– Orijau, koks tavo santykis su skirtingomis labdaros iniciatyvomis, paramos akcijomis – ar prisidedi bandydamas padėti kitiems?
– Ne tik pats prisidedu, bet ir visad raginu prisidėti kitus. Žinau, kad aplink daugybė žmonių, kurie daug ko neturi, stokoja, tačiau jaučia didelį poreikį. Vienus savo daromus gerus darbus vadinu „tradiciniais“ – pavyzdžiui, kiekvieną mėnesį nuo mano banko sąskaitos nuskaitoma parama „SOS Vaikų kaimui“. Kiti – mažiau įprasti: pavyzdžiui, kasmet prieš Kalėdas stengiuosi aplankyti keletą vienišų senolių – nuvežu jiems dovanų, kartais duodu pinigų ar padarau didesnę „akciją“ pasistengdamas surinkti jiems reikalingų dalykų.
– Pagalbos ir paramos šiandien prisireikia pačioms įvairiausioms visuomenės socialinėms grupėms. Į kurias pats reaguoji jautriausiai? Kodėl?
– Labiausiai man gaila vyresnių žmonių, senukų, nes atrodo, kad būtent jie sulaukia mažiausiai paramos iš valstybės. Antai vaikų namus remia daugelis organizacijų, o senukams pasiūloma tik sriubos lėkštė. Tai man – labai graudu. Juk atrodytų, kad kiekvienas, gyvendamas savo gyvenimą, stengiasi dėl kažkokio „finalinio etapo“, kuris turėtų būti pats geriausias. Bet vienišų senukų, kurie priversti gyventi iš labai mažų pensijų ir visai be žmonių, „finalinis etapas“ yra tragiškai liūdnas. Kartais pažiūriu, kaip per televiziją rodo tokių senukų gyvenimus. Ko gero, tai vienintelė laida, kai be išimties susigraudinu.
– Esi puikus pavyzdys to, kiek daug gali asmeninė vieno žmogaus, ypač žinomo, iniciatyva. Tikriausiai daugelis dar pamena Spaudos rūmų sargo Stasiuko istoriją, kai pasitelkęs „Facebook“ padėjai senoliui rasti darbą. Tai – vienetinė asmeninė patirtis?
– Tokių istorijų yra ir daugiau, tik pastaruoju metu tikrai ne apie viską paskelbiu – vis atsiranda tų, kurie skuba prikišti, kad viską darau „dėl reklamos“. Tačiau anksčiau panašias istorijas viešindavau dažniau.
Visgi pastebėjau, kad dažnai žmonės į situacijas reaguoja net persistengdami. Pavyzdžiui, prieš kurį laiką „Maximoje“ atkreipiau dėmesį į vargstančią senutę, kuriai pats pripirkau dalykų, o tuomet nufotografavau ir įdėjau į „Facebook“. Po to prasidėjo... Šimtai žmonių ėmė man rašyti su klausimais, kaip galėtų padėti tai senutei. Bet juk tai nesąmonė – aš jau jai padėjau, o aplink yra tūkstančiai senukų, kuriems pagalbos vis dar trūksta: galima kreiptis į savivaldybes ar eilę organizacijų ir išsiaiškinti, kam kitam padėti. Visur yra ir senukų, ir vaikų, ir gyvūnų – nereikia visos pagalbos nukreipti į vieną asmenį... Ir su sargu Stasiuku taip pat buvo: visi jam puolė siūlyti darbą. Tada atsakinėjau, kad šis vyras jau gavo darbą – dabar kitiems reikia pasiūlyti.
Tačiau iš šių pavyzdžių galime matyti, kad geri darbai yra užkrečiami, todėl juos viešinti verta. Nors kai kuriems ir atrodo, kad tai – savireklama.
– Vadinasi, posakiui, neva gerus darbus reikia daryti tyliai, nepritari?
– Ne. Reikia viešinti tuos, kuriems reikia pagalbos, nes tai išjudina aplinkinius. Reikia rodytis ir tiems, kurie jiems padeda. Net jei žmogus gerą darbą padarė dėl to, kad yra savimyla, ir nori būti pašlovintas, vis tiek reikia. Juk svarbiausia – rezultatas: jis kažkam padėjo.
– Dažniausiai noras daryti gerus darbus pasipila didžiųjų metų švenčiu laikotarpiu. Kaip tau – ar jauti jį ištisus metus?
– Man atrodo, kad tai, jog gerumo poreikis užklumpa per Kalėdas, yra labai natūralu. Nuolat keliauju pas emigrantus ir dažnai sakau, kad didžiosios šventės – pats liūdniausias laikotarpis metuose tiems, kas gyvena užsienyje. Juk tuo metu visi būna su šeimomis, dalijasi sveikinimais ir dovanomis, o emigrantai pasijaučia vieniši. Tikriausiai tas padidintas jautrumas iš to ir išplaukia – juk vasaromis, kai maudomės ežeruose ir džiaugiamės gražiu oru, liūdnų minčių pasitaiko kur kas mažiau. O kai orai šaltesni, dienos tamsesnės, ir liūdnų istorijų aplink padaugėja. Aš irgi iš tų žmonių, kurie prieš Kalėdas labiau pasistengia. Nors tos senukų, sargo istorijos ir neįvyko prieš šventes.
– Kas tave motyvuoja daryti gerus darbus?
– Nežinau. Prieš savaitę ėjau į „Maximą“ ir sutikau benamį – jis manęs paprašė centų. Atsakiau, kad neturiu, tačiau grįžęs namo prikroviau jam maisto, kurį turėjau šaldytuve, – tuomet ruošiausi į kelionę, ir kai kurie produktai tiesiog būtų sugedę. Dar radau penkis eurus. Grįžau pas jį ir viską atidaviau – gaila jo buvo, nes atrodė, kad lauke taip šalta, o jis nieko neturi. Nežinau, kokia tuo atveju buvo mano motyvacija. Kartais tiesiog užeina jautrumas. Matyt, tai kiekvieno žmogaus asmeninė savybė – vieniems jautrumas būdingas, kitiems – mažiau. Aš gal jautresnis.
– Kiti sako, kad tiki karma – neva už gerumą gerumas mainais sugrįžta. Tu tiki?
– Gal ir taip. Aš nuolat stengiuosi būti geresnis ir malonesnis aplinkiniams, nes pats labai daug bendrauju su žmonėmis – skambinėju, kalbinu, prašau interviu ar kokiu kitu klausimu tikiuosi. Kartais žmonės pasitaiko piktesni, mažiau mandagūs. Man tai nelabai patinka, todėl stengiuosi būti kitoks – norėčiau, kad ir su manimi maloniai elgtųsi. Net jei kur kavinėje darbuotojai prastai aptarnauja, stengiuosi labai maloniai pasakyti, jog kažkas yra ne taip, kaip turėtų būti. Tiesiog noriu kurti geresnę aplinką.
15min iniciatyva „Šiemet buvau geras“ kviečia dalintis gerais darbais, paviešinti geradarius!
Jeigu žinote, kad šalia jūsų gyvena geroji fėja ar gerasis naminukas, bet jis yra per daug kuklus, kad pats pasigirtų, parašykite mums apie jį – mes susisieksime ir pakalbinsime. Rašykite el.paštu buvaugeras@15min.lt (turi būti nurodytas vardas, pavardė, telefonas, trumpas gero darbo aprašymas ir nuotrauka arba video).
Istorijas bei jų herojus galite siūlyti iki š. m. gruodžio 16 d. Atrinktas istorijas su jų geradariais skelbsime 15min portale. Pagausinkime gerumo, kad ta šiluma paliestų kuo daugiau širdžių!
