„Moterys neturėjo net žodžių, kokios laimingos ir dėkingos. Visas aukštas skambėjo tą vakarą. Bet buvo ir daug tokių, kurios tos laimės ir pavydėjo – kitų metų žygiui teks ieškoti autobuso“, – po renginio moterų emociją perdavė Panevėžio pataisos namų socialinės darbuotojos.
„Džiaugiuosi, kad įveikiau visą kelią. Buvo daug apmąstymų apie save ir savo praeitą gyvenimą.“
„Pati nuostabiausia diena, kada pirmą kartą piligriminėje kelionėje esu ir pirmas kartas Šiluvoje. Įspūdį paliko nuostabus liudijimas nepažįstamo žmogaus, kuris buvo savanoris. Sustiprėjo tikėjimas, prisipildė gėrio. Laukiame kitų metų, naujų įspūdžių.“
„Suteik galimybę kitam, parodydamas tikėjimą į Dievą ir į jį. Nesmerk kito ir jis žiūrės į tave kaip draugą, o ne priešą. Važiuojant namo visi buvo susimąstę, nors pradžioje kai kurie žiūrėjo į šią kelionę gana skeptiškai. Įspūdžiai neišdildomi. Visi laukia jau kitos kelionės.“
Tokiais atsiliepimais dalinosi patys nuteistieji, pareigūnai, įkalinimo įstaigų socialiniai darbuotojai, savo mintis užrašę ant lapelių.
Žygyje dalyvavo apie 60 žmonių, iš jų – 30 nuteistųjų, kurie čia atvažiavo iš Kauno, Marijampolės, Panevėžio, Alytaus, Pravieniškių pataisos namų. Visos dienos renginys prasidėjo miestelio aikštėje, vėliau susirinkusieji klausėsi reabilitacijos namus įkūrusio Žano Talandžio istorijos, vertusios vieną akimirką juoktis, o kitą – susigūžti nuo gyvenimo spalvų nejaukumo.
Ž.Talandis nemažai kalbėjo ir apie tai, kad visi žmonės yra lygūs, todėl niekada nežinai, kada gyvenimas mus susodins ant to paties suoliuko.
Prieš žygio pradžią visa 60-ies žmonių grupė buvo pakviesta susiburti mažomis grupelėmis ir pasikalbėti atsakant į F.Palaimaitės paruoštus klausimus – apie gyvenimą, tikėjimą, draugystę, būtį.
Kaip sakė F.Palaimaitė, taip ji norėjusi, kad žmonės susipažintų, atrastų bendrų pokalbio temų ir kad nuteistasis neitų su kitu nuteistuoju, o žygio savanoris – su kitu savanoriu.
Sumaniusi suorganizuoti tokį žygį Fausta Palaimaitė kreipėsi į Kauno tardymo izoliatoriaus vadovus, o savo ruožtu įstaiga paruošė siūlymą ir išsiuntė jį kitoms Lietuvos įkalinimo įstaigoms.
– Fausta, su kokiomis emocijomis jūs pati po visos dienos sugrįžote namo?
– Buvo emocinis nuovargis. Susirinko žmonės, kurie nežinojo, kas čia bus, o už visą organizavimą, žygio programą buvau atsakinga aš viena.
Kalbant apie visą dieną, mums patį geriausią pamokslą žemėje pasakė Žanas Talandis, tada, po pokalbių grupėse, ėjome dar apie 8 kilometrus, paskui pietavome, o galiausiai buvo Kryžiaus kelio stočių apmąstymas.
Tai buvo viena nuostabiausių maldų. Dievas man nepagailėjo atsiųsti savo Dvasią, kad duotų žodį, kad turėčiau ką pasakyti. Kiekvienoje stotyje kartu garsiai meldėmės „Tėve mūsų“ už įvairias situacijas: nuteistuosius, nuteistųjų mamas, mums gera padariusius žmones ir dar 11 kitų.
Bet labiausiai skambėjo tyla tarp stočių, kai, uždavus klausimą apie ką pamąstyti, 60 žmonių ėjo tuos kelis šimtus metrų iki kitos stoties, o mus gaubė maldos dvasia. Vos keli iš visų buvo matę tokį stebuklą: Kryžiaus kelio maldą, daugumai tai pirmas kartas. Ir labai nepaprastai nusisekęs kartas.
– Kaip įkalinimo įstaigos priėmė, reagavo į tokį jūsų pasiūlymą – surengti piligriminį žygį bausmę atliekantiems žmonėms?
– Man svarbiausia atsakyti į klausimą: ar įstaigos tik leidžia, ar ir nori? Mano įstaigoje, kur dirbu, vadovai ir kolegos yra tie žmonės, kurie nori, kad tai vyktų. Jaučiau realų palaikymą. Klausė, ko reikia, ar reikia pagalbos, ar skambina iš kitų pataisos namų, ar registruojasi. Patys įkalbinėjo tuos, kurie turi besargybinio statusą, dalyvauti žygyje. Dalyvauti ir galėjo tie nuteistieji, kurie tokį statusą turi. Palaikymas ir rūpestis buvo stiprus.
Kai kuriuose pataisos namuose aš esu buvusi, kai pristatėme mūsų įkalinimo įstaigos jaunimo parodą. Tad buvau ten buvusi, kalbėjusi, buvau tarsi ir pažįstamas žmogus – galbūt dėl to atsiliepė tiek daug iš kitų pataisos namų. Nebuvo tik iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Vilniaus Rasų, bet pastariesiems iš tiesų labai toli važiuoti.
– Ar tiesa, kad Panevėžyje moterys traukė net burtus, kuri važiuos, nes norinčiųjų buvo daugiau, nei galimybių?
– Taip, tiesa. Reikėjo burtus traukti, nes nebuvo galimybės daugiau jų atvežti.
– Jūsų nuomone, kokia buvo tokio žygio prasmė?
– Man Šiluva labai ypatinga vieta dėl čia vykstančių atlaidų, kur kiekviena diena turi savo temą, savo šventę ir tarsi apkabina visus žmones. Man norėjosi, kad tie žmonės, kuriems aš tarnauju, įsijungtų į tą šventę, būtų jos dalis. Man tai svarbu.
Jautėsi, kad čia įvyko gilesnis susitikimas, dvasinė patirtis.
Apskritai tokie renginiai, kai nori perduoti žinią, yra daug paveikesni, nei aš važinėčiau į įstaigas ir ten, sukvietusi juos, valandą kalbėčiau.
Džiaugiuosi dėl to, kad žygis paliko žymę ne tik nuteistiesiems, tačiau ir pareigūnams. Kelios pareigūnės parašė labai šiltas padėkas. Jautėsi, kad čia įvyko gilesnis susitikimas, dvasinė patirtis.
– Jums pačiai buvo nerimo, baimių?
– Kai atėjo mintis organizuoti tokį žygį, net pati nelabai patikėjau, kad įmanoma. Labai baisu buvo, bet tokie jau mano reikalai su Dievu. Jei jis sako – man patinka daryti, ir tada vyksta stebuklai.
Visą savaitę prieš tai aš net negalėjau programos kurti, mane baugino nežinomybė. Kaip bus? Ar tikrai atvažiuos? Tarsi ir planuoja, bet ar tikrai? Aš neįsivaizdavau pati, kaip tai atrodys, kai žmonės pirmą kartą eina į tokį renginį, į tokį piligriminį žygį.
Ar jie supras? Ar jiems pavyks? Kad piktybiškai neįsijungs – dėl to nebijojau, nes aš dirbu pataisos namuose ir visada susitariu ir su nuteistaisiais, ir su pareigūnais.
Tik ar jiems pavyks suprasti, kas čia, kodėl tai vyksta? Iš nežinojimo gali būti nesusipratimas, skeptiškas atsitraukimas.
Ir ilgai svarsčiau, kokias užduotis ruošti, kokias priemones įterpti, kad pasiekčiau tikslą.
– Žano pasakojimas – jis buvo paveikus?
– Be abejo, pats geriausias dalykas, man atrodo. Savanoriai jautė tarsi atsiskyrimą pradžioje – čia mes, čia – jie. Po Žano pasakojimo visi turėjo sustoti į ratą. Ir mums pavyko iš pirmo karto. O tai ženklas, kad formuojasi grupė.
Patikėkit – žmonėms ne visada iš karto pavyksta sustoti į darnų ratą. Jiems neišeina, gaunasi ne ratas, o koks nors kiaušinis. Mums pavyko greitai ir tai buvo ženklas, kad Žano kalba pasiekė tikslą suvienyti žmones, nukreipti juos teisingoms mintims.
– Keistas, netikėtas bendrystės jausmas, kai nelieka „mes“ ir „jie“, kai kartu žengia nuteistasis ir pareigūnas, kai jie dalinasi tuo pačiu keliu, kartu pietauja. Pasakysiu ir savo asmeninį pastebėjimą. Su Kęstučiu, pavyzdžiui, kalbėjome apie draugystę, o aš pati sau svarsčiau – kas jis? Pareigūnas, nuteistasis ar tiesiog šio žygio savanoris? Neklausiau, bet pasakė pats. Pasakė, kad jam dar liko maždaug dveji metai.
Dalį kelio ėjome su Aurimu, kiek liko jam – nežinau, gal sakė, bet pamiršau. Kalbėjome apie knygas ir šiaip – apie gyvenimą. Užkalbinau Rūtą. Maniau, kad ji šiame žygyje yra savanorė, tokia kaip ir aš. Kai paklausiau, iš kur ji, pasakė, kad iš Panevėžio. Taip supratau, kad ji – nuteistoji.
Labai stiprus jausmas: vienoje grupėje eina visi žmonės, o nuteistasis ištiesia obuolį pareigūnui. Visi – kartu, visi – lygūs. Nes juk visi gimstame tokie patys – nuogi, turėdami vienodą širdį.
– Bet tai jaučiama ir pataisos namuose, kai tarp pareigūnų, socialinių darbuotojų, nuteistųjų atsiranda lygiavertis santykis. Tikėjau, kad ir čia bus taip pat.
Apie šį žygį kalbėjau jau iš anksto, pasakojau, kas čia bus, aiškinau. Ruošiau ir laidą „Marijos radijuje“. Žmonės klausdavo: ar jie nepabėgs, ar neapvogs, gal ką primuš ir kaip 30 kalinių vienoje vietoje be antrankių? Buvo tokios žmonių baimės.
– Gal tai taps ir tradicija, o žygis vyks ir kitais metais?
– Bus. Norėčiau, kad būtų.
