„Nejau susidaro įspūdis, kad aš net skaityti nemoku?“
„Daugeliui mūsų visuomenėje kurčias žmogus atrodo ne toks protingas, atsilikęs, negalintis nieko pasiekti, tačiau tai nėra tiesa“, – tikina Monika Kumžaitė. Ji yra Lietuvos kurčiųjų jaunimo asociacijos prezidentė, dirba Kauno apskrities gestų kalbos vertėjų centre, studijuoja lietuvių filologiją ir dega aistra kelionėms bei noru pažinti pasaulį.
– Monika, papasakokite apie save – ar gimėte su klausos negalia?
– Taip, esu kurčia nuo gimimo, gimiau kurčiųjų šeimoje, taip pat turiu ir giminių, kurie yra kurti. Kol kas laikinai gyvenu Kaune. Studijuoju lietuvių filologiją, liko paskutiniai metai Lietuvos edukologijos universitete ir tuomet planuoju kuo daugiau keliauti. Mokytis man tikrai labai patinka, nors lietuvių kalba yra išties sunki. Tačiau man labai įdomu, aš daug ko nežinojau apie lietuvių kalbos istoriją, kultūrą.
– Minėjote, kad tarp girdinčiųjų ir turinčių klausos negalią vyrauja didelė atskirtis.
– Mokykloje aš buvau tarp kurčiųjų, ten visi bendraudavome gestų kalba, namuose su šeima bendraujame taip pat, nes mano tėtis, mama ir sesuo negirdi, na, o komunikacija su girdinčiaisiais buvo problema.
Visgi, girdinčiųjų požiūris į mus, kurčiuosius, keičiasi, ir manau dėl to, kad didėja informacijos sklaida, be to, apie tai kalbama vis daugiau.
Dauguma girdinčiųjų gerbia kurčiuosius, tačiau kontaktą palaikyti yra sunku, matyt, kol kas nerandame tinkamiausio būdo.
– Kaip manote, koks būdas padėtų palaikyti ryšį tarp girdinčiųjų ir kurčiųjų?
– Manau, kad labiausiai padėtų gestų kalba. Juk mes nepradėsime girdėti, o štai gestų kalbą girdintieji gali išmokti. Pavyzdžiui, jeigu girdinčiųjų šeimoje gimsta kurčias vaikelis, tai jiems iš pradžių būna didelis šokas, jie nori padaryti viską, kad vaikas girdėtų, perka kochlearinius implantus ir mano, kad jis jau puikiai girdės, įgis klausą ir bus toks, kaip visi kiti. Tačiau faktiškai taip nėra, ir girdintiesiems reikia gestų kalbos, kadangi vaikas niekada nebus toks girdintis, kaip mes tai suvokiame.
– Ar teko susiduri su nemaloniomis, diskriminuojančiomis situacijomis besimokant?
– Iš pradžių visko patirdavau, daugelis su pašaipa netgi komentuodavo: „Tu kurčia ir nori mokytis, nori studijuoti? Koks tikslas, ko tu sieki?“ Tačiau jeigu aš nesimokysiu, tai ką tada veiksiu gyvenime? Būdavo ne itin smagu, kai dėstytojai pirmame kurse manęs paklausdavo: „Ar tu moki skaityti“? Nejau susidaro toks įspūdis, kad aš net lietuviškai skaityti nemoku?
Be to, negalvoju tik apie tai, kad diskriminuoja mane, pagalvoju apie tai, ar aš pati kažko nediskriminuoju.
Taip pat dažniau rašau laiškus dėstytojams, tačiau gauti atsakymą raštu yra labai sunku. O apie kokią nors rimtesnę diskriminaciją negalėčiau pasakyti, mat šalia kelių nesklandumų teko susidurti ir su tikrai puikiais dėstytojais, kurie buvo šilti ir padedantys.
Jeigu kalbėtume apie diskriminaciją, tai ne vien tik kurtieji su tuo susiduria: dažnai galime išgirsti, kad žmonės kenčia patyčias dėl odos spalvos, lytinės tapatybės.
Todėl nenorėčiau sakyti, jog tik mes, kurtieji, susiduriame su bėdomis. Be to, negalvoju tik apie tai, kad diskriminuoja mane, pagalvoju apie tai, ar aš pati kažko nediskriminuoju. Pavyzdžiui, kaip musulmonų šalyse elgiamasi su moterimis? Viskam reikia laiko, esu apsipratusi ir šiuo metu manau, kad situacija yra gera.
Savanoriavo Bolivijoje – mokė gestų kalbos
– Mokytis liko visai nedaug ir jūsų rankose bus diplomas. Kokios mintys aplanko? Ką norėtumėte veikti po studijų?
– Turiu labai daug svajonių, tačiau viena iš labiausiai trokštamų – baigus studijas norėčiau pakeliauti po pasaulį, pamatyti jį – tai mano didžiausias noras. Viena iš mano kelionių tikrai buvo įspūdinga patirtis, kadangi pusę metų gyvenau ir savanoriavau Bolivijoje, mokydama kurčiuosius gestų kalbos.
Ten laikas prabėgo labai greitai. Iš pradžių buvau asistentė ir keliavau nežinodama, ką ten veiksiu. Iš Lietuvos vykome 3 lietuviai, iš kurių aš vienintelė negirdėjau. Kai nusileidome, atėjo ispanų kalbos mokytojas ir mokė visus ispanų kalbos pagrindų, tačiau visiškai pamiršo, kad aš negirdžiu... Ir kol surado man gestų kalbos mokytoją, praėjo gal mėnuo, o per tą laiką ir pati pramokau jų gestų kalbos – ėjau į kurčiųjų klubą, stebėjau, kaip jie bendrauja tarpusavyje.
Daug keliavau Bolivijoje, ten susidūriau su įdomiais ir skirtingais žmonėmis, taip pat aš pati pateikiau daug informacijos apie Europą Bolivijos kurtiesiems. Jiems visiems atrodė, kad Lietuva – tai labai turtinga šalis. Iš tiesų pamačiau, kad Lietuvoje kurtieji gyvena daug geriau negu Bolivijoje. Ten jie neturi jokios galimybės studijuoti, negauna socialinių paslaugų, gestų kalbos vertėjų. Jaučiamas išties didelis skurdas.
Kad ir tokia situacija: sulaukęs 7–erių metų vaikas ateina į mokyklą, tačiau dažnai jis net savo vardo nežino ir nemoka jo pasakyti. Ir apskritai, jeigu tėtis su mama turi pinigų, tai vaikas eina mokyklą, o jeigu ne, tai jis kone paliekamas likimo valiai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichoterapeutė: kai manome, kad meilę reikia užsitarnauti, ji virsta prekybos santykiais
Pati Bolivija man labai patiko, o boliviečiai – labai nuoširdūs, šilti žmonės ir labai daug valgo (juokiasi). Iš ryto jie valgo tiek pat, kiek mes per pietus – didžiulę krūvą maisto. Pastebėjau, kad Bolivijos gyventojai mėgsta antis, jautieną, lamas. Man pačiai šioje šalyje labai patiko maisto šviežumas ir įvairūs vaisiai – ten niekaip negalėjau atsivalgyti papajų.
Bolivijoje buvo sunku pirmus du mėnesius, jaučiausi viena, susikalbėti net su lietuviais negalėjau, lietuvių gestų kalbos ir kurtieji ten nesupranta, tačiau kai jau reikėjo važiuoti namo, situacija pasikeitė. Tada jau net nebenorėjau grįžti! Labai tikiuosi savo kelionę pakartoti.
– Ar turite svajonių šalių, kurias norėtumėte pamatyti?
– Aš noriu pamatyti visą pasaulį (juokiasi). Tačiau iš galvos niekaip neišmetu minties apie Australiją.
Padeda išmanios technologijos
– Papasakokite apie gestų kalbą – ar ją išmokti sudėtinga?
O juk anksčiau būdavo tik stacionarūs telefonai, kurie, šiaip ar taip, nepadėdavo kurtiesiems.
– Kiekviena šalis turi savo gestų kalbą, tačiau yra tarptautinė, universali kalba, kuri naudojama įvairiose konferencijose ir pan. Ją galėčiau prilyginti anglų kalbai, kuri girdinčiųjų pasaulyje tampa universalia. Tačiau įdomu tai, kad, pavyzdžiui, Amerikoje ar Anglijoje yra kalbama ta pačia anglų kalba, tačiau gestų kalbos šiose dviejose valstybėse yra skirtingos. Amerikoje yra vienos rankos abėcėlė, o Didžiojoje Britanijoje dviejų.
Tarptautinė gestų kalba nėra patvirtinta ir reglamentuota, tačiau ji dažnai naudojama tų, kurie keliauja, kuriems reikia daug bendrauti kitose pasaulio šalyse ir pan. Tai gyva kalba, kuri pasitelkiama ir socialiniuose tinkluose, internete, įvairiuose video įrašuose ir pan.
– Kaip gestų kalba išreiškiate emocijas?
– Jūs turbūt matote – veido išraiška perduoda visas mūsų emocijas. Gestų kalba turi gramatiką, o viena iš sudedamųjų dalių – tai veido išraiška, kuri yra labai svarbi. Jeigu žmogaus veidas nedirba, tuomet nelieka sakinių gramatikos.
– Kaip šiuolaikiniai išradimai lengvina kurčiųjų gyvenimą ir komunikaciją su aplinkiniais?
– Pirmiausia, mes galime rašyti SMS žinutes, naudotis vaizdo ryšiu ir taip susikalbėti. Jeigu norime eiti į svečius, susitikti su kažkuo, taip pat yra daug paprasčiau susisiekti ir susitarti. O juk anksčiau būdavo tik stacionarūs telefonai, kurie, šiaip ar taip, nepadėdavo kurtiesiems. Džiugu, kad tuo galime sau palengvinti gyvenimą.
Mano močiutė buvo girdinti ir ji nenorėjo naujų išmaniųjų telefonų, tačiau supratusi jų teikiamą naudą, galimybę komunikuoti, ji irgi buvo užsimaniusi naujo telefono (šypsosi). Apskritai mes, kurtieji, norime gyventi taip pat, kaip ir girdintys. Pavyzdžiui, vyksta daugybė renginių, aš pati studijuoju lietuvių kalbą, literatūrą, galėčiau eiti į susitikimus su rašytojais, tačiau daug kur negaliu dalyvauti, nes tam reikalingi vertėjai. O jų labai trūksta.
Ta pati situacija ir su informacija, kuri mus pasiekia. Per valstybinę televiziją matome kaip 30 minučių verčiamos žinios, ir tai viskas, ką mes galime žinoti. O visa kita? Filmai, laidos?
Mane įkvepia, žavi ir skatina siekti kuo daugiau dėdė – dizaineris Giedrius Šarkauskas.
Vėliau dėl to kyla daug stereotipų, jog kurtieji atsilikę ir daug ko nežino. Tačiau mes negauname informacijos, o juk norėtume. Paroje 24 valandos, o iš jų mums skirtas vos pusvalandis... Aišku, galime pasidžiaugti, kad internetas mums gelbsti ir daug labiau padeda nei televizija.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologė Asta Budvytienė: „Gyvenimas ateitimi mums yra pražūtingas“
Dirbo prekybos centre
– Dirbate Kauno apskrities gestų vertėjų centre, tačiau anksčiau teko išbandyti ir darbą prekybos centre. Ar sunku įsidarbinti kurčiam žmogui?
– Taip, įsidarbinti kurčiam žmogui sunku. Dabar dirbu gestų kalbos centre, todėl jaučiuosi tikrai gerai, tačiau kai teko darbuotis prekybos centre ir girdinčiųjų kolektyve, tuomet man labai trūko bendravimo – būdavo taip, kad mane visiškai ignoruoja, o jeigu kurčias dirba gerai, tai užkrauna didesnį darbo krūvį.
Sovietiniais laikais kurtieji dirbo tą patį darbą – moterys siuvėjomis, o vyrai staliais ir batsiuviais. Viskas! Ir jokių galimybių studijuoti, mokytis nebuvo. O tas, kuris baigdavo universitetą, tai išvis būdavo it koks didvyris. Dabar mes galime rinktis ir studijuoti, ką tik norime, tačiau įsidarbinti sunku.
Tarkime, aš gavusi diplomą neturiu galimybės dirbti girdinčiųjų mokykloje. Tačiau kurtieji taip pat gali pasiekti karjeros aukštumų. Pavyzdžiui, mane įkvepia, žavi ir skatina siekti kuo daugiau dėdė – dizaineris Giedrius Šarkauskas. Kai aš buvau maža, prisimenu, jis net į Italiją buvo pabėgęs (juokiasi). Gal dėl to ir mane taip žavi ir traukia kelionės.
– Ar niekada nebuvo liūdna, apmaudu, kad negirdite, ypač, kai susiduriate su nemaloniomis situacijomis, stereotipais ir pan.?
– Viskas priklauso nuo situacijos ir požiūrio. Pavyzdžiui, aš norėčiau bendrauti su politikais, tačiau turiu viską derinti iš anksto, užsisakyti vertėją. Bet net ir tada gali būti, kad nesusitiksiu su tuo žmogumi. Ir visi šie niuansai ir barjerai mane atitolina nuo tikslų. Aš esu problema, o žmonės vengia problemų.
Jeigu kalbėtume apie stereotipus, tai daugelis žmonių galvoja, kad kurtieji negali vairuoti, keliauti, apsipirkti parduotuvėje... Labiausiai žeidžia tai, kad mąstoma, jog kurtieji buki, atsilikę, kvaili, kad jie daug ko negali – dirbti, mokytis. Tai yra visiška nesąmonė! Esu Lietuvos kurčiųjų jaunimo prezidentė, tačiau manoma, kad kurčias žmogus negali vadovauti. Gal reikėtų keisti savo požiūrį į kurčią žmogų ir gestų kalbą?
Suprantu, kad esame visi skirtingi ir mūsų nuomonės taip pat skiriasi. Anksčiau dirbau prekybos centre, iš viso ten buvome 8 kurtieji. Kai kurie praleisdavo darbo dienas, atsainiai žiūrėjo į darbą, todėl susidarė stereotipas, kad kurtieji neatsakingi, tinginiai. Aš visiškai nesutikau su tuo, kad skiriasi mūsų ir girdinčiųjų intelekto lygis ir pan. – man labai nepatiko tokia nuomonė. Suprantu, kad esame mažuma, tačiau tai nereiškia, kad visiems reikėtų klijuoti tokias pačias etiketes.
Mums netgi tenka padėti, ginti silpnesnius kurčiuosius, todėl nenoriu, kad visi manytų, kad kurtieji yra sveiki ir viską gali. Yra silpnesnių žmonių, negalinčių savarankiškai gyventi ar kovoti už save. Tačiau nebūtinai vien tik girdintieji gali padėti mums, mes jiems taip pat galime pagelbėti.
O ateityje aš norėčiau būti tokia, kaip Dalia Grybauskaitė, tačiau žinau, kad niekada tokia nebūsiu. Štai tada pasidaro liūdna, nes aš labai domiuosi politika. Visgi, dabar esu Lietuvos kurčiųjų prezidentė ir mano to užtenka (juokiasi).