorės žinoti, kas su tuo kačiuku nutiko. Tai liga ir turime žinoti, kad taip yra“, – tiesiai kalba J.Gustaitienė.
Esu veterinarijos gydytoja ir sakau, kad jei mažas kačiukas serga panleukopenija, jis turi būti užmigdytas, nes tai 100 procentų mirtina liga. Visuomenei tai sunku priimti, ji nori gražių rožinių istorijų.
Ji pastebi, kad ši pavojinga liga tarp kačių pastebimai išplito, kai masiškai pradėta kastruoti laukines kates. „Negaliu to patvirtinti, bet jaunos prieglaudos, nesuprantančios apie infekcinių ligų plitimą, sugautas kates laikydavo kartu. Ir tos katės jau grįždavo atgal su virusu. Iš mažesnių miestelių, kur globa ne tokia aktyvi, katės atkeliauja sveikos“, – kalba gydytoja.
Dėl infekcinių ligų baimės „Nuaro“ lankytojai nemato ir minkštų gyvūnų guolių. Direktorė sako, kad žiemą prieglaudos gyventojams klojami šiaudai, o „skuduriukus“ vadina infekcijų kaupykla ir ragina šiuo pavyzdžiu sekti ir kitas prieglaudas: „Mielieji prieglaudų savininkai, paprašykit, kad gydytojai jus pamokytų, kaip turi būti vykdoma priežiūra.“
Moteris džiaugiasi, kad vakcinuojant visus į „Nuarą“ patenkančius gyvūnus sugebama suvaldyti infekcijas, ir sako, kad tokių dalykų išmanančių specialistų neturinčios prieglaudos iš viso neturėtų veikti.
