Nuo mokytojos iki virtuvės vadovės
Baigusi mokyklą, Iveta pasirinko virėjo/konditerio specialybę, tačiau po mokslų nusprendė, kad labiau nori būti mokytoja. Įstojusi studijuoti režisūros specialybės konservatorijoje, ji ir čia nerado sau vietos, tad galiausiai nusprendė įkurti maitinimo įmonę.
Visgi ilgai dirbti ir čia jai neteko – verslas nesiklostė sėkmingai, todėl įmonės veiklą teko sustabdyti ir ieškoti naujo darbo.
„Aš tuo metu dirbau sau – turėjau barą, labai džiaugiausi savo veikla. Paskui, kai mano verslas pradėjo nebenešti pelno, jį sustabdžiau, todėl turėjau pradėti ieškoti kito darbo. Tuomet pamačiau skelbimą, kad turizmo mokykloje reikalingi virėjo specialybės mokytojai, ir taip ten atsidūriau. Taigi vis dėlto mokytoja tapau“, – apie prieš 11 metų netikėtai išsipildžiusią svajonę pasakoja I.Česnaitytė.
Darbas mokykloje Ivetai labai patiko, buvo įdomus ir įtraukiantis, bet mažas mokytojos atlyginimas privertė ieškoti naujų, papildomų veiklų.
„Kai dirbau mokytoja, per mokinių vasaros atostogas buvau priversta dirbti virėja, nes iš mokytojos atlyginimo tuo metu tiesiog nebuvo įmanoma išgyventi. Ir vieną dieną, bežiūrėdama naujus darbo skelbimus laikraštyje, pamačiau, jog darbui kelte ieško virėjų ir padėjėjų. Nedvejojus išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą. Labai greitai mane pasikvietė į pokalbį ir priėmė į darbą“, – prisimena klaipėdietė.
Įsidarbinus kelte Ivetos kelias į virtuvės vadovės pareigas nebuvo lengvas, teko daug ko išmokti, ugdyti ištvermę.
„Iš pradžių atrodo, kad bus lengva, tačiau iš tikrųjų pasirodė kitaip. Darbas fizinis, visada tenka dirbti „ant kojų“, nuolat reikia kažką daryti, pjaustyti, kepti, virti. Fiziškai darbas sunkus, visą dieną praleidi karštoje virtuvėje.
Kad gaučiau vyriausios virėjos poziciją, turėjau keletą metų dirbti paprasta virėja, tai reiškia, turėjau išmokti visokių kulinarijos menų, subtilybių. Pati perėjau praktinę mokyklą“, – karjeros pradžią prisiminusi šypsosi pašnekovė.
Šiandien Iveta džiaugiasi savo darbu, vadovės pareigomis ir linksmai juokauja, kad niekur nepabėgo nuo mokytojos darbo. „Galiu pasakyti, kad mokytojos darbas padėjo man tobulėti, išmokau daug daugiau nei galėjau pagalvoti, nes dabartinės mano pareigos yra labai panašios į mokytojos: aš visada turiu kažko pamokyti savo kolegas, turiu dalintis įgūdžiais, rodyti, kaip turi atrodyti patiekalai, koks turi būti jų skonis. Visą tą meną turiu rodyti kitiems. Fiziškai darbas mokykloje buvo lengvesnis, bet mokyti kitus tenka ir dabar, dirbant kelto virtuvėje“, – patirtimi dalijasi I.Česnaitytė.
Nėra kada atsikvėpti
Iveta sako užimanti daug atsakomybės reikalaujančias pareigas, todėl apie rūpesčius jai sunku negalvoti net ir laisvomis akimirkomis.
„Visą laiką galvoju apie darbą. Esu atsakinga už valgiaraščius, juos sudarinėju, turiu prižiūrėti darbuotojus, kadangi juos reikia priskirti į tam tikras pozicijas, stebėti, kaip dirba. Tik vėlyvais vakarais prisėdu filmo pažiūrėti ar paklausyti muzikos“, – teigia Iveta.
Keliaudama Iveta laisvalaikiu ne tik lankosi miestuose, grožisi jūros vaizdais, bet ir lavina kulinarinius įgūdžius. „Didelę laisvo laiko dalį studijuoju naujus receptus, žiūrinėju viską, kas turi bendro su maistu. Mėgstu kepti pyragus, tortus, ieškau naujovių, naujų receptų. Dirbdama šį darbą galiu tobulėti, nes kulinarija yra kaip menas: gamindama patiekalus galiu kurti, piešti, nes virėjas irgi yra tapytojas, tik jis turi ne dažus, o prieskonius ir ingredientus“, – sako virtuvės vadovė.
Šis darbas Ivetai suteikia daugybę galimybių – gal taip keliauti dirbant „ant žemės“ net nepavyktų.
„Kai plaukiame į Vokietiją, Švediją, turime galimybę išeiti į miestą, pasivaikščioti, grožėtis aplinka. Suprantama dabar, kai visur siaučia pandemija, to daryti negalime, tačiau ji kada nors pasibaigs. Be to, plaukiant keltu atsiveria nuostabūs jūros vaizdai, galima mėgautis besileidžiančios saulės peizažu – tokio nepakartojamo grožio saulėlydžio krante tikrai neišvysi.
Be to, esu baigusi dailės mokyklą, laisvalaikiu patapau, gal todėl man ir patinka šis darbas, nes jame gali labai daug kurti. Juk gaminti irgi reiškia kurti patiekalus, nes produktų gausa tą leidžia daryti. Taip pat mane džiugina darbo grafikas – mėnesį dirbi, mėnesį atostogauji“.
Vienintelis minusas – nuolat juntamas šeimos ilgesys: „Būna, kad ir iki širdies gelmių, iki ašarų susigraudini, kaip nori pamatyti savus. Kai būni krante, kartais neįvertini, neaplankai nei mamos, o kai įlipi į laivą, iškart pagalvoju, kodėl aš tai darau, toks ilgesys apima... Kitaip pradedi vertinti artimuosius, kitokiu žvilgsniu viską stebi, nes čia jų neturi, čia yra svetimi žmonės, ne artimieji.“
Laivui siūbuojant dirbti nelengva
Kelto „Athena“, kuriame gali tilpti iki 550 keleivių, virtuvės vadovė, kalbėdama apie savo darbą, randa vis naujų ją džiuginančių detalių – ir galimybę mokyti jaunesnius kolegas, ir tai, kad pačiai patinka jos gaminami patiekalai, pavyzdžiui, barbekiu šonkauliai ar žuvies sriuba: „Nors ir negaliu kasdieną gaminti to, kas man patinka, bet kiekvieną užsakymą stengiuosi išpildyti kokybiškai. Kai tiek šimtų žmonių reikia pamaitinti, tai tu visada pergyveni, kad viskas būtų gerai, kad patiekalai būtų geri. Pastoviai esi įsitempęs, bet rezultatas geras.“
Paklausta, kaip kelto virėjų komanda ruošiasi gaminti garsaus šefo Deivydo Praspaliausko sudarytą meniu, I.Česnaitytė juokiasi ir sako, kad tikisi šefą nustebinti. „Mes esame kvalifikuoti, labai geri virėjai, tikrai nebijome iššūkių. Deivydas – savo srities profesionalas, tačiau mes irgi esame puikūs savo srities žinovai. Galbūt mes jį nustebinsime, sužavėsime savo darbu, profesionalumu, o gal netgi būsime geresni“, – sako savo gebėjimais besididžiuojanti virtuvės vadovė.
Iveta pripažįsta, kad savo karjeros kelyje visada laikėsi panašios pozicijos – tikėti savimi ir daug mokytis. Tvirta laikysena reikalinga visose srityse – ir priimant gyvenimo sprendimus, ir vadovaujant virtuvei, ir net siūbuojant laivui.
„Kai labai smarkiai banguoja ir laivas siūbuoja, reikia išlaikyti tvirtą laikyseną – žingsnius dėti taip, kad kojos turi būti lygiai su pečiais. O kai pats esi stabilus, tai ir pasaulis aplinkui stabilizuojasi“, – savo moto dalinasi Iveta.
