Kaunietė Deimantė Piraitytė į savo patirčių sąrašą įsidėjo dar vieną: viename Kauno bare ji dailininkams ir fotografams pozavo nuoga. Projektas, vystantis jau ilgą laiką, suburia menininkus ir modelius. Šie, beje, nėra profesionalai.
Netikėta tai, kad menininkams piešiant baras yra atviras visiems. Kitaip tariant – modeliui tenka ne tik pozuoti dailininkams, tačiau išdrįsti nusirengti kavinės lankytojų akivaizdoje.
Deimantė – ne modelis, o pozuoti merginai teko pirmąjį kartą.
„Jau dešimt metų esu fotografė, dar – diabetikė, keliautoja, filantropė, altruistė, dirbu su vaikais, kurie serga diabetu, kiekvienais metais važiuoju į vaikų stovyklas, vedu paskaitas mokyklose“, – taip apie save sako D.Piraitytė.
Apie tai, kad Kaune vyksta toks projektas, Deimantė sužinojo iš draugo, kai šis pasiūlė susitikti bare „Godo“, kur ir vyksta akto tapymas ir fotografavimas.
„Koks „susitikti“? Pozuoti! Ir tada iš karto užsiregistravau kaip modelis. Nors ten nebuvusi, nežinojau, kaip viskas vyksta. Žinojau tik tiek, kad baras – atviras visiems, tad teks nusirengti ne tik prieš menininkus, bet ir prieš kitus lankytojus“, – sakė Deimantė.
Ėmiau ruoštis, žadinti savyje vidinę deivę. Bet ji nesikėlė. Ir vienaip, ir kitaip bandžiau.
– Deimante, natūraliai kyla klausimas – kodėl? Nes paprastai beveik visiems mūsų poelgiams būna priežastys.
– Pirmiausia dėl to, kad baisu. Tai man buvo motyvacija, kad reikia daryti. Pagalvojau, kad bus labai keista, bet labai įdomi patirtis, kad reikia išbandyti.
Tada dar labai negalvojau, kiek emociškai bus pokyčio. Tai buvo dar viena patirtis į mano sąrašą.
– Taip paprastai? Be nerimo, jaudulio?
– Jis prasidėjo likus maždaug dviem valandoms iki nusirengimo momento.
Dar prieš tai namuose pamiegojau pietų miego, nes taip nervus nuraminu. Tada atsikėliau, ėmiau ruoštis, žadinti savyje vidinę deivę. Bet ji nesikėlė. Ir vienaip, ir kitaip bandžiau.
Dar nuo ryto bandžiau vaikščioti nuoga namuose. Gyvenu su kambarioke, ir pas mus nėra kažkokių didelių tabu. Nereikia to bijoti, kad jei išeinu iš dušo, turiu slėptis, negaliu nuoga praeiti. Aišku, nepradedi pusryčių gamintis nuoga, bet ir nesislepi.
Kai pradėjau ruoštis, žiūrėjau į veidrodį, kaip įtraukti pilvą, nevalgiau visą dieną.
– Deimante, bet jūs liekna.
– Aha. Reikėjo pamatyti darbus dailininkų. Pilvą jie labai ryškiai nupiešė. Kompleksus, kokius mes kiekvienas turim, jie ypač paryškina. Nes taip įdomiau. Neįdomu, jei ateitų mergina ar moteris tarsi nulieta figūra. Tobulą figūrą gali nupiešti iš minčių. Tobulus papus ir visa kita.
O čia ateina kiekvienas su savo bajeriais. Aš atėjau su savo pilvu. Ir labai nerimavau dėl to. Bet galvoju, gal sukris, gastrovalį namie gėriau, nevalgiau.
– Kavinėje buvo daug žmonių?
– Kai atėjau, nebuvo daug. Laukdama organizatorių mačiau, kad žmonės pradeda eiti. Pasidarė baisu. Kuo daugiau jų ateina į vidų – tuo baisiau. O jie eina ir eina, kaip per juodąjį penktadienį.
Iki pat pradžios nei dailininkai, nei kiti baro lankytojai nežino, kas pozuos. Atėjus nustatytam laikui modelis tiesiog nusirengia ir ateina pozuoti.
Pamenu, atėjau prie barmeno, sakau: duok karšto vyno. Klausia jis, ko taip nervinuosi, nes dar prieš tai dekoraciją nuo taurės nulaužiau. Pažiūrėjau jam į akis ir pasakiau: šiandien aš.
Keistas buvo ir nusirengimo momentas. Sako: pradedam. O aš mintyse galvoju, kaip man išeiti? Ar dramatiškai iš tualeto, nusiėmus chalatą, ar iš karto nusirengti, ar ateiti nuogai?
Baisiausias yra tas lūžis, kai tu iš tikrųjų nusirengi. Nuėjau į tualetą, apsirengiau chalatą. Atėjau, nusiėmiau jį. Ir tada tu tiesiog stovi nuoga.
Keista. Juk kartais, jei tu esi, pavyzdžiui, su džinsais pažemintu liemeniu, ir jei tenka pasilenkti? Tada šviečia užpakalis, ir todėl bandai patraukti kelnes. O čia nėra ko užsivilkti, tu stovi su šlepetėm nuoga. Ir ką dabar?
Kai mane pasodino, aš supratau, kad niekas nežiūri kaip į nuogą moterį. Dailininkai juk yra piešę begales aktų. Mane pamatę jie mato visų pirma, kaip ant manęs krinta šviesa, mato kūno vingius, šešėlius, bet manęs – kaip žmogaus – niekas nematė.
Aš taip nebijojau svetimų, o bijojau pažįstamų, kurie gali tą vakarą ateiti į barą. Ir jų buvo.
– Ir?
– Ir nieko tokio.
– Pats pozavimas – ilgas procesas?
– Keturi kartai po 25 minutes. Tai buvo vienos ilgiausių minučių mano gyvenime. Nutirpo koja. Nuo stalo vos nenukritau. Reikėjo keisti ir pozas.
Tada tu nebegalvoji, kad sėdi nuoga. Galvoji apie tai, kad kuo greičiau baigtųsi laikas.
Per pertrauką užmečiau akį į kelis darbus. Ir.. aš mačiau tik pilvą! Ir čia juk ne nuotrauka, neužfotošopinsi. Ar guliu, ar sėdžiu – jis taip gražiai iškontūruotas, kaip atskira planeta.
Anksčiau galvodavau, kad jei aš savo draugui nuoga esu graži, tai turbūt jis nemato to pilvo, nes tada turbūt nebūtų gražu?
O, pavyzdžiui, kai žiūrim į veidrodį, mes natūraliai įtraukiam pilvą, patys to nejausdami.
– Kiek darbų dailininkai nupiešė? Ir kaip jums patiko galutinis rezultatas?
– Kiekvienas dailininkas po keturis. Iš viso, su fotografais, buvo 11 žmonių. Piešė gal 7 ar 9. Keli darbų nerodė, gal nenorėjo parodyt? Ten būna labai įvairių menininkų. Ir tikrai gerų, žinomų, ir studentų.
Buvo tokių, kurių ėjau klausti, gal pyksta kažko ant manęs, kad taip pavaizdavo. Nupiešė tokią didelę! Koja buvo kokie du trečdaliai piešinio. Ir taip drebančiai dar nupiešė, kaip celiulitinę.
Šimtą metų žinojau, kad niekam tavo nuogas kūnas nerūpi. Bet reikia tokių dalykų, kad iki galo suprastum.
Nors niekas nesiorientuoja į veidą, bet aš paprašiau, kad vieną piešinį padovanotų. Jame buvo pagauta mano nuotaika. Liūdna, nostalgiška. Man labai tikra buvo į tą vaizdą žiūrėt.
Buvo ir daugiau dailininkų, kurie pagavo emociją. Tada supranti, kad kažkas matė galbūt giliau.
O kūnas? Kaip jau jis atrodo, taip atrodo. Visur, kur savo kūną mačiau, viskas, be krūtinės, man nebuvo gražu.
– Kaip suprasti?
– Nes papai tai gražūs! Vienintelis, kuo galėjau džiaugtis.
Didžiausias efektas buvo tada, kai po visko dailininkai sudėjo darbus ant žemės ir parodė man. Čia juk nėra makiažo, nėra fotošopo. Čia tik piešia.
Kai pamačiau darbus, pagalvojau: tokia gyvenimiška tiesa. Aš atrodau būtent taip, kaip atrodau. Vadinasi, jei aš namie matau savo pilvą – jie irgi tai mato.
Ir aš nesu fitneso meistrė. Bet buvo fainai suprasti, kad aš taip atrodau ir vis tiek tai padariau. Apsiverkiau pamačius darbus. Dėl emocijų.
Manęs iki tol niekas nėra piešęs. O dabar tiek žmonių, skirtingom pozom, visiškai nuogą! Man tai buvo kosmosas. Tada jauti, kad bėga karštos ašaros. Kai verki ne tada, kai kas nors nutinka, bet tos ašaros tokios tikrai karštos.
– Ką jums davė pozavimas, ši patirtis?
– Aš kad ir dabar drąsiai galėčiau nusirengti. Ir pasakyti: „Pfff. Mane nuogą matė pusė baro ir nieko nesakė.“ Galėčiau sėdėti ir gerti kavą nuoga. Šimtą metų žinojau, kad niekam tavo nuogas kūnas nerūpi. Bet reikia tokių dalykų, kad iki galo suprastum.
Man tai buvo transformacija, aš galvojau, kad tokius dalykus gali daryti tik tie žmonės, kurių figūra graži, jei moterys – kurios moteriškos. Kurios neateis, o įplauks.
O aš toks bernas, tokia va visa. Aš ne į temą, o jos visos grakščios. Bet galvoju, kad reikia ir tokių. Nuo tokio supratimo stuburas šiek tiek išsitiesina. Aš išdrįsau. Man tai padėjo suprasti, kad aš atrodau būtent taip.
– Apie savo pilvą jūs kalbate su ironija. Tačiau kalbant rimtai, jūs sau graži?
– Po truputį gražėju. Tikrai. Tik šiais metais pradėjau. Pradėjau matyti save ir galvoti, kad viskas yra gerai, kad štai čia yra tas grožis.
Yra kas kita, kai tu pasipuošus, graži. Bet kuris pasipuošęs gražus. Bet aš gi neturiu antakių, veido pas mane nėra, o kad man 25 metai, galiu įtikinti tik su dokumentu.
Tada pradėjau žiūrėti atidžiau. Turiu atlėpusias ausis, neturiu antakių, yra pagurklis. Bet juk nėra kito tokio, kaip aš! Aš taip atrodau.
Žiūrėdami į modelius mes galime pradėti kompleksuoti. Juk matom gražius žmones. Tačiau žiūrint giliau, gal mano atlėpusios ausys ir antakių neturėjimas yra pliusas?
Turiu atlėpusias ausis, neturiu antakių, yra pagurklis. Bet juk nėra kito tokio, kaip aš!
Albinosai, visi, kas turi baltmes, dabar patys populiariausi modeliai. Tai gal kaip tik man reikia nebesipiešti tų antakių, o varyti taip, kaip esu?
Esu tokia – pusiau albinosas. Galėtų, aišku, būti geriau, ir reikia norėti, kad būtų geriau, kad stiebtumeisi, kad nesėdėtum ir negalvotum. Bet bandau save mylėti, mokausi.
– O kas jums yra moters grožis?
– Moteriška moteris yra ta, kuri nestringa, kuri juda laisvai, kuri nėra suvaržyta. Tikrai ne suknelėm, ne ilgais plaukais matuojamas. Svarbu, kaip kiti žmonės jaučiasi šalia jos.
Labai paprasta. Juk yra upė. Upė teka. Ir dėl to moteris teka, o ne ją veda. Kaip upė.
Aš irgi to dar mokausi. Galiu būti vyrų vyras, bet iš manęs gali tekėti moteriškumas. Niekada nežiūrėjau per išorinius dalykus. Daug esu sutikusi tokių, kurios tobulo grožio, bet kaip robotukai vaikšto. Stringa. Ir tu sėdi šalia tokios, matai, kad nėra natūralios empatijos, atjautos, kas man taip pat asocijuojasi su moteriškumu.
Kasdien galiu būti kitokia. Vieną dieną – su makiažu, šukuosena. Kita – va taip, kaip dabar.
Esu visos mano versijos: gotė, pozuojanti nuoga, fotografuojanti naujagimius. Ir visos jos vis tiek yra aš. Kai supranti tai, tada viskas gerai.
